Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Jis veda mane šviesiai dažytu koridoriumi, paskui sustoja prie medinių durų su užrašu „Violetinis kambarys“ ir reikšmingai patylėjęs prataria:

— Leisiu jums porą minučių pabūti vienai, — įgudusiu judesiu jis praveria duris, paskui priduria: — Ar tiesa, kad kadaise ji buvo toji mergina iš garsiojo paveikslo? Toji, apie kurią rašė laikraščiai?

— Taip, — linkteliu.

— Ahaa, — jis nuleidžia galvą. — Kaip keista. Sunkiai patikėtum. Tokia labai labai sena ponia. Kiek atsimenu, šimto penkerių? Labai garbingas amžius.

Nors ir suprantu, kad jis stengiasi būti malonus, jo žodžiai man drasko širdį.

— Man ji tokia neatrodo, — trumpai ir atžariai atkertu. — Ji man neatrodo sena.

— Ahaa, — linkčioja jis. — Tikrai.

— Žodžiu... norėčiau kai ką įdėti į... karstą. Ar gerai? Ar ten bus saugu?

— Ahaa. Tikrai saugu, patikėkite.

— Noriu privatumo, — nuožmiai priduriu. — Nenorėčiau, kad su manimi dar kas nors būtų. Jeigu kas mėgintų įeiti, prašyčiau pirmiausia pranešti man, gerai?

— Ahaa, — reikšmingu žvilgsniu jis nužvelgia savo batus. — Žinoma.

— Gerai. Dėkoju. Aš... jau einu.

Įeinu, uždarau duris ir kelias akimirkas pastoviu. Dabar, kai jau tikrai atėjau, kai tikrai ruošiuosi viską padaryti, man truputį linksta kojos. Krenkšteliu kelis kartus, mėginu suimti save į rankas liepdama sau laikytis. Po kokios minutės prisiverčiu žengti žingsnį didelio medinio karsto link. Paskui — dar žingsnį.

Tai Sadi. Tikroji Sadi. Mano šimto penkerių metų antros eilės teta. Kuri gyveno, numirė, o aš niekada jos taip ir nepažinau. Sunkiai alsuodama prieinu dar arčiau. Ištiesusi ranką pamatau tik žilų plaukų debesėlį ir išdžiūvusios senos odos lopinėlį.

— Na, štai, Sadi, — sumurmu. Švelniai, atsargiai apsuku jai apie kaklą vėrinį. Padariau.

Pagaliau. Viską padariau.

Ji atrodo tokia mažutė ir sudžiūvusi. Tokia pažeidžiama. Aš visada norėjau paliesti Sadi, pamanau. Kiek kartų mėgindavau suimti ją už rankos arba apkabinti... o dabar ji štai čia. Tikras kūnas. Atsargiai paglostau jos plaukus, pataisau suknelę, labiau už viską trokšdama, kad ji jaustų mano prisilietimą. Šis trapus, senas, mažytis nykstantis kūnas buvo Sadi namai šimtą penkerius metus. Štai kur tikroji ji.

Stovėdama prie karsto stengiuosi kvėpuoti ramiai; stengiuosi mąstyti ramias, tokiam atvejui derančias mintis. Gal net reikėtų garsiai ištarti porą žodžių. Noriu elgtis taip, kaip reikia. Bet tuo pačiu savyje pajuntu sulig kiekviena minute vis stiprėjantį norą: iš tikrųjų mano širdis ne šiame kambaryje.

Turiu eiti. Dabar pat.

Drebančiomis kojomis einu prie durų, palenkiu rankeną ir išlekiu; savaime suprantama, koridoriuje lūkuriavęs laidotuvių biuro direktorius labai nustemba.

— Ar viskas gerai? — klausia jis.

— Puikiai, — lepteliu nueidama. — Viskas gerai. Labai jums ačiū. Aš su jumis susisieksiu. Bet dabar turiu eiti. Atsiprašau, bet reikalas pakankamai svarbus...

Man taip gniaužia krūtinę, kad vos begaliu kvėpuoti. Galva plyšta nuo minčių, kurių visai nenoriu. Man reikia iš čia ištrūkti. Kažkaip perbėgu šviesiai dažytą koridorių, fojė. Prilekiu duris ir puolu į gatvę. Sustoju lyg apmirusi tebelaikydama duris, tankiai alsuodama, žvelgdama per kelią.

Suoliukas tuščias.

Iškart viską suprantu.

Aišku, kad suprantu.

Bet kojos vis tiek bėgte mane neša skersai kelio. Desperatiškai žvalgausi po šaligatvį. Šaukiu: „Sadi? SADI?“, kol galiausiai užkimštu. Nusibraukiu nuo akių ašaras, mosteliu ranka išgirdusi geraširdžių nepažįstamųjų klausimus ir vėl dairausi po gatvę, vis dar nepasiduodu, kol pagaliau atsisėdu ant suolelio ir abiem rankomis į jį įsitveriu. Dėl visa ko. Ir laukiu.

Kai galiausiai ima temti, o mane pradeda purtyti drebulys... suprantu. Giliai giliai, pačioje širdyje.

Ji negrįš. Ji iškeliavo.

Dvidešimt septintas skyrius

— Ponios ir ponai, — mano balsas sugriaudi taip garsiai, kad nutylu ir atsikrenkščiu. Dar niekada nesu kalbėjusi į tokius stiprius mikrofonus, ir nors anksčiau juos išmėginau kartodama „Alio, Vembli, vienas-du, vienas-du“, dabar vis tiek išsigandau. — Ponios ir ponai, — pamėginu dar kartą. — Labai ačiū už tai, kad šiandieną esate čia, kad susirinkote paminėti šią liūdną progą... — nužvelgiu daugybę į mane žiūrinčių ir mano kalbos laukiančių veidų. Tų veidų eilių eilės. Nusėsti visi Sent Botolfo bažnyčios suolai. — ...ir pagerbti šią ypatingą moterį, kuri sujaudino mus visus.

Atsigręžusi pažvelgiu į didžiulę Sadi paveikslo reprodukciją, užgožiančią kitus paveikslus. Aplink paveikslą ir jo papėdėje — gražiausios gėlių puokštės, kokių dar niekada nesu mačiusi — lelijos, orchidėjos, nusvirusios gebenės ir net Sadi vėrinio su laumžirgiu imitacija, ant samanų išdėliota iš šviesiausių gelsvų rožių.

Šitaip sumanė Hawkes and Cox, žinomiausi ir geriausi Londono gėlininkai. Išgirdę apie atsisveikinimo ceremoniją jie pasisiūlė viską padaryti veltui, nes jie — dideli Sadi gerbėjai, norintys išreikšti jai pagarbą. (Galima pasakyti ir ciniškiau — jie žinojo, kad šauniai pareklamuos savo darbą.)

Atvirai kalbant, iš pradžių neketinau organizuoti tokio grandiozinio renginio. Tiesiog norėjau suorganizuoti Sadi atsisveikinimo ceremoniją. Bet tada apie tai išgirdo Malkolmas iš Londono portretų galerijos. Jie pasiūlė pranešti apie ceremoniją savo tinklapyje, kad kiekvienas meno mylėtojas galėtų ateiti ir pareikšti pagarbą garsiajam stabui. Visų nuostabai, norinčiųjų dalyvauti ceremonijoje atsirado nesuskaičiuojama daugybė. Galiausiai prireikė traukti burtus, kas galės ateiti. Apie tai net buvo parašyta London Tonight naujienose. Ir dabar visi susigrūdę bažnyčioje. Eilių eilės žmonių. Žmonių, norinčių pagerbti Sadi. Kai atvažiavusi pamačiau tokias minias, kone pritrūkau kvapo.

— Taip pat norėčiau pasakyti, kad jūsų drabužiai labai gražūs. Bravo, — plačiai nusišypsau žvelgdama į vintažinius paltus, karoliukais siuvinėtas kaklaskares, kur ne kur matomus getrus. — Manau, Sadi būtų apsidžiaugusi.

Šiandienos aprangos kodas — trečias dešimtmetis, ir visi vienaip ar kitaip pamėgino tai įgyvendinti. Ir man nerūpi , kad per mišias už mirusįjį paprastai nesilaikoma jokių aprangos kodų, kaip man nuolat kartojo vikaras. Sadi būtų patikę, o dabar tik tai ir svarbu.

Ypač pasistengė Fersaido slaugos namų sesutės — tiek apsirengdamos pačios, tiek išruošdamos į bažnyčią atvykusius senukus. Moterys apsivilkusios gražiausiais drabužiais, su šukuosenomis, pasipuošusios vėriniais — visos visos. Sugaunu Džinės žvilgsnį; ji plačiai nusišypso ir drąsindama mane pamoja vėduokle.

Džine ir dar pora slaugių iš slaugos namų prieš kelias savaites kartu su manimi dalyvavo privačiose laidotuvėse ir kremacijos ceremonijoje. Norėjau, kad ceremonijoje dalyvautų tik tie žmonės, kurie pažinojo Sadi. Tikrai pažinojo. Viskas praėjo labai ramiai ir jautriai, o paskui visas viešnias nusivedžiau papietauti; mes verkėme, gėrėme vyną, aš pasakojau Sadi istorijas ir juokiausi, o paskui įdaviau joms dosnią auką slaugos namams, ir jos visos pravirko.

Mama ir tėtis nebuvo pakviesti. Bet, manau, jie mane suprato.

Žvelgiu į juos, sėdinčius priekinėje eilėje. Mama apsivilkusi klaikia alyvine suknele pažemintu liemeniu, su plaukų raiščiu, kuris labiau tiktų aštuntam — „Abba“ laikų — o ne trečiam dešimtmečiui. O tėtis absoliučiai niekuo neprimena trečio dešimtmečio. Jis vilki įprastą šiuolaikišką kostiumą, viršutinėje kišenėlėje įkišta šilkinė taškuota nosinaitė. Bet aš jam atleisiu, nes jis žvelgia į mane su tokia šiluma ir meile, jis taip manimi didžiuojasi...