Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Здесь есть возможность читать онлайн «Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Jotema, Жанр: Старинная литература, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Trečio dešimtmečio panelė: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Trečio dešimtmečio panelė»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Laros vaizduotė visada buvo itin laki. Dabar ji svarsto, ar tik nesikrausto iš proto. Pas normalias dvidešimtmetes su trupučiu merginas vaiduokliai nesilanko! Larai pakanka ir savų bėdų. Neseniai įkurta jos kompanija byra, geriausia draugė ir verslo partnerė pabėgo, ją ką tik paliko didžioji gyvenimo meilė... Ir tuomet apsireiškia ji – Laros antros eilės teta iš trečio dešimtmečio. Kad ir kas būtų ši eterinio pavidalo panelė – merginos vaizduotės žaismas, vizija ar astralas – Lara netikėtai įgyja nepakartojamą draugę, kuri iš esmės pakeičia jos tolesnį gyvenimą.

Trečio dešimtmečio panelė — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Trečio dešimtmečio panelė», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Atspėkite, kas nutiko! — sako ji. — Mes ką tik gavome butelį šampano iš alkoholio parduotuvės, esančios už kampo! Vyriškis pasakė, kad šitaip nori mus pasveikinti atsikrausčiusias į šį rajoną! Tau, Lara, labai daug kas skambino, užsirašiau visus numerius... ir gavome paštą, persiųstą iš tavo buto. Visko neatnešiau, bet gavai vieną paketėlį, kuris, pamaniau, galėtų būti svarbus. Siųsta iš Paryžiaus... — Keitė man paduoda paketėlį, atitraukia kėdę ir plačiai nusišypso visiems sėdintiems prie stalo. — Ar jau užsisakėte? Aš išbadėjusi! Sveiki, mes nepažįstamos, aš — Keitė.

Kol Keitė ir Tonia pažindinasi, tėtis įpila vyno, o aš spoksau į paketėlį staiga praradusi amą ir kažką nujausdama. Siuntinys iš Paryžiaus. Ant paketo užrašyta mergaitiška rašysena. Spustelėjusi pajuntu kažką kietą ir nelygų. Kieta ir nelygu, lyg būtų vėrinys.

Iš lėto pakeliu akis. Iš kitos stalo pusės į mane įdėmiai žiūri Sadi. Žinau, kad ji mąsto apie tą patį.

— Pirmyn, — linkteli ji.

Drebančiomis rankomis išvynioju paketą. Dirsteliu į daugybę popierinių servetėlių sluoksnių. Praskleidžiu servetėles ir pamatau mirguliuojančią blyškiai geltoną spalvą. Pažvelgiu tiesiai Sadi į akis.

— Tai jis, tiesa? — Sadi labai išblyškusi. — Tu jį gavai.

Aš tik kartelį linkteliu. Paskui, vargiai suvokdama, ką darau, atitraukiu kėdę.

— Man reikia... paskambinti, — staiga mano balsas pradeda gergžti. — Eisiu į lauką. Po minutėlės grįšiu.

Laviruoju tarp stalų ir kėdžių į kitą restorano galą, kur yra nedidelis nuošalus kiemelis. Išeinu pro priešgaisrines duris, patraukiu į tolimiausią kiemelio kampą ir vėl atidariusi paketėlį ištraukiu servetėles ir atsargiai jas praskleidžiu.

Po tiek laiko aš jį laikau rankose. Kaip paprasta.

Palietus jis šiltesnis nei maniau. Kažkoks tvirtesnis. Netikri briliantai laužia saulės spindulius, tviska karoliukai. Vėrinys toks žavus, kad staiga pajuntu didžiulį norą juo pasipuošti. Bet užuot pasipuošusi pažvelgiu į Sadi, kuri iki dabar tyliai mane stebėjo.

— Na, štai. Jis tavo, — automatiškai mėginu jai užsegti vėrinį ant kaklo, tarsi teikčiau olimpinį medalį. Tačiau mano rankos smenga per ją kiaurai. Vis mėginu ir mėginu, nors suprantu, kad beprasmiška. — Nežinau, ką daryti! — pusiau juokiuosi, pusiau taisausi pravirkti. — Vėrinys tavo! Turėtum juo puoštis! Mums reikia vaiduokliško varianto...

— Liaukis! — staiga nuskamba įtampos kupinas Sadi balsas. — Nereikia... — ji nutyla ir pasitraukia nuo manęs, įsmeigusi akis į kiemelio grindinio akmenis. — Žinai, ką turi daryti.

Tylu, tik nuo pagrindinio Kilburno kelio sklinda mašinų keliamas triukšmas. Negaliu žiūrėti į Sadi. Tik stoviu rankose gniauždama vėrinį. Suprantu, štai ką mes gainiojomės, medžiojome, štai ko troškome. O dabar turime... Nenorėjau, kad jis čia atkeliautų. Dar ne dabar. Vėrinys ir yra toji priežastis, dėl kurios Sadi man vaidenasi. Kai ji vėrinį atgaus...

Mano mintys krypsta kitur. Nenoriu apie tai galvoti. Nenoriu apie nieką galvoti.

Lengvas vėjelis nešioja ant žemės nukritusius kelis lapus; išblyškusi Sadi ryžtingai pakelia akis.

— Duok man truputį laiko.

— Taip, — mėginu nuryti gerklėje įstrigusį kamuolį. — Žinoma, — sukišu vėrinį į paketėlį ir grįžtu į vidų. Sadi jau dingo.

Negaliu valgyti picos. Negaliu dorai kalbėtis. Grįžusi į biurą nesugebu susikaupti, nors iš pelningų ir patikimų organizacijų personalų skyrių vadovų sulaukiau dar šešių skambučių — visi šie žmonės sutarė su manimi susitikti. Paketėlis guli man ant kelių; ranka tvirtai gniaužia viduje esantį vėrinį; niekaip negaliu jo paleisti.

Parašau Edui žinutę ir paaiškinu, kad man skauda galvą ir noriu pabūti viena. Grįžusi namo Sadi nerandu ir visai nenustembu. Pasigaminu vakarienę, kurios nevalgau, tada sėdžiu lovoje apsivijusi kaklą vėriniu, sukdama karoliukus ir per televiziją žiūrėdama senus filmus, nė nesistengdama užmigti. Galiausiai, apie pusę šeštos, atsikeliu, apsirengiu ir išeinu į lauką. Minkšta auštančios dienos pilkuma jau nuspalvinta ryškaus raudonai rožinio saulėtekio. Ramiai stoviu kelias minutes spoksodama į raudonus dryžius danguje ir, nepaisant visko, pajuntu dvasios pakylėjimą. Nusiperku kavos iš aparato, lipu į autobusą ir važiuoju prie Vaterlo tilto, autobusui dardant per gatves žvelgdama nieko nematančiomis akimis pro langą. Kai atvažiuoju, jau beveik pusė septintos. Ant tilto ir gatvėse renkasi žmonės. Tačiau Londono portretų galerija dar uždaryta. Užrakinta ir tuščia; viduje — nė dvasios. Na, bent jau taip pagalvotum.

Susirandu sieną, atsisėdu ir gurkšnoju kavą — drungną, bet skanią; tuščiam skrandžiui — pati ta. Esu pasirengusi čia prasėdėti visą dieną, bet šalia esančios bažnyčios varpams išmušus aštuntą, ji pasirodo ant laiptų; jos veide — vėl tas pats svajingas žvilgsnis. Ji vilki dar viena nuostabia suknele — šioji perlų pilkumo, su tiulio sijonu, sukirptu tarsi gėlės žiedlapiai. Ant galvos uždėta pilka skrybėlaitė, akys nuleistos. Nenoriu jos trikdyti, todėl palaukiu, kol ji pati mane pastebės; ji krūpteli nustebusi.

— Lara.

— Sveika, — pakeliu ranką. — Taip ir maniau, kad čia būsi.

— Kur mano vėrinys? — jos balsas čaižus nuo panikos. — Ar tu jį pametei?

— Ne! Nesijaudink, turiu. Viskas gerai. Vėrinys čia. Žiūrėk.

Aplinkui nieko nėra, bet aš dėl visa ko pažiūriu į kairę ir į dešinę.

Tada ištraukiu vėrinį. Vaiskioje ryto šviesoje jis atrodo žavingiau nei bet kada. Pertraukiu vėrinį per delnus, karoliukai švelniai sutarška. Ji žiūri į vėrinį meiliu žvilgsniu, ištiesia rankas, tarsi norėtų jį paimti, o paskui vėl jas nuleidžia.

— Labai norėčiau jį paliesti, — sumurma.

— Žinau, — bejėgiškai laikau vėrinį, tarsi siūlyčiau auką. Man norisi apvynioti vėrinį jai apie kaklą. Noriu vėl juos abu suvienyti.

— Noriu, kad jį man grąžintum, — tyliai sako ji. — Noriu, kad man grąžintum vėrinį.

— Dabar? Šiandieną?

Sadi pažvelgia man į akis.

— Dabar pat.

Staiga man sugniaužia gerklę. Negaliu pasakyti nieko, ką norėjau pasakyti. Bet turbūt ji ir taip viską žino.

— Noriu atgauti vėrinį, — švelniai, bet labai aiškiai pakartoja Sadi. — Per ilgai buvau su juo išsiskyrusi.

— Gerai, — kelis kartus linkteliu pirštais taip spausdama vėrinį, kad tikriausiai paskui atsiras mėlynės. — Na, gerai, reikia — gausi.

Kelionė labai trumpa. Taksi kuo laisviausiai neria gatvėmis. Noriu paprašyti vairuotojo, kad važiuotų lėčiau. Noriu, kad sustotų laikas. Noriu, kad taksi įstrigtų eismo spūstyje šešioms valandoms... Bet staiga mes jau riedame nedidele priemiesčio gatvele. Atvažiavom.

— Na, greitai atkakom, tiesa? — Sadi balsas tvirtas ir giedras.

— Taip! — prisiverčiu nusišypsoti. — Stulbinamai greitai.

Mums lipant iš taksi pajuntu, kaip siaubas geležinėmis replėmis sugniaužia krūtinę. Ranka taip tvirtai įsitvėrusi vėrinio, kad pirštuose jau įsispaudusios žymės. Bet niekaip negaliu prisiversti atgniaužti pirštų, net tada, kai kita ranka stengiuosi kaip nors atsiskaityti su vairuotoju.

Taksi nuburzgia, mudvi su Sadi pažvelgiame viena į kitą. Stovime priešais eilutę parduotuvių; vienas iš pastatų — laidotuvių biuras.

— Štai čia, — visai be reikalo mosteliu į iškabą, kur parašyta „Šarvojimo salė „Poilsis“. — Atrodo, dar uždaryta.

Sadi prisklendžia prie saugiai užrakintų durų, dirsteli pro langą.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Trečio dešimtmečio panelė»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Trečio dešimtmečio panelė» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Trečio dešimtmečio panelė»

Обсуждение, отзывы о книге «Trečio dešimtmečio panelė» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x