Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Здесь есть возможность читать онлайн «Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Jotema, Жанр: Старинная литература, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Trečio dešimtmečio panelė: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Trečio dešimtmečio panelė»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Laros vaizduotė visada buvo itin laki. Dabar ji svarsto, ar tik nesikrausto iš proto. Pas normalias dvidešimtmetes su trupučiu merginas vaiduokliai nesilanko! Larai pakanka ir savų bėdų. Neseniai įkurta jos kompanija byra, geriausia draugė ir verslo partnerė pabėgo, ją ką tik paliko didžioji gyvenimo meilė... Ir tuomet apsireiškia ji – Laros antros eilės teta iš trečio dešimtmečio. Kad ir kas būtų ši eterinio pavidalo panelė – merginos vaizduotės žaismas, vizija ar astralas – Lara netikėtai įgyja nepakartojamą draugę, kuri iš esmės pakeičia jos tolesnį gyvenimą.

Trečio dešimtmečio panelė — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Trečio dešimtmečio panelė», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Vieną rytą pričiupau ją lendančią į dušą, kai mudu su Edu ten jau buvome. Aš surikau ir mėginau ją išstumti, netyčia stuktelėjau Edui alkūne į veidą, ir man prireikė valandos, kad atsigaučiau. O Sadi nė trupučio dėl to nesigailėjo. Ji pasakė, kad aš perdėtai sureagavau, ji tik norėjo palaikyti mums draugiją. Draugiją?

Po to Edas vis dar kurį laiką į mane šnairavo. Sakyčiau, jis kažką įtaria. Noriu pasakyti, savaime suprantama, jis negali įspėti tiesos, to padaryti neįmanoma. Bet jis labai pastabus. Numanau, jog jis žino, kad mano gyvenime dedasi keistų dalykų.

Suskamba telefonas, Keitė pakelia ragelį.

— Sveiki, „Stebuklingos paieškos“; kuo galėčiau padėti? Oo. Taip, žinoma, sujungsiu, — ji spusteli pokalbio sulaikymo mygtuką ir sako:

— Skambina Semas iš Bilo Lingtono kelionių agentūros. Turbūt jiems skambinai?

— Aa. Taip, ačiū, Keite.

Giliai atsikvepiu ir paimu ragelį. Metas paskutinei šūvių papliūpai.

— Sveiki, Semai, — maloniai pratariu. — Dėkoju už skambutį. Skambinau, nes, ee... norėčiau surengti savo dėdei linksmą siurprizą. Žinau, kad jis išvykęs, sakau, gal galėtumėte mane informuoti apie jo skrydžių datas? Savaime suprantama, daugiau niekam apie tai neprasitarsiu! — priduriu nerūpestingai nusijuokusi.

Tikras akių dūmimas. Net nežinau, ar jis skris lėktuvu iš ten, kur dabar yra. Gal jis plauks legendiniu laivu „Karalienė Elžbieta T ar keliaus užsakytu povandeniniu laivu. Manęs niekas nenustebintų.

— Lara, — atsidūsta Semas. — Ką tik kalbėjausi su Sara. Ji man sakė, kad mėginate susisiekti su Bilu. Ji taip pat mane informavo, kad buvote išmesta iš jo namų.

Išmesta? — nutaisau priblokšto žmogaus toną. — Ar kalbate rimtai? Na, net nenutuokiu, apie ką jūs. Aš tik stengiuosi surengti dėdei nedidelį siurprizą gimtadienio proga...

— Jo gimtadienis buvo prieš mėnesį.

— Vadinasi... truputį vėluoju!

— Lara, negaliu atskleisti konfidencialios informacijos apie skrydžius, — ramiai dėsto Semas. — Ar bet kokios kitos informacijos. Atleiskite. Geros dienos.

— Aišku. Na... dėkoju, — nutrenkiu ragelį. Prakeikimas.

— Ar viskas gerai? — sunerimusi pakelia akis Keitė.

— Taip. Puikiai, — išspaudžiu šypsenėlę. Bet eidama į virtuvę sunkiai alsuoju, smilkiniuose tvinksi įtūžio apnuodytas kraujas. Net neabejoju, kad tokia situacija kenkia mano sveikatai. Tai dar vienas punktas, kuriuo galima apkaltinti dėdę Bilą. Įjungiu virdulį ir užsikvempiu ant stalo mėgindama nusiraminti giliai kvėpuodama.

Hare hare... vis tiek atkeršysiu... hare hare... tik turiu būti kantri...

Tik bėda, kad mane pykina nuo pastangų būti kantriai. Išsiimu šaukštelį ir su širdį glostančiu trenksmu uždarau stalčių.

— Dievuliukai! — pasirodo Sadi ir nutupia ant viryklės. — Kas darosi?

— Pati žinai, kas darosi, — staigiu judesiu ištraukiu iš puodelio arbatos maišelį ir metu į šiukšliadėžę. — Noriu jį pričiupti.

Sadi dar plačiau išpučia akis.

— Net nemaniau, kad tu taip įširdusi.

— Nebuvau. Bet dabar esu. Man jau pakaks, — kliusteliu į arbatą pieno ir metu kartoninį pieno pakelį į šaldytuvą. — Suprantu, kad esi kilniaširdė, tik nesuprantu, kaip tau tai pavyksta. Aš tik noriu... noriu jam niuktelėti. Kaskart praeidama pro Lingtono kavinę matau didžiulę lentyną su parduodamomis „Dviem smulkiomis monetomis“. Man norisi įlėkti vidun ir surikti: „Liaukitės visi! Ten buvo ne dvi smulkios monetos! Ten buvo mano antros eilės tetos turtas!“ — atsidustu ir gurkšteliu arbatos. Tada smalsiai pažvelgiu į Sadi. — Nejau tu nenori jam atsilyginti? Arba tu tikrai šventoji.

— “Šventoji“ — gal kiek per stipriai pasakyta... — Sadi pasilygina plaukus.

— Visai ne. Tu — nuostabi, — rankose sūpuoju puodelį. — Gražu žiūrėti, kaip sugebi stumtis pirmyn, kaip nesustoji prie smulkmenų, kaip sugebi aprėpti visumą...

— Visada judu pirmyn, — paprastai atsako Sadi. — Toks mano gyvenimo būdas.

— Na, tikrai tavimi žaviuosi. Tavo vietoje norėčiau jį... sutraiškyti .

— Galėčiau jį sutraiškyti, — gūžteli pečiais Sadi. — Galėčiau nukakti į Pietų Prancūziją ir jo gyvenimą paversti pragaru. Bet ar nuo to tapčiau geresnis žmogus? — ji pastuksena į gležną krūtinę. — Ar širdyje pasijusčiau geriau?

į Pietų Prancūziją? — sumišusi spoksau į Sadi. — Ką turi galvoje sakydama „į Pietų Prancūziją“?

Sadi akimirksniu ima išsisukinėti.

— Aš taip manau. Jis lyg ir turėtų ten būti. Paprastai ten keliauja turtingi žmonės.

Kodėl ji vengia mano akių?

— O, Dieve, — aikteliu ir staiga viską labai aiškiai suprantu. — Tu žinai, kur jis, tiesa? Sadi! — surinku pamačiusi, jog ji jau blunka. — Nedrįsk pradingti!

— Gerai, — ji vėl išryškėja, tik dabar jau truputį suirzusi. — Taip, žinau, kur jis. Buvau jo biure. Buvo labai paprasta išsiaiškinti.

— Kodėl man nepasakei ?

— Todėl, kad... — ji abejingai trukteli pečiais ir toliau išsisukinėdama.

— Todėl, kad paprasčiausiai nenori pripažinti, jog esi tokia pat pikta ir kerštinga, kaip aš! Na, pirmyn, klok. Ką jam padarei? Galėtum dabar man papasakoti.

— Nieko nepadariau! — iš aukšto atsako Sadi. — Na, nieko labai bloga. Tik norėjau į jį pažiūrėti. Jis labai labai turtingas, tiesa?

— Neįtikimai, — linkteliu. — Kodėl taip sakai?

— Atrodo, kad jam priklauso visas paplūdimys. Ten jį ir užtikau. Jis gulėjo prieš saulę ant gulto, išteptas aliejais, o keli tarnai netoliese jam gamino valgyti. Jis atrodė labai savimi patenkintas, — jos veidą iškreipia pasibjaurėjimo grimasa.

— Ar tau nesinorėjo ant jo užrikti? Ar nenorėjai jo pričiupti?

— Tiesą sakant... Aš ir užrikau, — patylėjusi sako Sadi. — Nesusilaikiau. Taip įpykau...

— Tai gerai! Ir turėjai užrikti. Ką jam sakei?

Aš jau visai nesitveriu savame kailyje. Negaliu patikėti, kad Sadi ten nukako ir pati viena pričiupo dėdę Bilą nuosavame paplūdimyje. Atvirai kalbant, jaučiuosi truputį įsižeidusi dėl to, kad ji paliko mane nuošaly. Nors, kita vertus, ji turi teisę jam atkeršyti taip, kaip norisi jai. Ir džiaugiuosi, kad Sadi jį pamokė. Viliuosi, kad jis išgirdo kiekvieną žodelį.

— Na, ką jam pasakei? — neatlyžtu. — Papasakok man žodis į žodį, nuo pat pradžių.

— Aš jam pasakiau, kad jis storas, — patenkinta sako Sadi.

Akimirką manau, kad blogai nugirdau.

— Pasakei, kad jis storas ? — spoksau į ją negalėdama patikėti. — Ir viskas? Toks tavo kerštas?

— Tiesiog tobulas kerštas! — atkerta Sadi. — Jis atrodė baisiai nelaimingas. Žinai, jis be galo tuščias žmogus.

— Na, manau, galima sugalvoti ką nors geriau, — ryžtingai sakau dėdama ant stalo puodelį. — Štai koks mano planas, Sadi. Tu man pasakysi, kur turėčiau pirkti lėktuvo bilietus. Išskrisime jau rytoj. Tu mane pas jį nuvesi. Gerai?

— Gerai, — staiga jos akys nušvinta. — Bus kaip atostogos!

Sadi labai rimtai įsitvėrė šios atostogų temos. Net per rimtai, jei norėtumėte žinoti. Ji leidosi į kelionę apsivilkusi plazdančią suknelę atvira nugara, siūtą iš oranžinio šilko; šį drabužį ji pavadino „paplūdimio pižama“. Ji užsidėjusi didžiulę šiaudinę skrybėlę, rankose laiko skėtį nuo saulės ir pintą krepšį, be to, visą laiką niūniuoja kažkokią dainelę apie tai, kaip gera sur la plage. Ji taip linksmai nusiteikusi, jog man norisi jai išrėkti, kad tai rimtas reikalas, todėl gal ji liautųsi vieną kartą timpčioti skrybėlės kaspinus? Nors, kita vertus, jai jau gerai. Ji jau matė dėdę Bilą, surėkė jam į ausį, jos įtampa jau atslūgusi. O manyje įtampa tebetūno. Aš dar neatitirpau. Dar negaliu visko pamatyti iš šalies. Noriu, kad jis už viską sumokėtų. Noriu, kad jis kankintųsi. Noriu, kad jis...

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Trečio dešimtmečio panelė»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Trečio dešimtmečio panelė» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Trečio dešimtmečio panelė»

Обсуждение, отзывы о книге «Trečio dešimtmečio panelė» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x