Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Gal dar šampano? — šalia manęs išdygsta skrydžio palydovė.

— Oi, — dvejoju, bet paskui ištiesiu taurę. — Ee... gal gerai. Dėkoju.

Kelionė su Sadi — patirtis, nepanaši į jokias kitokias patirtis. Oro uoste ji suriko keleiviams, ir mus praleido į patį eilės priekį. Paskui ji suriko skrydžiui registruojančiai merginai, ir buvau perkelta į aukštesnę klasę. O dabar palydovė man primygtinai siūlo ir siūlo šampano! (Beje, net nežinau, ar visa tai dėl Sadi, ar todėl, kad sėdžiu prabangioje sėdynėje.)

— Argi ne puiku? — Sadi šmurkšteli į kėdę šalia manęs ir ilgesingai nužvelgia šampano taurę.

— Taip, šaunu, — sumurmu dėdamasi kalbanti į diktofoną.

— Kaip Edas? — į vieną skiemenį jai pavyksta sudėti gal dešimt įvairiausių užuominų.

— Ačiū, gerai, — guviai atsakau. — Jis mano, jog keliauju susitikti su sena klasės drauge.

— Ar žinai, kad jis papasakojo apie tave savo motinai?

— Ką? — atsigręžiu į Sadi. — Iš kur žinai?

— Aną vakarą ėjau pro jo kabinetą, — nerūpestingai dėsto Sadi. — Tai, pamaniau, užlėksiu, ir jis kalbėjosi telefonu. Ėmiau ir nugirdau keletą jo pokalbio nuotrupų.

— Sadi, — sušnypščiu, — ar tu jį šnipinėjai ?

— Jis sakė, kad Londonas jį labai gerai veikia, — Sadi nekreipia dėmesio į mano klausimą. — Ir dar jis pasakė, jog sutiko kai ką, kas privertė jį labai džiaugtis, kad Korina padarė tai, ką padarė. Jis sakė, kad net negalėjo įsivaizduoti, kad tikrai nieko neieškojo ir nesitikėjo... bet šitai ėmė ir nutiko. Ir jo mama pasakė, kad yra labai susijaudinusi, kad negali sulaukti, kol tave pamatys, o jis atsakė: „Mama, nurimk“. Bet jis juokėsi.

— Oi. Na... jis teisus. Geriau jau neskubėti, — stengiuosi kalbėti abejingai, bet slapčia širdyje pajuntu malonią šilumą. Edas papasakojo apie mane savo motinai!

— O tu ar nesidžiaugi, kad nepasilikai su Džošu? — staiga paklausia Sadi. — Ar nesidžiaugi, kad tave išgelbėjau nuo tokio baisaus likimo?

Vengdama jos akių gurkšteliu šampano ir tyliai mėginu save nugalėti. Atvirai kalbant, po Džošo bendrauti su Edu — tai tarsi ragauti ekologišką, superskanią, grūdais barstytą duonelę po pjuveninio batono. (Nenoriu blogai kalbėti apie Džošą. Tada ir pati to nesupratau. Bet taip jau yra. Toks jis yra. Pjuveninis batonas.)

Taigi iš tikrųjų turėčiau būti teisinga ir atsakyti: „Taip, Sadi, džiaugiuosi, kad mane išgelbėjai nuo tokio baisaus likimo.“ Tik tada ji taip pasipūs, kad negalėsiu pakęsti.

— Gyvenimas mus nubloškia ant visokiausių kelių, — galiausiai paslaptingai pratariu. — Ir ne mums šitai vertinti ar teisti, telieka pagarbiai su viskuo susitaikyti.

— Kokie paistalai, — paniekinamai sako Sadi. — Žinau, kad išgelbėjau tave nuo baisios lemties, o jeigu nesugebi būti dėkinga... — staiga jos dėmesį patraukia vaizdas pro langą. — Pažvelk! Mes jau beveik ten!

Ir tikrai — po minutėlės užsidega ženkleliai, nurodantys prisisegti saugos diržus, ir visi prisisega, išskyrus Sadi, kuri sklando po lėktuvo saloną.

— Žinai, jo motina gana stilinga, — toliau plepa Sadi.

— Kieno motina? — man sunku sekti jos mintis.

— Edo, aišku. Manau, kad judvi puikiai sutarsite.

— Iš kur žinai? — klausiu nustebusi.

— Buvau pasižiūrėti, kaip ji atrodo, žinoma, — nerūpestingai dėsto Sadi. — Jie gyvena netoli Bostono. Namas labai gražus. Ji maudėsi. Kaip jos amžiaus moteriai, figūra labai graži...

— Sadi, liaukis, — negaliu patikėti savo ausimis, man net sunku kalbėti. — Negali taip elgtis! Negali šnipinėti visų mano gyvenime pasitaikančių žmonių!

— Aišku, kad galiu, — atsako ji išpūsdama akis, tarsi ir taip viskas būtų aišku. — Juk aš — tavo angelas sargas. Mano darbas — tave saugoti.

Spoksau į ją suglumusi. Suūžia lėktuvo varikliai; leidžiamės; man užgula ausis, sutraukia skrandį.

— Negaliu šių akimirkų pakęsti, — Sadi suraukia nosį. — Susitiksime, — man nespėjus atsakyti, ji dingsta.

Dėdės Bilo vila yra tolokai nuo Nicos oro uosto net važiuojant taksi. Kaimo kavinukėje sustoju atsigerti stiklinaitės oranžado ir, didžiam Sadi džiaugsmui, kalbėdamasi su šeimininku mėginu praktiškai pritaikyti mokyklines prancūzų kalbos žinias. Paskui vėl grįžtame į taksi ir važiuojame paskutinę atkarpą iki dėdės Bilo vilos. Arba komplekso. Galima ir kaip nors kitaip pavadinti didžiulį baltą namą ir kelis kitus namus, išsibarsčiusius po apylinkę, mini vynuogyną ir aikštelę sraigtasparniui nutūpti.

Čia visur labai daug dėdei Bilui dirbančių žmonių, bet šitai nieko nereiškia, kai pašonėje turi prancūziškai kalbantį vaiduoklį. Kiekvienas mūsų sutiktas darbuotojas greitai paverčiamas į statulą stiklinėmis akimis. Niekieno nesutrukdyti pereiname sodą; Sadi mikliai mane veda prie uolos su laipteliais ir baliustrada. Laiptelių papėdėje — smėlėtas paplūdimys, o toliau — begalinė Viduržemio jūra.

Štai ką gauni, kai esi „Lingtono kavos“ savininkas. Gauni paplūdimį. Turi savo asmenišką peizažą. Savo jūros gabalą. Staiga suvokiu buvimo nežmoniškai turtingam esmę.

Akimirką aš tik stoviu prisidengusi akis nuo spiginančios saulės, stebėdama dėdę Bilą. Įsivaizdavau jį besiilsintį šezlonge, besižvalgantį po savo imperiją, gal viena nedora ranka glostantį baltą katiną. Tačiau jis niekur nesižvalgo ir nesiilsi. Tiesą sakant, jis tikrai atrodo ne taip, kaip įsivaizdavau. Dėdė Bilas kartu su asmeniniu treneriu daro atsilenkimus ir gausiai prakaituoja. Spoksau apstulbusi, kol jis daro atsilenkimą po atsilenkimo, kone staugdamas iš skausmo, o paskui susmunka ant patiesto kilimėlio.

— Duok... man... minutę... — gaudo orą dėdė Bilas. — O tada padarysiu dar šimtą.

Jis taip susikaupęs, jog nė nemato, kaip lydima Sadi tyliai leidžiuosi laipteliais.

— Gal jums dabar reikėtų pailsėti? — žiūrėdamas į dėdę Bilą susirūpinęs sako treneris. — Padarėte gerą apšilimą.

— Man vis dar reikėtų padirbėti treniruojant pilvo raumenis, — niauriai sako dėdė Bilas, nepatenkintas žnaibydamas šonus. — Turiu numesti lašinukų.

— Pooone Liiingtonai, — treneris išties suglumęs. — Nėra jokių lašinukų, kuriuos reikėtų numesti. Kiek kartų galiu tai kartoti?

— O, ne, turi lašinių!

Net pašoku, kai Sadi nusklendžia oru prie dėdės Bilo.

— Tu storas! — ji rėkia jam į ausį. — Storas, storas, storas! Tu išdribęs!

Dėdės Bilo veide — šokas ir panika. Apimtas nevilties jis vėl išsitiesia ant kilimėlio ir urgzdamas iš didžiulių pastangų pradeda daryti atsilenkimus.

— Taip, — sako jam aplink galvą sklandanti Sadi ir žiūrėdama į jį su panieka. — Kentėk. Nusipelnei.

Nesusilaikau nesukikenusi. Jai reikia nusilenkti. Absoliučiai nuostabus kerštas. Mes dar pasigėrime žiūrėdamos, kaip jis raukosi ir švokščia, o paskui Sadi vėl prie jo prisiartina.

— O dabar paliepk savo tarnui išeiti! — sušunka jam į ausį, ir dėdė Bilas liaujasi lankstęsis.

— Jau gali eiti, Žanai Mišeli, — vos atgaudamas kvapą sako jis. — Susitiksime vakare.

— Labai gerai. — Treneris susirenka visus savo sporto reikmenis ir nupurto nuo jų smėlį. — Ateisiu šeštą.

Jis pasileidžia uolos laipteliais, praeidamas pro mane mandagiai linkteli ir pasuka namo link.

Puiku. Taigi dabar mano eilė. Giliai įkvepiu šilto Viduržemio oro ir nulipu likusiais laipteliais. Atsidūrusi paplūdimyje pajuntu, kad staiga man sudrėksta delnai. Žengiu kelis žingsnelius karštu smėliu ir sustoju laukdama, kol dėdė Bilas mane pastebės.