Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Tie, kurie Sadi pažįsta tik kaip merginą iš portreto, gali pagalvoti — o koks tasai paveiksle nutapytas žmogus? Na, ji buvo nuostabi moteris. Ji buvo šmaikšti, linksma, drąsi, smarki... ir į gyvenimą žvelgė kaip į didžiausią nuotykį. Kaip jau visi žinote, ji buvo vieno iš garsiausių to amžiaus dailininkų mūza. Jinai jį užbūrė. Jis niekada nesiliovė jos mylėjęs; ji — taip pat. Juos tragiškai išskyrė atitinkamai susiklosčiusios aplinkybės. Bet jeigu tik jis būtų gyvenęs ilgiau... kas žino?

Nutylu norėdama įkvėpti ir pažvelgiu į mamą ir tėtį, kurie stebi mane sėdėdami lyg sustingę. Vakar vakare aš jiems išrėžiau visą parengtą kalbą, ir tėtis vis kartojo negalėdamas patikėti: „Iš kur visa tai žinai? Turėjau kažką supaistyti apie „archyvus“ ir „senus laiškus“, kad tik jis nutiltų.

— Ji nesileisdavo į kompromisus, nevengdavo kivirčų. Jai reikėdavo, kad... viskas būtų įgyvendinta. Jos pačios ir kitų žmonių labui, — dirsteliu į Edą, sėdintį šalia mamos; jis man pamerkia akį. Ir jam ši kalba labai gerai žinoma.

— Ji išgyveno iki šimto penkerių — ir tai didelis pasiekimas, — nužvelgiu auditoriją norėdama įsitikinti, ar visi manęs klauso. — Bet ji būtų labai nepatenkinta, jei tik tiek ir tebūtų galima apie ją pasakyti, jeigu žmonės apie ją galvotų tik kaip apie „šimto penkerių metų senutę“. Nes širdyje ji visą gyvenimą buvo dvidešimt trejų. Mergina, visą gyvenimą spirgėte spirgėjusi. Mergina, kuriai patiko čarlstonas, kokteiliai, kuri mėgdavo naktiniuose klubuose ir fontanuose kraipyti užpakaliuką, vairuoti viršijant leistiną greitį, kuri mėgaudavosi lūpų dažais, pigiomis cigaretėmis... ir bambatryniu.

Tikiuosi, kad niekas iš susirinkusiųjų nežino, ką reiškia „bambatrynis“. Aišku, jie mandagiai nusišypso, tarsi būčiau pasakiusi, kad jai patikdavo komponuoti puokštes.

— Ji negalėjo pakęsti mezgimo, — priduriu pabrėždama kiekvieną žodį. — Ir šitai reikėtų užfiksuoti. Tačiau jai patiko madų žurnalai — bažnyčioje pasigirsta juokas; ir gerai. Norėjau, kad žmonės juoktųsi. — Žinoma, mums, šeimos nariams, — tęsiu toliau, — ji nebuvo vien tik bevardė mergina iš paveikslo. Ji buvo mano antros eilės teta. Ji — mūsų palikimo dalis, — kiek padvejoju priėjusi tą kalbos vietą, kuri, mano manymu, turėtų nuskambėti ypač svariai. — Labai paprasta nuvertinti šeimą. Labai lengva tikėtis, kad šeimos nariai bet kada atsidurs šalia. Bet mūsų šeima — mūsų istorija. Šeima yra dalis to, kas mes esame. Ir be Sadi nė vienas iš mūsų negyventų taip, kaip gyvena šiandien.

Tai pasakiusi nesusilaikau vogčia nemetusi į dėdę Bilą žvilgsnio. Jis sėdi tiesiai prieš mane, šalia tėčio, apsivilkęs pagal užsakymą siūtu kostiumu su kilpele gėlei atlape; jo veidas gerokai liesesnis nei tada, kai jį mačiau Pietų Prancūzijos paplūdimyje. Tiesą sakant, šis mėnuo jam buvo ne pats geriausias. Pastaruoju metu jis nuolat linksniuojamas naujienų puslapiuose ir verslo puslapiuose, bet jam tai ne į gera.

Iš pradžių norėjau uždrausti jam ateiti. Jo reklamos agentas trūks plyš norėjo, kad jis dalyvautų ceremonijoje ir taip pamėgintų nors šiek tiek kompensuoti prarastą gerą vardą, tačiau aš negalėjau pakęsti minties apie tai, kad teks žiūrėti, kaip jis atplaukia pasipūtęs, kaip pasiglemžia visą dėmesį ir toliau krečia įprastas dėdės Bilo išdaigas. Bet paskui persigalvojau. Pradėjau manyti kitaip: kodėl jam neatėjus ir nepagerbus Sadi? Kodėl jam neatėjus ir nepasiklausius, kokia šauni buvo jo teta?

Taigi jam buvo leista ateiti. Mano valia.

— Turėtume ją gerbti. Turėtume būti jai dėkingi.

Ir vėl nesusilaikau reikšmingai nepažvelgusi į dėdę Bilą — beje, nesu vienintelė. Visi nuolat į jį dirsčioja, kiti net niuksi kaimynams į pašonę ir šnabždasi.

— Štai todėl Sadi atminimui įsteigiau Sadi Lankaster fondą. Mūsų patikėtiniai sukauptas lėšas dalins tiems, kurių veiklai būtų pritarusi Sadi. Ypač remsime įvairias su šokiais susijusias organizacijas, labdaros fondus pagyvenusiems žmonėms, Fersaido slaugos namus ir Londono portretų galeriją, atsidėkodami už tai, kad ištisus dvidešimt septynerius metus galerija taip saugiai laikė brangųjį paveikslą.

Nusišypsau Malkolmui Gledhilui, kuris man irgi plačiai nusišypso. Jis taip apsidžiaugė, kai pasakiau. Jis visas išraudo ir pradėjo manęs klausinėti, ar norėčiau tapti galerijos Drauge, o gal norėčiau būti jų taryboje ar dar kur nors, nes akivaizdu, kad esu meno mylėtoja. (Nenorėjau pasakyti, jog iš tikrųjų esu Sadi mylėtoja, o visi kiti paveikslai man — buvę nebuvę.)

— Taip pat norėčiau pranešti, kad mano dėdė Bilas Lingtonas taip pat norėtų pagerbti Sadi, todėl dabar perskaitysiu kelis žodžius jo vardu.

Nieku gyvu neleidau dėdei Bilui lipti ant šios pakylos arba parašyti savo kalbos. Jis net nežino, ką ketinu sakyti. Išlankstau kitą popieriaus lapą ir leidžiu auditorijai luktelėti ir aprimti, o tada pradedu.

— “Savo verslą pradėjau tik tetos Sadi paveikslo dėka. Be jos grožio ir pagalbos nebūčiau pelnęs tokios privilegijuotos padėties, kokia galiu džiaugtis šiandieną. Jai gyvai esant nepakankamai ją vertinau ir dėl to tikrai labai gailiuosi, — nutylu siekdama didesnio efekto. Visoje bažnyčioje mirtinai tylu, visi nekantriai laukia tęsinio. Matau, kaip žurnalistai net suplukę skrebena rašikliais. — „Taigi šiandieną man labai malonu pranešti, kad Sadi Lankaster fondui paaukosiu dešimt milijonų svarų. Tai tik nedidelė kompensacija labai ypatingam asmeniui.“

Pasigirsta apstulbusios minios murmesys. Dėdės Bilo veidas jau net ne baltas, o gelsvas; šypsena labiau panaši į grimasą. Pažvelgiu į Edą, kuris man vėl pamerkia ir iškelia abu nykščius. Būtent Edas pasakė: „Šauk dešimt milijonų“. Buvau sumaniusi prašyti penkių manydama, kad ir tokia suma per daug įžūli. Bet šauniausia yra tai, kad dabar jį išgirdo šeši šimtai žmonių ir ištisa suolų eilė žurnalistų, todėl jis nebegali trauktis.

— Norėčiau nuoširdžiai visiems padėkoti už tai, kad atėjote, — nužvelgiu bažnyčią. — Kai paveikslas buvo atrastas, Sadi jau gyveno slaugos namuose. Ji niekada taip ir nesužinojo, kaip buvo visų vertinama ir mylima. Ji būtų priblokšta jus visus pamačiusi. Ji būtų supratusi... — staiga pajuntu, kaip ima kauptis ašaros.

Ne. Negaliu pasiduoti dabar, kai taip puikiai viskas sekėsi. Man kažkaip pavyksta nusišypsoti ir giliau įkvėpti.

— Ji būtų supratusi, kokį pėdsaką paliko šiame pasaulyje. Ji tokiai daugybei žmonių suteikė malonumo, ir jos palikimas liks kartų kartoms. Nepaprastai didžiuojuosi būdama jos antros eilės dukterėčia, — atsigręžusi tylėdama greitai permetu žvilgsniu paveikslą ir vėl atsisuku. — O dabar man telieka pasakyti... už Sadi. Jeigu visi pakeltumėte taures...

Visi sujuda, sukrunta, pasigirsta skimbčiojimas — žmonės iškelia taures su kokteiliu. Kiekvienam atėjusiam svečiui buvo paduota po kokteilio taurę — džino su šampanu arba kokteilio iš konjako, apelsinų likerio ir citrinų sulčių, specialiai maišyto dviejų barmenų iš Hiltono. (Ir man visai nerūpi, kad paprastai žmonės negeria kokteilių per atsisveikinimo su mirusiaisiais apeigas.)

— Opapa, — aukštai iškeliu taurę, ir visi klusniai man pritaria — Opapaa.

Kol visi gurkšnoja, bažnyčioje tylu. Paskui po truputį vėl pasigirsta šnabždesiai ir kikenimai. Matau, kaip mama gurkšnoja kokteilį su konjaku, budriai dairydamasi, kaip paniuręs dėdė Bilas vienu mauku baigia išgerti džiną su šampanu, o raudonskruostis Malkolmas Gledhilas moja padavėjui prašydamas įpilti dar vieną taurę.