Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Edai, eik sau! — staiga Sadi surinka jam į ausį. — Viską pasakysi ir padarysi vėliau!

Matau, kaip Edas tai išgirdęs krūpteli; mane vėl užlieja pažįstama nuojauta. Jeigu Sadi man viską sugadins, aš, aš...

— Išeik! — be paliovos rėkia Sadi. — Pasakyk, kad paskambinsi vėliau! Išeik! Eik namo!

Netveriu pykčiu. „Liaukis! — man norisi surikti. — Palik jį ramybėje!“ Bet jaučiuosi bejėgė. Man telieka stebėti, kaip nušvinta Edo akys ją išgirdus ir suvokus, ką ji sako. Ir vėl viskas taip, kaip buvo su Džošu. Ji vėl viską sugadino.

— 2inai, kartais būna, kad mintyse išgirsti balsą, — staiga prataria Edas, tarsi ši mintis būtų ką tik šovusi jam į galvą. — Tarsi kalbėtų... nuojauta.

— 2inau, kad taip būna, — pratariu nuliūdusi. — Girdi balsą, kuris tau sako eiti sau. Suprantu.

—Jis man sako priešingai, — Edas žengia į priekį ir tvirtai suima mane už pečių. — Jis man sako neleisti tau nueiti. Jis man sako, kad tu — geriausia, kas tik man buvo nutikę, todėl dabar svarbiausia neprarasti progos.

Man nė nespėjus atsipūsti, jis pasilenkia ir mane pabučiuoja. Mane apkabina stiprios, ryžtingos, patikimos rankos.

Stoviu negalėdama patikėti. Jis nenuėjo. Jis neklauso Sadi. Kad ir kokį balsą jis tariasi girdįs... tasai balsas ne Sadi.

Pagaliau jis atšlyja ir nusišypso, švelniai nubraukdamas man nuo skruosto plaukų sruogą. Ir aš nusišypsau praradusi amą, mėgindama atsispirti pagundai jį prisitraukti dar vienam bučiniui.

— Gal norėtum pašokti, trečio dešimtmečio panele? — klausia jis.

Noriu šokti. Noriu ne tik šokti. Noriu su juo praleisti visą vakarą ir visą naktį.

Vogčiomis dirsteliu į Sadi. Ji pasitraukusi per keletą pėdų ir dabar apžiūrinėja batelius; jos pečiai kiek pakumpę, rankos įmantriai sunertos. Ji pakelia akis ir trūkteli pečiais liūdnai šyptelėjusi pralaimėtojos šypsenėle.

— Šok su juo, — sako ji. — Viskas gerai. Palauksiu.

Ji laukė metų metus, kad sužinotų visą tiesą apie Stefaną. Ir dabar ji sutinka dar kiek palaukti, kad tik galėčiau pašokti su Edu.

Man sugniaužia širdį. Jeigu galėčiau, ją apkabinčiau.

— Ne, — ryžtingai purtau galvą. — Dabar tavo eilė. Edai... — atsigręžiu į jį ir giliai įkvepiu. — Turiu tau papasakoti apie savo antros eilės tetą. Ji neseniai mirė.

— Aa. Gerai. Žinoma. Nežinojau, — jis akimirksniu sutrinka. — Gal norėtum papasakoti vakarieniaujant?

— Ne. Turiu apie tai tau papasakoti dabar. — Nutempiu Edą į šokių aikštelės pakraštį, toliau nuo orkestrėlio. — Tai tikrai svarbu. Ji buvo vardu Sadi, trečiame dešimtmetyje ji buvo įsimylėjusi tokį vyruką Stefaną. Ji manė, kad jis — tikras galvijas, ja pasinaudojęs ir paskui visai pamiršęs. Bet jis ją mylėjo. Žinau, kad mylėjo. Net ir išvykęs į Prancūziją jis ją mylėjo.

Mano žodžiai liejasi nenutrūkstamu srautu. Žiūriu tiesiai Sadi į akis. Turiu jai viską papasakoti. Ji privalo manimi patikėti.

— Iš kur žinai? — jos smakras atkištas kaip visada, bet balsas truputį virpa. — Apie ką kalbi?

— Žinau, nes jis jai siuntė iš Prancūzijos laiškus, — pasakoju Sadi žvelgdama Edui per petį. — Ir dar — jis nupiešė save vėrinyje. Žinau, nes jis per visą gyvenimą niekada nenutapė jokio kito portreto. Žmonės jį melste meldė nutapyti, bet jis visada atsakydavo: Jai peint celui que jai voulu peindre , „Nutapiau tą, kurią nutapyti norėjau.“ Ir kai pamatai paveikslą, supranti, kodėl jis taip sakydavo. Ir kodėl gi jis turėtų norėti ką nors tapyti po to, kai nutapė Sadi? — staiga man užgniaužia gerklę. — Ji buvo gražiausia būtybė, kokia tik apskritai gali būti. Ji spinduliuote spinduliavo. Ir ji buvo pasipuošusi vėriniu... kai tą vėrinį pamatai paveiksle, viską supranti. Jis ją mylėjo. Nors ji ir nugyveno visą gyvenimą to nežinodama. Nors ji nugyveno 105 metus nesulaukusi jo atsakymo, — nusibraukiu nuo skruosto staiga ištryškusią ašarą.

Edas kiek suglumęs ir nelabai randa žodžių. Vargu ar verta tuo stebėtis. Prieš akimirką bučiavomės, o dabar aš jį skandinu šeimos istorijos sraute.

— Kur matei paveikslą? Kur jis? — Sadi žengia žingsnį arčiau manęs visa virpėdama ir išblyškusi. — Jis buvo dingęs. Jis sudegė.

— Tai ar gerai pažinojai savo antros eilės tetą? — kartu su Sadi klausia Edas.

— Nepažinojau, kol ji buvo gyva. Bet kai mirė, nuvykau į Arčberį, kur ji kažkada gyveno. Jis įžymus, — vėl atsigręžiu į Sadi. — Stefanas įžymus.

— Įžymus? — Sadi sutrikusi.

— Jam skirtas visas muziejus. Jis vardu Sesilis Meloris. Šį dailininką žmonės atrado praėjus gerokai laiko po jo mirties. Portretas irgi įžymus. Jis buvo išgelbėtas ir dabar kabo galerijoje; jis visiems labai patinka... ir tu turi jį pamatyti. Turi jį pamatyti.

— Dabar, — Sadi kalba tyliai, vos ją girdžiu. — Prašau. Dabar.

— Stulbinanti istorija, — mandagiai sako Edas. — Reikėtų vieną dieną nueiti jo pažiūrėti. Galėtume aplankyti kelias galerijas, papietauti...

— Ne. Dabar, — imu jį už rankos. — Dabar pat, — pažvelgiu į Sadi. — Eime.

Trise sėdime ant oda traukto suolelio tylėdami. Sadi sėdi šalia manęs. Aš sėdžiu šalia Edo. Sadi nieko nepratarė nuo tada, kai įžengė į galeriją. Kai ji pirmą kartą pamatė portretą, pamaniau, kad nualps. Ji tik sumirkčiojo tylėdama ir įsisiurbė akimis į paveikslą, o paskui galiausiai atsiduso, tarsi visą valandą būtų sėdėjusi sulaikiusi kvapą.

— Nuostabios akys, — pagaliau prataria Edas. Jis nuolat mane varsto nepatikliais žvilgsniais, tarsi nenumanydamas, kaip elgtis susiklosčius tokiai situacijai.

— Nuostabios, — linkteliu, bet negaliu susitelkti į jį. — Ar gerai jautiesi? — sunerimusi pažvelgiu į Sadi. — Suprantu, kad patyrei tikrą šoką.

— Gerai, — sumišęs atsako Edas. — Ačiū už rūpestį.

— Viskas gerai, — blausiai šypteli Sadi.

Tada ir vėl įsižiūri į paveikslą. Ji jau buvo priėjusi prie pat portreto apžiūrėti vėrinyje įpiešto Stefano atvaizdo; minutėlę jos veidas buvo užlietas meilės ir liūdesio, ir turėjau nusigręžti, kad ji nors trumpam pabūtų pati viena.

— Galerijoje buvo atlikta apklausa, — sakau Edui. — Jos portretas populiariausias. Ketinama pradėti gaminti visą seriją prekių su paveikslo reprodukcija — na, plakatai, kavos puodeliai... Ji labai išgarsės!

— Kavos puodeliai, — atmeta galvą Sadi. — Kaip siaubingai vulgaru, — bet vis dėlto pastebiu jos akyse šmėstelėjusį pasididžiavimą. — Kur dar būsiu pavaizduota?

— Rankšluostėliai, dėlionės... — kalbu toliau dėstydama Edui. — Na, visokie panašūs dalykėliai... Jeigu ji ir nerimavo dėl to, kad šiame gyvenime nepaliko jokio pėdsako... — nutylu nebaigusi sakinio.

— Turi įžymią giminaitę, — pakelia antakius Edas. — Tavo šeima turėtų labai didžiuotis.

— Tiesą sakant, ne, — patylėjusi atsakau. — Bet didžiuosis.

— Meibelė, — Edas perskaito informaciniame leidinyje, kurį neištvėręs nusipirko prie įėjimo į salę. — Čia rašoma: „Manoma, kad pozuotoja vardu Meibelė.“

— Jie visi taip manė, — linkteliu. — Nes kitoje paveikslo pusėje užrašyta „Manoji Meibelė“.

— Meibelė? — Sadi atsisuka apimta siaubo, ir nesusilaikau neprunkštelėjusi.

— Aš jiems papasakojau, jog tai jos ir Sesilio Melorio pokštas, — skubu paaiškinti. — Meibelė — jos pravardė, bet visi manė, jog tai tikrasis vardas.