Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

„Šeimos narė“. Hmmm...

— Bet vis tiek nesuprantu, — grėsmingos mėlynos Tonios akys įsmeigtos į mane. — Kodėl tu kaišioji nosį ne į savo reikalus?

— Nujaučiau, kad su teta Sadi kažkas negerai. Bet manęs niekas neklausė, — nesusilaikau kandžiai nepridūrusi. — Per laidotuves visi manė, kad man pasimaišė.

— Sakei, kad ji buvo nužudyta, — prieštarauja Tonia. — Ji nebuvo nužudyta.

— Apskritai nujaučiau, kad kažkas negerai, — oriai pratariu. — Todėl ir nusprendžiau pasikliauti nuojauta ir viena pati patikrinti įtarimus. Atlikus keletą tyrimų, įtarimai pasitvirtino, — visi klausosi mano žodžių, tarsi būčiau universiteto dėstytoja. — Tada kreipiausi į Londono portretų galerijos ekspertus, ir jie patvirtino mano atradimą.

— Tikrai patvirtino, — šypsosi man tėtis.

— Ir žinai, ką? — išdidžiai priduriu. — Jie įvertino paveikslą, ir dėdė Bilas sumokės tėtei pusę jo vertės!

— Negali būti, — Tonia prisidengia burną delnu. — Negali būti. Kiek tai bus?

— Apytiksliai milijonas, — tėtis jaučiasi nejaukiai. — Sakyčiau, Bilas nepalaužiamas.

— Tėti, bet tu paimsi tiek, kiek tau priklauso, — pakartoju milijonas pirmą kartą. — Jis iš tavęs tą paveikslą pavogė. Jis — vagis!

Tonia prarado žadą. Ji paima spurgelę ir suleidžia į ją dantis.

— Ar skaitėte The Times vedamąjį? — galiausiai klausia ji. — Šlykštu.

— Ganėtinai žiauru, — susiraukia tėtis. — Mums gaila Bilo, nepaisant viso...

— Ne, negaila! — nutraukia jį mama. — Kalbėk tik už save.

— Na na na! — tėtis užkluptas iš pasalų.

— Man jo nė truputėlio negaila, — mama apsižvalgo lyg tikra maištininkė. — Man... pikta. Taip. Pikta.

Spoksau į mamą nustebusi. Nemanau, kad kada nors gyvenime būčiau girdėjusi mamą sakančią, kad ji pyksta. Kitoje stalo pusėje sėdinti Tonia irgi atrodo apstulbusi. Ji klausiamai pakelia antakius ir pažvelgia į mane, o aš savo ruožtu nežymiai trukteliu pečiais.

— Tai, ką jis padarė, buvo gėdinga ir nedovanotina, — tęsia mama. — Jūsų tėvas visada mėgina įžiūrėti gerąsias žmonių puses, visiems rasti pateisinimą. Bet kartais tų gerų pusių nebūna. Nebūna ir pateisinimo.

Niekada nežinojau, kad mama gali būti taip karingai nusiteikusi. Jos skruostai įraudę, ji gniaužia vyno taurę, tarsi ketintų ja trenkti pačiam dangui.

— Šaunuolė, mama! — sušunku.

— Ir jeigu jūsų tėvas ir toliau mėgins jį apginti...

— Aš jo neginu! — iškart atsako tėtis. — Bet jis — mano brolis. Jis — mano šeima. Labai sunku...

Jis sunkiai atsidūsta. Po akimis susimetusiose raukšlelėse matau įsigraužusį nusivylimą. Tėtis kiekviename žmoguje nori rasti gėrio grūdą. Tai vienas iš jo charakterio bruožų.

— Tavo brolio sėkmė metė ilgą šešėlį visai šeimai, — mamos balsas dreba. — Visa tai vienaip ar kitaip paveikė mus visus. Dabar atėjo metas mums visiems išsilaisvinti. Bent aš taip manau. Metas nustatyti ribą.

— Žinote, aš rekomendavau dėdės Bilo knygą savo knygų klubo nariams, — staiga prataria Tonia. — Pardaviau aštuonis egzempliorius, — atrodo, kad šis faktas ją siutina labiau už viską. — Ir viskas tebuvo melas! Jis — tikras niekšas! — staiga ji atsisuka į tėtį. — Ir jeigu tu taip nemanai, tėti, jeigu ant jo nepyksti, esi tikras mulkis.

Neįstengiu sutramdyti širdį užplūdusio džiaugsmo. Kartais Tonios tiesmukumas ir trypimas kojomis būna tai, ko labiausiai reikia.

— Aš pykstu , — galiausiai atsako tėtis. — Aišku, kad pykstu. Tik mėginu susitaikyti. Suvokti, kad tavo jaunesnysis brolis yra savanaudis, neprincipingas... yra šūdas, — jis sunkiai atsikvepia. — Na, tai ką daryti?

— Ką daryti... jį pamiršti, — griežtai sako mama. — Gyventi toliau. Reikia pradėti naują gyvenimą, nesijaučiant antrarūšiais piliečiais.

Mamos balsas toks pakylėtas, kokio nesu girdėjusi metų metus! Pirmyn, mama!

— Na, tai kas su juo kalbėjosi? — suraukia kaktą Tonia. — Ar nebuvo sudėtinga?

— Lara viską padarė, — didžiuodamasi sako mama. — Pasikalbėjo su dėde Bilu, pasikalbėjo su galerija, viską išsiaiškino... ir pradėjo savo verslą! Ji — stiprybės bokštas!

— Šaunu! — Tonia plačiai išsišiepia, bet aiškiai matau, jog jai apmaudu. — Puikiai padirbėta, Lara. — Ji gurkšteli vyno ir susimąsčiusi skalauja burną. Gerai žinau, kad dabar ji ieško kokios nors silpnos vietos, kokio nors būdo atgauti pranašumą... — Na, kaip tavo reikalai su Džošu? — ji nutaiso užuojautos kupiną žvilgsnį. — Tėtis sakė, kad buvote trumpam suėję, bet paskui vėl išsiskyrėte. Tikrai turėjo būti sunku. Sukrečianti patirtis.

— Viskas gerai, — patraukiu pečiais. — Įveiktas etapas.

— Bet vis tiek turėtum jaustis įskaudinta, — neatlyžta Tonia, įbedusi į mane karvės akis. — Turėjo nukentėti tavo savivertė. Tik nepamiršk, jog tai nereiškia, kad esi nepatraukli, Lara. Juk taip? — ji kreipiasi į mamą ir tėtį. — Yra ir kitų vyrų...

— Mane palinksmina naujasis mano vaikinas, — linksmai atsakau. — Taigi ir nesijaudinu.

— Naujasis vaikinas? — Tonia išsižioja. — Jau?

Na, jai nereikėtų taip stebėtis.

— Jis — amerikietis konsultantas, atvykęs į komandiruotę. Jis vardu Edas.

— Labai gražus, — įsiterpia mane palaikydamas tėtis.

— Praėjusią savaitę jis buvo pakvietęs mus visus pietų! — priduria mama.

— Aišku, — Tonia užsigavusi. — Šaunu! Bet tau bus labai, sunku, kai jis turės grįžti į Valstijas, tiesa? — ji akivaizdžiai nušvinta. — Žmonėms būnant toli vienas nuo kito, santykiai dažniausiai nutrūksta. Transatlantiniai telefoniniai skambučiai, laiko skirtumas...

— Kas žino, kas nutiks? — išgirstu save meiliai sakančią.

— Galiu priversti jį pasilikti! — pašoku ausyje išgirdusi žemą Sadi balsą. Atsisukusi pamatau ją sklandančią prie pat manęs; jos akyse šviečia ryžtas. — Aš — tavo angelas sargas. Priversiu Edą pasilikti Anglijoje!

— Atsiprašysiu minutėlei, — pasakau visiems sėdintiems prie stalo. — Turiu išsiųsti žinutę.

Išsitraukiu telefoną ir pradedu rinkti tekstą atsukusi ekranėlį taip, kad matytų Sadi.

„Viskas gerai. Tau nereikia jo versti pasilikti. Kur buvai?“

— Arba galėčiau padaryti taip, kad jis tavęs paprašytų tekėti! — sušunka ji nekreipdama dėmesio į mano klausimą. — Būtų labai smagu! Pasakysiu jam, kad pasipirštų, būtinai pasirūpinsiu, kad jis nupirktų patį žaviausią žiedą, o tada mes taip smagiai planuosime vestuves...

„Ne ne ne! — skubu rašyti žinutę. — Sadi, liaukis! Neversk Edo nieko daryti. Noriu, kad jis apsispręstų pats. Noriu, kad jis klausytųsi SAVO širdies balso.“

Perskaičiusi žinutę Sadi numykia nepatenkinta.

— Na, man atrodo, kad mano balsas įdomesnis, — sako ji, ir nesusilaikau nenusišypsojusi.

— Rašai žinutę vaikinui? — stebėdama mane klausia Tonia.

— Ne, — nerūpestingai atsakau. — Draugei. Gerai draugei, — nusisuku ir parašau: „Ačiū už visą pagalbą. Neprivalėjai.“

— Bet norėjau! — atsako Sadi. — Juk smagu! Ar dar negėrėte šampano?

„Ne, — parašau, ir man norisi juoktis. — Sadi, tu — pats geriausias angelas sargas pasaulyje.“

— Žinai, geriau jau pati nuspręsiu, kada man užriesti nosį, — pučiasi Sadi. — Tai kur man sėstis?

Ji sklendžia aplink stalą ir sėdasi ant laisvos kėdės gale stalo būtent tada, kai prie mūsų prieina iš susijaudinimo išraudusi Keitė.