Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Manau, geriau palaukim, — ji patraukia pečiais ir grįžta prie manęs. — Galime čia pasėdėti.

Ji sėdasi šalia manęs ant medinio suolo, ir minutę abi tylime. Pažvelgiu į laikrodį. Aštuonios penkiasdešimt penkios. Biuras atidaromas devintą. Vien nuo tokios minties puolu į paniką, todėl apie tai negalvoju. Dar negalvoju. Susitelkiu į faktą, jog dabar sėdžiu čia, su Sadi.

— Beje, graži suknelė, — man atrodo, kad balsas nuskambėjo visai normaliai. — Iš ko ją nučiupai?

— Iš nieko, — įsižeidusi atsako Sadi. — Ji buvo mano, — Sadi nužvelgia mane ir nenoromis prataria: — Tavo bateliai gražūs.

— Ačiū, — noriu nusišypsoti, bet burna neklauso. — Neseniai nusipirkau. Tiesą sakant, Edas padėjo išsirinkti. Vėlai vakare sumanėme apsipirkti. Nuėjome į „Whiteleys“ centrą. Buvo ypatingų pasiūlymų...

Nebežinau, ką kalbu, tik kalbu, kad kalbėčiau. Nes kalbėti yra geriau nei laukti. Vėl pažvelgiu į laikrodį; jau dvi minutės po devintos.

Vėluoja. Pasijuntu beprotiškai laiminga, tarsi mums skirtas nuosprendis būtų atidėtas.

— Jis visai geras, kalbant apie tratinimą, tiesa? — staiga užveda kalbą Sadi. — Na, kalbu apie Edą. Žinai, ir tu visai nebloga.

Tratinimas?

Ji turbūt nenori pasakyti...

Ne. Ne.

— Sadi, — atsigręžiu į ją. — Taip ir žinojau! Tu mus stebėjai !

— Ką? — ji prapliumpa juoktis. — Aš labai subtiliai! Nė nenutuokei, kad ten buvau.

— Ką matei? — sudejuoju.

— Viską, — lengvabūdiškai atsako ji. — Patikėk, reginys buvo labai linksmas.

— Sadi, tu nepakenčiama! — susiimu už galvos. — Negalima žiūrėti, kaip žmonės mylisi! Draudžia įstatymai!

— Tik galiu pasakyti vieną kritinę pastabėlę, — tęsia ji nekreipdama į mane dėmesio. — Na, greičiau... pasiūlymą, šį tą, ką darydavome mano laikais.

— Ne! — atsakau apimta siaubo. — Jokių pasiūlymų!

— Pati būsi kalta, — ji trukteli pečiais ir ima apžiūrinėti nagučius, kartkartėmis perverdama mane žvilgsniu iš padilbų.

Oo, dėl Dievo. Žinoma, dabar mano smalsumas jau sužadintas. Noriu sužinoti, koks tasai pasiūlymas.

— Gerai, — galiausiai pratariu. — Pasakyk, koks tas genialusis trečio dešimtmečio sekso triukas. Tik jau nepasakok apie jokius keistus nenuplaunamus tepalus.

— Na... — taria Sadi, prieidama arčiau. Tačiau jai nespėjus pratęsti, mano žvilgsnis staiga sustingsta dirstelėjęs jai per petį. Giliai įkvepiu ir stoviu kaip įkirsta. Laidotuvių biuro duris rakina lietpalčiu vilkintis pagyvenęs vyriškis. — Kas yra? — Sadi seka mano žvilgsniu. — Ooo.

— Taip, — nuryju įstrigusį gumulą.

Dabar pagyvenęs vyriškis mane pastebėjo. Sakyčiau, manęs negalima nepastebėti, sėdinčios ant suolelio kaip stabo ištiktos ir spoksančios tiesiai į jį.

— Ar jūs gerai jaučiatės? — atsargiai klausia jis.

— Eee... sveiki, — prisiverčiu atsistoti. — Tiesą sakant, aš... atėjau pas jus... atiduoti pagarbos... savo antros eilės tetai. Sadi Lankaster. Manyčiau, jūs... būtent čia...

— Aaa, — jis liūdnai palinguoja galva. — Taip.

— Gal galėčiau... ją pamatyti?

— Aha, — jis vėl palinksi. — Žinoma. Tik duokite minutėlę atidaryti biurą, sutvarkyti keletą reikaliukų, ir tuoj ateisiu, panele...

— Lington.

— Lington, — iš jo išraiškos suprantu, kad jis kažką prisiminė. — Žinoma žinoma. Jeigu norėtumėte užeiti vidun ir palaukti bendrajame laukiamajame...

— Po minutės ateisiu, — išspaudžiu kažką panašaus į šypseną. — Tik turiu... paskambinti.

Jis dingsta už durų. Akimirką negaliu nė pajudėti. Norėčiau pratęsti šią netikrumo akimirką. Noriu, kad mes nebevykdytume šio sumanymo. Jeigu nepripažinsiu, jog taip turi būti, gal nieko ir nenutiks.

— Turi vėrinį? — šalia išgirstu Sadi balsą.

— Štai čia, — ištraukiu papuošalą iš rankinės.

— Gerai, — ji nusišypso, tačiau toji šypsena kupina įtampos, tarsi nutolusi. Aiškiai matau, kad trečio dešimtmečio sekso triukai jau išgaravę jai iš galvos.

— Na, pasirengusi? — stengiuosi kalbėti visai paprastai. — Tokiose vietose dažnai būna liūdna ir slogu....

— Oi, vidun neisiu, — nerūpestingai atsako Sadi. — Pasėdėsiu čia ir palauksiu. Taip bus daug geriau.

— Gerai, — linkteliu. — Puiki mintis. Tu nenori...

Nutylu nebegalėdama tęsti minties... nebegalėdama ir pati sau tos minties užbaigti. Bet mintis sukasi galvoje kaip kokia įstrigusi melodija ir skamba vis garsiau ir garsiau.

Nejau nė viena iš mūsų taip šito ir nepasakys?

— Taigi, — mėginu nuryti galugerklyje stringantį kamuolį.

— Taigi kas? — Sadi balsas skaidrus ir aštrus kaip deimanto šukė. Akimirksniu viską suprantu. Ir ji mąsto apie tą patį.

— Kaip manai, kas nutiks, kai aš... kai...

— Nori paklausti, ar pagaliau manimi atsikratysi? — kaip visada lengvabūdiškai pasitikslina Sadi.

— Ne! Turėjau galvoje...

— Žinau. Tu beprotiškai skubi manimi atsikratyti. Tau jau bloga į mane žiūrėti, — jai virpa smakras, bet ji man nusišypso. — Na, nemanau, kad dabar tau kas nors pagelbėtų.

Jos akys susiduria su manosiomis, matau, kas jose įrašyta.

Nenukabink nosies. Nepraskysk. Aukštyn galvą.

— Vadinasi, tavimi nenusikratysiu, — man kažkaip pavyksta nutaisyti juokaujamą intonaciją. — Puiku.

— Deja, manau, kad taip.

— To ir tereikia kiekvienai merginai, — perverčiu akimis. — Amžinai netoliese besimalančio valdingo vaiduoklio.

— Valdingo angelo sargo , — griežtai mane pataiso Sadi.

— Panele Lington? — pro duris kyšteli galvą pagyvenęs vyriškis. — Kai tik būsite pasirengusi...

— Dėkoju! Po minutėlės ateisiu!

Kai durys užsidaro, aš visai be reikalo kelis kartus pasitaisau švarkelį. Timpteliu diržą tikrindama, ar sagtis tikrai savo vietoje, taip laimėdama dar trisdešimt sekundžių.

— Tai aš tik nunešiu vėrinį ir po poros minučių vėl pasimatysime, gerai? — visai paprastai pasakau.

— Aš čia būsiu, — Sadi paplekšnoja per suolą, ant kurio sėdi.

— Eisime pasižiūrėti filmo. Na, ką nors sumąstysim.

— Gerai, — linkteli ji.

Žengiu žingsnį, bet paskui sustoju. Suprantu, kad mes tik žaidžiame. Bet negaliu visko taip palikti. Sunkiai alsuodama apsigręžiu pasiryžusi nepraskysti ir jos nenuvilti.

— Bet... dėl visa ko. Na, jeigu kartais mes... — negaliu prisiversti pasakyti. Negaliu net pagalvoti. — Sadi, buvo...

Nėra ko kalbėti. Nepadėtų jokie žodžiai. Niekaip nepavyktų žodžiais nusakyti, ką reiškė pažinti Sadi.

— Suprantu, — sušnabžda ji, o jos akys — tarsi dvi tamsios žibančios žvaigždės. — Ir man taip pat. Eik.

Priėjusi prie laidotuvių biuro durų, atsigręžiu paskutinį kartą. Ji sėdi tiesi kaip styga — tobulos laikysenos, ilgu, kaip visada baltu kaklu, grakščią figūrą apkritusios suknelės klostės. Ji žiūri tiesiai prieš save, gražiai sudėjusi kojas, ant kelių sunėrusi rankas. Visai rami. Tarsi kažko lauktų.

Negaliu įsivaizduoti, kas jos mintyse.

Man bestovint ji pamato, kad į ją žiūriu, pakelia smakrą ir staiga valiūkiškai, žavingai nusišypso.

— Opaa, pirmyn! — šūkteli ji.

— Opaa, — šūkteliu ir aš. Pasiunčiu jai oro bučinį. Tada apsigręžiu ir ryžtingu žingsniu nueinu. Metas viską atlikti iki galo.

Laidotuvių biuro direktorius man užplikė puodelį arbatos ir kažkur surado du trapios tešlos sausainius, kuriuos padėjo ant rožėmis išmargintos lėkštelės. Šis žmogus nusklembtu smakru į kiekvieną repliką atsiliepia liūdnu, žemu balsu nutęsdamas „ahaa“, o tik paskui pateikia tikrą atsakymą. Ir tai išties erzina.