Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Jis galantiškai atidaro dureles. Vis dar apstulbusi krentu į sėdynę. Automobilis išties šaunus. Tiesą sakant, net nedrįstu padėti rožių, kad spygliai nenudrėkstų odos.

— Taip pat išmokau visus britiškus keiksmažodžius, — jau riedėdamas keliu priduria Edas. — Judinkis, tešlagalvi! — jis nutaiso kokni akcentą, ir nesusilaikau nesukikenusi.

— Labai gerai, — linkteliu. — O kaip šitas — „Gal nesveikas, šunsnuki!“

— Man buvo pasakyta „Tu durnas, šunsnuki“, — sako Edas. — Gal mane netinkamai informavo?

— Ne, gerai ir taip. Bet tau reikia patobulinti akcentą. — Žiūriu, kaip jis mikliai perjunginėja pavaras ir pravažiuoja pro raudoną autobusą. — Bet aš nesuprantu. Šitas automobilis tikrai brangus. Ką su juo veiksi, kai... — nutylu nepratęsusi minties ir sukosiu.

— Ką? — gal Edas ir vairuoja, bet jis budrus, kaip visada.

— Nieko, — nuleidžiu smakrą ir veidu kone įsikniaubiu į rožių puokštę. — Nieko.

Norėjau pasakyti, „kai grįši į Valstijas“. Bet apie tai mes nešnekame.

Tyla... Paskui Edas perveria mane paslaptingu žvilgsniu.

— Kas žino, ką aš darysiu?

Kelionė iki biuro neužtrunka. Tiesą sakant, atvažiavome gerokai anksčiau nei 9.05. Edas porą kartų viską apžiūri ir sako, kad viskas puiku, įteikia sąrašą telefonų numerių, kurių man gali prireikti, ir jau turi važiuoti į savo biurą. Paskui, maždaug po valandos, kai aš kone iki alkūnių panirusi į rožes, vandenį ir paskubom nusipirktą vazą, atvažiuoja mama su tėčiu; jie irgi atneša gėlių, butelį šampano ir dėžutę sąvaržėlių — tai tėtės pokštas.

Ir nors aš ką tik viską aprodžiau Edui, nors čia tik paprastas kambarys su langu, kamštine lenta, dvejomis durimis ir dviem darbo stalais... rodydama kabinetą tėvams vėl pajuntu malonų jaudulį. Visa tai mano. Mano erdvė. Mano kompanija.

— Viskas labai šaunu, — mama dirsteli pro langą. — Bet, mieloji, ar esi tikra, kad išgalėsi biurą išlaikyti? Ar nebūtų buvę geriau likti su Natalija?

Jau tikrai... Kiek kartų reikia aiškinti tėvams, kad tavo buvusi geriausia draugė yra bjauri, nesąžininga ir tikra klizma, kad jie patikėtų?

— Mama, man geriau dirbti vienai pačiai, tikrai sakau. Žiūrėk, štai mano verslo planas.

Paduodu jiems dokumentą — tvarkingai surašytą, sunumeruotą, atrodantį taip šauniai, jog ir pati vargiai galiu patikėti, kad tokį parengiau. Kiekvieną kartą jį skaitydama pajuntu lakstančius šiurpulius, sumišusius su ilgesingais troškimais. Jeigu man pasiseks su „Stebuklingomis paieškomis“, mano gyvenimas taps visavertis.

Šįryt šitai pasakiau Sadi, kai laikraštyje skaitėme naujus straipsnius apie ją. Ji patylėjo minutėlę, paskui, mano nuostabai, atsistojo keistai šviečiančiomis akimis ir pasakė:

— Aš — tavo angelas sargas! Turėčiau padaryti taip, kad tau pasisektų.

Ir tada ji dingo. Taigi mane kamuoja nuojauta, kad ji kažką sumanė. Nieko baisaus, jeigu vėl nepakvips aklais pasimatymais.

— Labai įspūdinga! — sako tėtis sklaidydamas verslo planą.

— Gavau patarimų iš Edo, — prisipažįstu. — Jis man labai padėjo ir tvarkant dėdės Bilo reikalus. Jis man padėjo padaryti pareiškimą. Ir būtent jis pasakė, kad reikėtų nusamdyti žurnalistą, kad viskas būtų paviešinta spaudoje. Beje, ar skaitei šiandieninį Mail ?

— Aa, taip, — pralemena tėtis, susižvalgęs su mama. — Skaitėme.

Sakyti, jog mano tėvai priblokšti to, kas visai neseniai nutiko, būtų gerokai per švelnu. Dar niekada nebuvau jų mačiusių tokių pritrenktų, kaip tada, kai prilėkiau prie jų durų, pasakiau, kad dėdė Bilas norėtų tarti jiems žodelį, atsisukau į limuziną, mostelėjau nykščiu ir drėbiau: „Gerai, eikit.“ Ir dėdė Bilas išlipo iš automobilio tyliai sukandęs dantis ir įvykdė viską, ką paliepiau.

Nė vienas iš tėvų nepralemeno nė žodelio. Galėtum pamanyti, kad man ant galvos staiga ėmė augti dešrelės. Net ir dėdei Bilui išėjus ir man pratarus „Ar turite klausimų?“, jie nieko nesakė. Jie tik sėdėjo ant sofos ir spoksojo į mane nustėrę, apimti pagarbios baimės. Net ir dabar, kai jie šiek tiek atitoko, kai visa istorija jau išsemta ir pirmoji šoko banga atslūgo, jie vis dar varsto mane baugščiai pagarbiais žvilgsniais.

Na, o kodėl jiems taip į mane nežiūrėti? Sakyčiau, tikrai visus įbauginau. Su Edo pagalba suorganizavau spaudos atstovus, kad viskas būtų paskelbta viešai, ir pavyko puikiai. Na, bent jau žvelgiant iš mano pozicijų, o ne dėdės Bilo požiūriu. Ir ne dėdienės Trudės. Tą pačią dieną, kai buvo paviešinta visa istorija, ji nežinia kuriam laikui išskrido į spa Arizonoje. Vienas Dievas težino, ar dar kada nors ją pamatysime.

Kita vertus, Deima gerokai pasipelnė. Ji jau nusifotografavo Tatler žurnalui natūralaus dydžio Sadi paveikslo fone ir naudojasi šia istorija reklamuodama savo mados liniją. Ir šitai tikrai tikrai labai negražu. Ir kartu gana išmintinga. Negaliu liautis žavėjusis jos akiplėšiškumu. Na, juk ji nekalta, kad jos tėvas toks bukas, ką?

Slapta trokštu, kad Deima ir teta Sadi susipažintų. Manau, jos puikiai sutartų. Jos turi daug ką bendra, nors turbūt abi paklaiktų nuo tokios minties.

— Lara, — pakėlusi akis pamatau prie manęs einantį tėtį. Jis kažkoks sutrikęs ir nuolat žvilgčioja į mamą. — Norėjome su tavimi pasikalbėti apie tetos Sadi... — jis kosteli.

— Ką?

— Laidotuves ,— sako mama „taktiškuoju“ balsu.

— Būtent, — linkteli tėtis. — Apie tai ir norėjome pasikalbėti. Na, kai policija įsitikino, kad ji nebuvo...

— Nužudyta ., — įsiterpia mama.

— Taigi. Kai byla buvo baigta, policija leido jos... kaip sakoma...

— Palaikus , — šnabžda mama.

— Bet dar nieko nepadarėte? — pajuntu užplūstančią paniką. — Prašau, pasakykite, kad dar nesurengėte laidotuvių.

— Ne ne! Laidotuvės buvo numatytos šį penktadienį. Ketinome tau kaip nors pranešti... — tėtis nutyla lyg išsisukinėdamas.

Taip, aišku.

— Bet, — skuba įsiterpti mama, — taip buvo numatyta anksčiau.

— Taip. Bet dabar viskas šiek tiek pasikeitė, — tęsia tėtis. — Jeigu norėtum prisidėti prie laidotuvių organizavimo...

— Taip, norėčiau prisidėti, — kone nuožmiai atsakau. — Tiesą sakant, man atrodo, kad aš viena prisiimsiu atsakomybę.

— Gerai, — tėtis pažvelgia į mamą. — Gerai. Labai labai gerai. Manyčiau, jog, turint galvoje viską, ką tau pavyko... išsiaiškinti apie jos gyvenimą, taip bus teisingiausia.

— Mes tikrai manome, kad tu — tikras stebuklas, Lara, — staiga užsidegusi sako mama. — Juk viską išaiškinai. Kas be tavęs būtų sužinojęs? Ši istorija galėjo niekada taip ir neišaiškėti! Mes visi galėjom taip ir numirti, nesužinoję tiesos!

Savaime suprantama, mama būtinai turėjo įterpti mūsų visų mirtis.

— Štai čia — laidotuvių organizatoriaus telefonas, mieloji, — tėtis man paduoda lapelį, aš įsikišu jį į kišenę ir išgirstu durų skambutį. Prieinu prie vidaus telefono ir mažame ekranėlyje pamatau grūdėtą nespalvotą vaizdą. Sakyčiau, prie durų stovi vyras, nors vaizdas toks prastas, jog ten galėtų būti ir dramblys.

— Alio?

— Aš — Garetas Birčas iš firmos „Prašau atspausdinti“, — sako vyriškis. — Atnešiau jūsų vizitines korteles.

— Oi, kaip šaunu! Pakilkit į viršų!

Na, štai. Dabar tikrai žinau, kad turiu verslą. Turiu savo vizitines korteles!

Įleidžiu Garetą Birčą į kabinetą, susijaudinusi atidarau dėžutę ir visiems padalinu po kortelę. Ant kortelių užrašyta: „Lara Lington, „Stebuklingos paieškos“; kortelės kamputyje — reljefiškas mažutės burtų lazdelės piešinukas.