Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

„Lingtono kavą“ Bilas įkūrė 1982-aisiais.

Tais pačiais metais jis slapta gavo pusę milijono, pardavęs Sadi paveikslą.

Ir dabar — pagaliau, pagaliau — viskas stoja į savo vietas. Viskas tampa aišku. Jis turėjo penkis šimtus tūkstančių svarų, apie kuriuos niekas nežinojo; penkis šimtus tūkstančių svarų, apie kuriuos jis niekada nebuvo užsiminęs. Nė viename interviu. Nė viename seminare. Nė vienoje knygoje...

Man ima svaigti galva. Po truputėlį pradedu suvokti viso šio reikalo mastą. Viskas yra melas. Visas pasaulis mano, kad jis — verslininkas genijus, pradėjęs nuo dviejų smulkių monetų. Nors iš tikrųjų jis turėjo pusę milijono.

Ir jam pavyko viską taip susukti, kad niekas nieko nesužinotų. Vos pamatęs jis turėjo suprasti, kad portrete nutapyta Sadi. Jis turėjo suprasti, kad paveikslas jai ir priklauso. Bet jis leido visam pasauliui tikėti, kad nutapyta kažkokia tarnaitė, vardu Meibelė. Gal jis pats ir paskleidė tokias kalbas. Jeigu taip, niekas niekada ir nebūtų pasibeldęs į kurio nors Lingtono duris norėdamas išsiaiškinti, kas toji graži mergina iš paveikslo.

— Lara? — Edas mosuoja man prieš nosį ranka. — Kalbėk su manim. Kas yra?

— 1982-ieji metai, — pakeliu į jį apspangusį žvilgsnį. — Ar tau nieko nesako? Būtent tada dėdė Bilas pradėjo „Lingtono kavos“ verslą. Žinai? Nuo garsiųjų „dviejų smulkių monetų“, — pirštais ore nubrėžiu kabučių ženklus. — O gal iš tikrųjų jis tą verslą pradėjo nuo pusės milijono svarų, kuriuos kažkaip pamiršo paminėti, nes šitai jam nebuvo svarbiausia?

Tyla. Matau, kaip Edas mintyse irgi viską suguldo į savo vietas.

— Jėzau Kristau, — pagaliau prataria jis ir pažvelgia man į akis. — Grandioziška. Grandioziška...

— Žinau, — krenkšteliu. — Grandioziška.

— Vadinasi, visa istorija apie dvi smulkias monetas, seminarai, knyga ir vaizdo plokštelė, filmas...

— Visa tai — gryni paistalai.

— Jeigu būčiau Pirsas Brosnanas, dabar pat skambinčiau savo agentui, — Edas juokingai pakelia antakius.

Ir man norėtųsi juoktis, jei nesinorėtų verkti. Jeigu taip labai neliūdėčiau, nepykčiau ir nevemčiau nuo to, ką padarė dėdė Bilas.

Paveikslas buvo Sadi. Tai ji turėjo nuspręsti, pasilikti jį ar parduoti. Jis pasiėmė paveikslą, juo pasinaudojo ir niekada neprasitarė nė žodeliu. Kaip jis drįso? Kaip jis drįso ?

Stulbinamai aiškiai išvystu paralelinį pasaulį, kuriame kažkas kitas — koks nors sąžiningas ir doras žmogus, kaip mano tėtis — surado paveikslą ir pasielgė taip, kaip derėjo. Matau slaugos namų kambaryje sėdinčią Sadi, pasipuošusią vėriniu, iš savo senatvės žvelgiančią į gražųjį portretą tol, kol akyse išblėsta paskutinė šviesa.

O gal ji būtų pardavusi paveikslą. Tačiau būtų pardavusi savo valia. Visa šlovė jai ir priklausytų. Matau ją, gabenamą iš slaugos namų apžiūrėti paveikslo, kabančio Londono portretų galerijoje. Matau džiaugsmą, kurį ji būtų patyrusi. Netgi matau ją sėdinčią krėsle ir besiklausančią kokio nors geraširdžio archyvaro garsiai jai skaitomų Stefano laiškų.

Dėdė Bilas iš jos pagrobė ištisus metų metus laimės. Ir aš niekada jam už tai neatleisiu.

— Turėjau numanyti, — nebesitveriu pykčiu. — Sadi turėjo žinoti, kad ji čia kabo. Ji numirė nieko nenutuokdama. Taip neteisinga. Neturėjo taip būti.

Pažvelgiu į Sadi, kuri pokalbio metu buvo pasitraukusi toliau, tarsi šitai jai visai nerūpėtų. Ji trūkteli pečiais, lyg norėtų nusipurtyti visą mano pyktį ir įniršį.

— Mieloji, nezyzk dėl to. Per daug nuobodu. Gerai nors tiek, kad vis tiek jį suradau. Gerai nors tiek, kad paveikslas nebuvo sunaikintas. Gerai nors tiek, kad vis dėlto neatrodau tokia stora , kokią save prisimenu, — staiga pagyvėjusi priduria ji. — Mano rankos tikrai nuostabios, ką? Visada mano rankos buvo geros.

— Mano skoniui per liesos, — nesusilaikau neatšovusi.

— Bent jau nepanašios į pagalvėles.

Mano ir Sadi žvilgsniai susitinka, ir mes apsikeičiame atsargiomis šypsenėlėmis. Tokia jos drąsa manęs neapkvailins. Ji išblyškusi ir visa virpa; gerai suprantu, jog šis atradimas ją tikrai pribloškė. Tačiau jos smakras aukštai pakeltas, ji išdidi kaip visada.

Malkolmas Gledhilas vis dar jaučiasi labai nepatogiai.

— Jeigu būtume žinoję, kad ji dar gyva, jeigu kas nors būtų mums pasakęs...

— Iš kur galėjote žinoti, — atsakau kiek atslūgus pykčiui. — Mes ir patys nežinojome, kad ji čia nutapyta.

Nes dėdė Bilas nė žodeliu neužsiminė. Nes visą šį reikalą pridengė anoniminiu sandėriu. Nieko keista, kad jis norėjo vėrinio. Tai vienintelis likęs daiktas, siejęs Sadi su portretu. Tai vienintelis daiktas, galėjęs atskleisti jo apgaulę. Šis paveikslas jam turėjo būti kaip uždelsto veikimo bomba, ramiai tiksėjusi metų metus. Ir galiausiai atėjo laikas. Buuuum. Dar nežinau kaip, bet už Sadi atkeršysiu. Pribrendo.

Mes visi keturi tylėdami vėl sužiūrame į paveikslą. Sakyčiau, neįmanoma sėdėti šioje salėje ir į jį nespoksoti.

— Jau sakiau, jog tai populiariausias paveikslas visoje galerijoje, — netrukus prabyla Malkolmas Gledhilas. — Šiandien kalbėjausi su rinkodaros skyriumi — jie ketina ją paversti galerijos veidu. Ja bus naudojamasi kiekvienos kampanijos metu.

— Norėčiau, kad mano atvaizdas būtų ant lūpų dažų, — staiga labai ryžtingai prataria Sadi. — Ant gražių ryškių lūpų dažų.

— Jos atvaizdas turėtų būti ant lūpų dažų, — kategoriškai sakau Malkolmui Gledhilui. — Ir tuos lūpų dažus turėtumėte pavadinti jos vardu. To ji tikrai būtų norėjusi.

— Žiūrėsim, ką galėsime padaryti, — jis atrodo kiek sutrikęs. — Iš tikrųjų tai ne mano sritis...

— Aš jums pranešiu, ko dar ji būtų norėjusi, — mirkteliu Sadi. — Nuo dabar būsiu neoficiali jos atstovė.

— Įdomu, apie ką ji mąsto, — Edas tebežiūri į portretą. — Jos veido išraiška ganėtinai intriguojanti.

— Aš ir pats dažnai apie tai pagalvoju, — noriai įsiterpia Malkolmas Gledhilas. — Jos žvilgsnis atrodo toks giedras ir sklidinas laimės... Iš to, ką papasakojote, galima aiškiai numanyti, jog su dailininku Meloriu ją siejo tam tikras emocinis ryšys. Dažnai pasvarstau, ar tik tapydamas jis jai neskaitė poezijos...

— Koks šitas žmogus idiotas, — kandžiai tarsteli man į ausį Sadi. — Savaime aišku, ką galvoju. Žiūriu į Stefaną ir galvoju: „Kaip norėčiau ištratinti jį po kaulelį.“

— Ji norėjo ištratinti jį po kaulelį, — pasakau Malkolmui Gledhilui. Edas perveria mane nuostabos kupinu žvilgsniu ir prapliumpa juoktis.

— Gal aš jau eisiu... — akivaizdu, kad vienam vakarui Malkolmui Gledhilui mūsų tikrai pakako. Jis paima portfelį, linkteli atsisveikindamas ir mikliai nueina. Po kelių sekundžių išgirstu, kaip jis kone bėgte nubėga marmuriniais laiptais.

Pažvelgiu į Edą ir šypteliu.

— Atsiprašau dėl nukrypimų.

— Nieko nieko, — su atlaidžia ironija žiūri į mane Edas. — Nagai šįvakar norėtum ką nors papasakoti ir apie kitus senus meistrus? Gal yra kokių nors seniai dingusių šeimos skulptūrų? Gal pateiktum dar kokių nors aiškiaregiškų apreiškimų? O gal mums eiti ir kur nors pavakarieniauti?

— Pavakarieniauti, — atsistoju ir pažvelgiu į Sadi. Ji vis dar sėdi ant suolo užsikėlusi kojas, apkritusias geltonos suknelės klostėmis, ir žiūri į save, dvidešimt trejų metų merginą, tarsi norėdama ją sugerti. — Einam? — švelniai klausiu.

— Žinoma, — sako Edas.