Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Sugriaudi vargonai, pasigirsta pirmi „Jeruzalės“ taktai, ir aš leidžiuosi nuo pakylos norėdama prisijungti prie Edo, stovinčio šalia mano tėvų. Jis apsivilkęs nuostabų vintažinį trečio dešimtmečio švarką, už kurį „Sothebys“ aukcione paklojo apvalią sumelę; taip apsirengęs jis atrodo kaip nespalvoto kino žvaigždė. Kai sušukau iš siaubo išgirdusi kainą, jis tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė žinąs, kiek daug man reiškia trečio dešimtmečio daiktai.

— Puikiai padirbėta, — sušnabžda jis spausdamas man ranką. — Ji tavimi didžiuotųsi.

Kai visi pradeda dainuoti, suprantu, kad negaliu jiems pritarti. Man per daug gniaužia gerklę, neišspausiu žodžių. Todėl tik dairausi po gėlėmis užverstą bažnyčią, į gražius drabužius, į visus čia susirinkusius žmones, entuziastingai dainuojančius Sadi. Tokia daugybė įvairiausių žmonių, tiek daug skirtingų gyvenimų. Jauni, seni, šeimos nariai, draugai iš slaugos namų... žmonės, kuriuos ji vienaip ar kitaip paveikė ar sujaudino. Visi jie čia. Visi — dėl jos. Štai ko ji nusipelnė.

Štai ko ji nusipelnė. Nuo pat pradžių.

Kai apeigos galiausiai baigiasi, vargonininkas pradeda groti čarlstoną (man nerūpi, kad atsisveikinimo su mirusiaisiais ceremonijos metu čarlstono paprastai negroja), ir visi susirinkusieji ima skirstytis, tebelaikydami kokteilių taures. Mielasis Malkolmas Gledhilas rengia priėmimą Londono portretų galerijoje, ir dabar paslaugios merginos, prisisegusios specialius ženklelius, aiškina žmonėms, kaip ten nukakti.

Bet aš neskubu. Vis dar negaliu prisijungti prie šnekančių, plepančių ir šurmuliuojančių susirinkusiųjų. Dar negaliu. Sėdžiu suole pirmoje eilėje, geriu gėlių aromatą ir laukiu, kol pasidarys ramiau ir tyliau.

Įvykdžiau teisingumą. Bent jau tariuosi įvykdžiusi. Viliuosi, kad įvykdžiau.

— Mieloji, — mano mintis pertraukia mamos balsas, matau, kaip ji eina manęs link, o plaukus juosiantis raištis visai išdrikęs. Jos skruostai įraudę, sėsdama šalia manęs ji tiesiog švyti iš pasitenkinimo. — Buvo nuostabu. Nuostabu.

— Dėkoju, — nusišypsau mamai.

— Aš taip didžiuojuosi tavimi ir tuo, kaip smogei dėdei Bilui. Žinai, toji labdara atneš labai daug gera. O jau kokteiliai!.. — priduria ji ištuštinusi taurę. — Kokia puiki mintis!

Spoksau į mamą suintriguota. Kiek žinau, šiandieną ji dėl nieko nesijaudino. Ji nesinervino, kad žmonės gali vėluoti, kad gali pasigerti, sudaužyti kokteilių taures ar dar ką nors padaryti.

— Mama... tu kitokia, — nesusilaikau nepasakiusi. — Atrodai ramesnė. Kas nutiko?

Staiga pamanau, kad tikriausiai ji buvo pas gydytoją. Gal ji geria valiumą arba prozaką, o gal dar ką nors? Gal ji pavartojo kokių nors kvaišalų?

Tyla; mama pasitaiso alyvines rankoves.

— Buvo labai keista, — pagaliau prataria ji. — Ir ne kiekvienam galiu pasakoti, Lara. Bet prieš kelias savaites nutiko keistas dalykas.

— Koks?

— Sakyčiau, tarsi išgirdau... — ji padvejoja, o paskui sušnabžda: — Mintyse išgirdau balsą.

— Balsą? — sustingstu. — Kokį balsą?

— Nesu religinga moteris. Juk žinai, — mama apsidairo po bažnyčią ir pasilenkia arčiau manęs. — Bet tasai balsas mane persekiojo visą dieną! Štai čia, — ji pabarbena sau per galvą. — Ir niekaip nepaliko manęs ramybėje. Maniau, kad kraustausi iš proto!

— Ką... ką tas balsas sakė?

— Jis sakė: „Viskas bus gerai, liaukis nerimavusi!“ Tik tiek ir sakė, vis kartojo ir kartojo ištisas valandas. Galiausiai jis pradėjo mane erzinti. Tai ir pasakiau garsiai: „Puiku, pone Vidini Balse, viską supratau!“ Ir tada balsas nutilo; kažkoks stebuklas.

— Oho, — tepasakau užimta gerkle. — Tikrai... stebėtina.

— Ir nuo tada pajutau, kad taip labai nebesijaudinu, — mama dirsteli į laikrodį. — Geriau jau eisiu, tėtis automobilyje. Ar nori, kad pavėžėtume?

— Dar ne dabar. Pasimatysime tenai.

Mama supratingai linkteli ir nueina. Užgrojus naujai trečio dešimtmečio čarsltono melodijai, atsilošiu ir pažvelgiu į gražias, lipdiniais puoštas lubas; man vis dar sunku atsitokėti po mamos pasipasakojimo. Matau aplink mamą sklandančią Sadi, nuolat ją kamuojančią ir neketinančią pasiduoti.

Mąstau apie tai, kokia Sadi buvo, ką padarė, ko pasiekė. Net dabar jaučiuosi pažinusi tik pusę visko.

Kai pagaliau baigiasi čarlstono melodijų pynė, ateina chalatu vilkinti moteris ir ima gesinti žvakes. Pasilenkiu, pasiimu rankinę ir atsistoju. Bažnyčia jau tuščia. Visi pakeliui į galeriją.

Išėjus iš bažnyčios į akmenimis grįstą šventorių, į akis plyksteli saulės spindulys, ir aš prisimerkiu. Gatvėje vis dar būriuojasi besijuokiantys ir besišnekantys žmonės, bet šalia manęs nieko nėra. Pajuntu, kaip mano žvilgsnis pakyla ir ima klajoti padebesiais. Dažnai taip nutinka. Vis dar dažnai.

— Sadi? — tyliai pratariu iš įpratimo. — Sadi? — bet, savaime suprantama, atsakymo neišgirstu. Niekada neišgirstu.

— Puikiai padirbėta! — staiga tarsi iš niekur išdygsta Edas ir pakšteli man į lūpas priversdamas pašokti. Kur jis buvo? Slėpėsi už pilioriaus? — Nuostabu. Viskas nuostabu. Geriau nė negalėjo būti. Taip tavimi didžiavausi.

— Oo. Dėkoju, — nuraustu iš pasitenkinimo. — Gerai buvo, tiesa? Atėjo tiek daug žmonių!

— Nuostabu. Ir viskas — tavo dėka, — jis švelniai paliečia man skruostą ir jau tyliau klausia: — Ar pasirengusi važiuoti į galeriją? Pasakiau tavo mamai ir tėčiui, kad važiuotų.

— Taip, — nusišypsau. — Ačiū, kad palaukei. Man reikėjo dar minutę ten pabūti.

— Žinoma.

Mums pasukus link kaltinės geležies vartų, vedančių į gatvę, jis įsikimba man į parankę, ir aš suspaudžiu jam ranką. Vakar, nei iš šio, nei iš to, mums einant į ceremonijos repeticiją, Edas tarsi šiaip sau man pasakė, kad ketina pratęsti komandiruotę dar šešiems mėnesiams, nes reikėtų išnaudoti automobilio draudimo laiką. Paskui jis ilgai į mane žiūrėjo ir paklausė, ką manau apie tokį jo sprendimą dar šiek tiek pabūti.

Dėjausi ilgai galvojanti; mėgindama nuslėpti euforiją atsakiau — taip, jis galėtų išnaudoti automobilio draudimo laiką, kodėl gi ne? O jis lyg ir šyptelėjo. Ir visą laiką buvo tvirtai mane apkabinęs viena ranka.

— Na... su kuo ką tik dabar kalbėjai? — nerūpestingai klausia Edas. — Kai išėjai iš bažnyčios.

— Ką? — klausiu kiek sutrikusi. — Su niekuo. Eee, ar tavo automobilis netoli?

— Nes man pasigirdo... — jis neatlyžta, — kad sakei „Sadi“.

Tyliu, nes mėginu kaip nors nutaisyti šiai akimirkai tinkamą paslaptingą veido išraišką.

— Manei, kad sakau „Sadi“? — trumpai nusijuokiu norėdama parodyti, kokia keista jam šovusi mintis. — Kodėl turėčiau taip sakyti?

— Aš tik taip pamaniau, — sako Edas tokiu pačiu lengvu tonu, tarsi paprastai šnekučiuotųsi. — Ir pats pagalvojau: „Kodėl ji turėtų taip sakyti?“

Jis taip lengvai to nepaleis. Gerai žinau.

— Gal čia tik britiškas akcentas, — atsakau staiga pagauta įkvėpimo. — Gal girdėjai mane sakančią „Saidkaras“ 8. „Norėčiau išgerti dar vieną „Saidkarą“.

— “Saidkaras“, — Edas liaujasi žingsniavęs ir įbeda į mane įdėmų ironišką žvilgsnį. Prisivertusi kažkaip įstengiu atlaikyti jo žvilgsnį išpūtusi nekaltas akis. Primenu sau, kad jis nemoka skaityti mano minčių. Jis nemoki skaityti mano minčių.

— Vis dėlto kažkas yra, — galiausiai prataria Edas purtydamas galvą. — Nežinau kas, bet kažkas yra.