— Kaip nutiko, kad korteles pristatėte asmeniškai man? — klausiu pasirašydama pristatymo lape. — Na, tikrai labai malonūs, bet ar jūsų firma įsikūrusi ne Haknyje? Ar neturėjote tų kortelių atsiųsti paštu?
— Pamaniau, bus geriau, jei padarysiu jums paslaugą, — žvelgdamas stiklinėmis akimis sako Garetas Birčas. — Man labai svarbus jūsų užsakymas, todėl, pamaniau, nors tiek pasitarnausiu.
— Ką? — spoksau į jį sutrikusi.
— Man labai svarbus jūsų užsakymas, — tarsi roboto balsu pakartoja jis. — Pamaniau, gal nors tiek pasitarnausiu.
O, Dieve. Sadi. Ką ji daro ?
— Na... labai ačiū, — sumišusi atsakau. — Labai miela. O aš jus rekomenduosiu visiems savo draugams!
Garetas Birčas išeina, ir aš skubu atidaryti visas dėžutes su kortelėmis, jausdama apstulbusius tėčio ir mamos žvilgsnius.
— Ar jis pats atgabeno tas korteles tokią tolybę, net iš Haknio? — galiausiai klausia tėtis.
— Atrodo, kad taip, — stengiuosi kalbėti nerūpestingai, tarsi viskas klostytųsi įprastai. Laimei, jiems nespėjus nieko daugiau pasakyti, suskamba telefonas, ir nuskubu atsiliepti. — Alio? „Stebuklingos paieškos“.
— Gal galėčiau pasikalbėti su Lara Lington? — klausia moteriškas balsas, kurio nepažįstu.
— Klausau, — sėduosi ant vienos iš naujų sukamųjų kėdžių tikėdamasi, kad ji neišgirs šlamančio celofano. — Kuo galiu padėti?
— Aš — Paulina Ryd. Esu „Wheeler Foods“ kompanijos personalo skyriaus vadovė. Pamaniau, gal norėtumėte pasikalbėti? Apie jus esu girdėjusi gražių dalykų.
— Oo, kaip malonu! — plačiai nusišypsau į ragelį. — Gal galėčiau paklausti, kas jums papasakojo? Gal Džaneta Greidi?
Tyla. Vėl prabilusios Paulinos Ryd balsas sutrikęs.
— Gerai neprisimenu, kas. Tačiau jūs garsėjate puikia talentų ieškotojos reputacija, ir aš norėjau su jumis susitikti. Kažkas man sako, kad jūs galite padaryti mūsų verslui daug gera.
Sadi.
— Na, būtų puiku! — stengiuosi nepamesti galvos. — Tuoj dirstelėsiu į grafiką... — atsiverčiu knygelę ir užsirašau susitikimo datą. Kai padedu ragelį, mama ir tėtis viltingai sužiūra į mane.
— Geros naujienos, širdele? — klausia tėtis.
— Tiesiog... skambino „Wheeler Foods“ personalo skyriaus direktorė, — nesusilaikau nenutaisiusi atsainaus tono. — Norėjo susitikti.
— “Wheeler Foods“ — tai tie, kurie gamina avižinius sausus pusryčius? — mama tarsi nesava.
— Aha, — nesusilaikau plačiai neišsišiepusi. — Atrodo, mano angelas sargas labai manimi rūpinasi.
— Sveiki! — mane nutraukia linksmas Keitės balsas; ji įpuola pro duris su didžiule gėlių puokšte. — Žiūrėk, ką mums ką tik atnešė! Sveiki, pone ir ponia Lingtonai, — mandagiai priduria. — Ar jums patinka mūsų naujasis biuras? Argi jis ne puikus?
Paimu iš Keitės puokštę ir atplėšiu mažutį vokelį.
— “Visai „Stebuklingų paieškų“ firmai, — garsiai skaitau. — Viliamės su jumis susipažinti ir kaip su klientais, ir kaip su bičiuliais. Jūsų Brajenas Čalmeris, „Dwyer Dunbar“ centrinės personalo tarnybos direktorius.“ Ir dar užrašytas asmeninio telefono numeris.
— Kaip puiku! — džiaugiasi išpūtusi akis Keitė. — Ar tu jį pažįsti?
— Ne.
— Ar pažįsti ką nors iš dirbančių „Dwyer Dunbar“?
— Ee... ne.
Mama ir tėtis praradę žadą. Manau, būtų geriau juos iš čia išprašyti, kol nenutiko dar kokia nors beprotybė.
— Pietausime picerijoje, — pasakau Keitei. — Nori eiti kartu?
— Susiruošiu per sekundėlę, — linksmai linkteli ji. — Tik reikia sutvarkyti keletą reikaliukų.
Išvedu mamą ir tėtį iš biuro, palydžiu laiptais, išeiname į gatvę. Tiesiai prieš lauko duris, ant šaligatvio, stovi pagyvenęs vikaras su kunigo sutana ir balta apykakle; jis atrodo mažumėlę sutrikęs; prieinu ir klausiu, ar jam viskas gerai.
— Sveiki. Ar žinote, kur esate? Gal jums reikėtų parodyti kelią?
— Na... taip, šios vietos man nepažįstamos, — jis pažvelgia į mane nuostabos sklidinu žvilgsniu. — Ieškau 59 numerio.
— Štai, žiūrėkite, šitas pastatas, — parodau į mūsų namo fasadą, kur ant stiklo išraižyta „59“.
— Oi, taip, šitas! — jo veidas pragiedrėja, ir jis eina prie durų. Tačiau nustembu, kad vidun nežengia. Jis tik pakelia ranką ir padaro kryžiaus ženklą.
— Viešpatie, palaimink visus, dirbančius šiame pastate, — truputį drebančiu balsu sako jis. — Palaimink visus čia dirbamus darbus ir sandėrius, o ypač „Stebuklingų...
Tik ne tai.
— Na, — čiumpu mamą ir tėtį, — eime valgyti picos.
— Lara, — pralemena tėtis, kai kone tempiu jį gatve. — Ar aš kraustausi iš proto, ar vikaras...
— Manau, užsisakysiu picą „Keturi metų laikai“, — linksmai jį nutraukiu. — Ir dar kelias spurgas. O ką užsisakysite judu?
Man atrodo, kad mama ir tėtis pasidavė. Dabar jie jau plaukia pasroviui. Kai visi išgėrėme itališko vyno, pradėjome šypsotis, liovėsi gluminantys klausimai. Visi išsirinkome picas ir dabar kemšame karštas česnakais kvepiančias spurgytes; jaučiuosi labai laiminga.
Net ir atėjus Toniai nesusinervinu. Ją pasikviesti sumanė mama ir tėtis; tiesą sakant, nors ji mane ir knisa, Tonia — mūsų šeimos narė. Jau pradedu suvokti, ką tai reiškia.
— O, Dieve, — picerijoje nuskardena rėksmingas jos pasisveikinimas, ir atsigręžia kokios dvi dešimtys galvų. — Oi, Dievuli. Ar galite patikėti tuo, kas rašoma apie dėdę Bilą?
Priėjusi prie mūsų stalelio ji akivaizdžiai tikisi aiškesnės mūsų reakcijos.
— Sveika, Tonia, — sveikinuosi. — Kaip gyvena berniukai? Kaip Klaivas?
— Ar galite patikėti ? — pakartoja ji nepatenkinta mus nužvelgdama. — Ar skaitėte laikraščius? Sakyčiau, šitai negali būti tiesa. Bulvarinių laikraštpalaikių paistalai. Kažkas turėjo kokių nors savų kėslų.
— Manau, kad viskas — tiesa, — atsargiai ją pataiso tėtis. — Manau, kad jis pats viską pripažįsta.
— Bet ar skaitėte, ko apie jį prirašyta?
— Taip, — mama ima taurę vyno. — Skaitėme. Vyno, širdele?
— Bet... — Tonia drimba į kėdę ir nužvelgia mus visus nutaisiusi įžeisto ir suglumusio žmogaus išraišką. Ji aiškiai tikėjosi, kad mes visi būsime dėdės Bilo pusėje, o ne linksmai sau šveisime spurgytes.
— Štai, — mama pastumia vyno taurę. — Paėmėm tau valgiaraštį.
Matau, kaip sukasi Tonios mintys, kol ji sagstosi švarkelį ir užmeta jį ant kėdės atlošo. Matau, kaip ji permąsto susidariusią situaciją. Ji nepalaikys dėdės Bilo, jeigu niekas kitas jo nepalaiko.
— Na, tai kas viską išaiškino? — galiausiai klausia ji gurkštelėjusi vyno. — Koks nors aktyvus žurnalistas?
— Lara, — šyptelėjęs atsako tėtis.
— Lara? — Tonia atrodo piktesnė nei visada. — Ką turi galvoje sakydamas „Lara“?
— Aš viską išsiaiškinau apie tetą Sadi ir paveikslą, — dėstau. — Pamėginau suvesti galus. Aš.
— Bet... — Tonios skruostai išsipučia; jai labai sunku patikėti. — Bet laikraščiuose tavęs niekas neminėjo.
— Aš linkusi likti nuošaly, — paslaptingai sakau kaip superherojė, dingstanti tamsoje nepasakiusi savo vardo, kuriai nereikia jokio atlygio, tik pakanka padaryti ką nors gera.
Nors, tiesą sakant, man būtų patikę, jei būčiau paminėta laikraščiuose. Tačiau niekas nesivargino ir nėjo pas mane prašyti interviu, nors aš specialiai išsitiesinau plaukus, na, dėl visa ko. Žurnalistai tik parašė: „Šį atradimą padarė viena šeimos narė.“
Читать дальше