Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Kas čia... — staiga vėl guldamasis ant kilimėlio jis kliudo mane akies krašteliu. Dėdė Bilas akimirksniu atsisėda ir atsisuka. Jis tiesiog nustėręs, atrodo liguistai. Aš ir nesistebiu; kaip gali atrodyti po penkiasdešimt devynių tūkstančių atsilenkimų. — Ar čia... Lara ? Ką čia veiki? Kaip čia patekai?

Jis toks sutrikęs ir išsekęs, jog kone pradedu jo gailėtis. Bet aš nepraskysiu. Ir nesileisiu į nereikšmingas kalbas. Turiu parengusi rimtą kalbą ir ją pasakysiu.

— Taip, čia aš, — pratariu įspūdingiausiu ir šalčiausiu balsu, kokį tik man pavyksta nutaisyti. — Lara Aleksandra Lington. Išduoto tėvo dukra. Išduotos antros eilės tetos antros eilės dukterėčia. Išdaviko nedorėlio melagio dėdės dukterėčia. Ir aš atkeršysiu, — man buvo taip malonu ištarti tą paskutinįjį sakinį; aš jį pakartoju, ir mano balsas nuaidi visu paplūdimiu. — Ir aš atkeršysiu !

Dieve, norėčiau būti kino žvaigždė.

— Lara, — dėdė Bilas jau liovėsi švokštęs ir beveik atgavo savitvardą. Jis nusišluosto veidą ir užsijuosia ant juosmens rankšluostį. Tada jis atsigręžia ir man nusišypso seniai pažįstama lipšnia globėjiška šypsena. — Labai jaudinantys žodžiai. Bet nė nenutuokiu, apie ką kalbi, kaip praėjai pro mano apsauginius...

— Žinote, apie ką kalbu, — kandžiai atšaunu. — Žinote.

— Deja, nenumanau.

Tylu, tik į krantą plakasi bangos. Saulė, rodos, dar labiau kepina nei anksčiau. Nė vienas iš mūsų nė nekrusteli.

Jis mėgina nepasiduoti mano provokacijoms. Tikriausiai tariasi esąs saugus. Turbūt mano, kad jį saugo anoniminė sutartis ir niekas nieko niekada negalės išsiaiškinti.

— Ar tu dėl vėrinio? — staiga klausia dėdė Bilas, tarsi tik dabar jam būtų šovusi tokia mintis. — Tai labai gražus daikčiukas, ir suprantu, kad jis tave domina. Bet aš nežinau, kur jis. Patikėk. Ar tavo tėvas sakė, kad noriu tau pasiūlyti darbą? Ar dėl to čia ir atvykai? Nes tavo atkaklumas tikrai vertintinas aukštais balais, jaunoji ponia.

Jis blyksteli dantimis žiūrėdamas į mane ir įkiša kojas į juodus sandalus. Jis mėgina keisti situaciją. Dabar jis kiekvieną minutę gali pasiūlyti ko nors išgerti; jis mėgins apsimesti, kad šis vizitas — jo sumanymas. Jis mėgins mane papirkti, mėgins mane išblaškyti ir viską pakreipti taip, kaip norisi jam. Būtent taip jis elgėsi visus šiuos metus.

— Čia atvykau ne dėl vėrinio ir ne dėl darbo, — mano balsas nustelbia jo žodžius. — Esu čia, kad pasikalbėčiau apie tetą Sadi.

Dėdė Bilas pakelia į dangų akis; man jau pažįstamas toks jo susierzinimas.

— Jėzau Kristau, Lara. Gal liausiesi pagaliau? Meilute, paskutinį kartą sakau — jos niekas nenužudė, ji nebuvo kokia nors ypatinga...

— Ir apie tą paveikslą, kurį radote, — šaltai varau toliau. — Sesilio Melorio paveikslą. Ir apie anoniminį sandėrį, sudarytą su Londono portretų galerija 1982-aisiais. Ir apie penkis šimtus tūkstančių svarų, kuriuos gavote. Ir apie visas jūsų melagystes. Ir apie tai, ką ketinate daryti toliau. Štai dėl ko esu čia.

Patenkinta žiūriu, kaip mano dėdės veidas glemba taip, kaip dar niekada nesu mačiusi — lyg prieš saulę tirpstantis sviestas.

Dvidešimt šeštas skyrius

Sensacija. Tai svarbiausia visų laikraščių pirmo puslapio naujiena. Visų, laikraščių.

Bilas Dvi Smulkios Monetos Lingtonas „paaiškino“ savo istoriją. Ilgiausias interviu pasirodė laikraštyje Mail, o paskui ir visi laikraščiai pasigavo tą patį.

Jis išklojo visą teisybę apie penkis šimtus tūkstančių. Tik, žinoma, būdamas dėdė Bilas, jis iškart pareiškė, jog pinigai — tik visos istorijos dalis. Jo verslo principus vis tiek galima taikyti bet kam, sumaniusiam pradėti nuo dviejų smulkių monetų. Taigi, tiesą sakant, ši istorija menkai kuo tesiskiria, iš esmės tasai pusė milijono — tai tos pačios dvi smulkios monetos, skiriasi tik jų kiekis. (Paskui jis suvokė, jog nevykusiai pasakė, ir mėgino pasitaisyti, bet per vėlai, nes žodis — kaip žvirblis, purpt ir išlekia.)

Man pinigai tikrai nėra esminis dalykas. Svarbiausia, kad po tiek laiko jis pagaliau atsiskaitė su Sadi. Jis papasakojo apie ją pasauliui, užuot ją neigęs ir slapstęs. Dauguma laikraščių nusičiupo šią citatą: „Be gražiosios savo tetos Sadi Lankaster nebūčiau pasiekęs tokios sėkmės, todėl visada liksiu jai skolingas“. Šį sakinį — žodis į žodį — jam padiktavau pati.

Sadi portretas puikavosi ant kiekvieno viršelio. Londono portretų galerija buvo apgulta. Ji — tarsi naujoji Mona Liza. Tik jos atveju viskas dar geriau — paveikslas toks didelis, kad vienu metu į jį gali žiūrėti daugybė žmonių, ir jiems visiems pakanka vietos. (Ir ji, sakyčiau, daug gražesnė. Čia mano nuomonė.) Mes ir patys buvome ten nuėję keletą kartų pasižiūrėti į tas minias ir paklausyti, kiek gražių žodžių apie ją sakoma. Net buvo sukurta jos gerbėjų internetinė svetainė.

Jei kalbėsime apie dėdės Bilo knygą, jis gali postringauti ką tinkamas apie savo verslo principus, bet iš to neišeis nieko gera. „Dvi smulkios monetos“ tapo didžiausiu pajuokos objektu po Millennium Dome arenos. Jo knygą parodijavo visi bulvariniai laikraščiai, visi televizijos humoristai pokštavo tos knygos tema, o leidėjai taip sutriko, kad net ėmė siūlyti grąžinti pinigus už parduotas knygas. Atrodo, apie dvidešimt procentų žmonių jau pasinaudojo pasiūlymu. Manau, jog kiti panoro šią knygą pasilikti kaip suvenyrą arba pasidėti prie židinio ir vis pasijuokti, o gal dar kam nors kitkam.

Skaitau apie jį šiandieninio Mail vedamajame ir išgirstu žinutės signalą.

Labas. Aš lauke. Edas.

Tai vienas iš daugybės gerų dalykų, kuriuos galima pasakyti apie Edą. Jis niekada nevėluoja. Patenkinta čiumpu rankinę, užtrenkiu buto duris ir pasileidžiu laiptais. Šiandieną mes su Keite kraustomės į naująjį biurą, ir Edas pažadėjo užsukti pakeliui į darbą. Išlėkusi į gatvę pamatau jį, laikantį didžiulę puokštę raudonų rožių.

— Čia tavo biurui, — sako jis įteikdamas man gėles ir bučiuodamas.

— Ačiū! — plačiai nusišypsau. — Kai važiuosiu metro, visi į mane spoksos... — nutylu nustebusi, kai Edas paima mane už parankės.

— Pamaniau, gal šiandieną galėtume važiuoti mano automobiliu, — bičiuliškai sako jis.

— Tavo automobiliu?

— Aha, — jis linkteli rodydamas šaunų juodą „Aston Martin“, stovintį netoliese.

— Čia tavo? — žiūriu išpūtusi akis, negalėdama patikėti. — Bet... bet... kaip?

— Nusipirkau. Supranti, automobilių salonas... kreditinė kortelė... įprastas procesas... Pamaniau, geriau jau nusipirksiu anglišką, — priduria jis kreivai šyptelėjęs.

Jis nusipirko „Aston Martin“? Taip paprastai?

— Bet tu niekada nevairavai kaire kelio puse, — staiga puolu į paniką. — Ar esi šį daiktą vairavęs ?

— Atsipūsk. Praėjusią savaitę išmėginau. Žinai, jūsų eismas suknistas.

— Ne, nesuknistas, — automatiškai atkertu.

— Pavarų perjungimo svirtelės — velnio pramanas. Ir nenorėk, kad užsivesčiau kalbėdamas apie eismo taisykles, nurodančias, kaip pasukti į dešinę.

Negaliu patikėti. Jis tylėjo kaip žemė. Niekada nebuvo užsiminęs apie automobilius, vairavimą... ar dar ką.

— Bet... kodėl? — nesusilaikau neleptelėjusi.

— Kartą kažkas man pasakė, — susimąstęs kalba Edas, — jeigu ketini gyventi kokiame nors mieste, nesvarbu, ar ilgai, turėtum su juo susigyventi. Ar žinai geresnį būdą susigyventi, nei išmokti tame mieste vairuoti? Tai nori, kad pavežčiau ar ne?