Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Kada mirė jūsų antros eilės teta? — pagaliau švelniai klausia Malkolmas Gledhilas.

— Prieš kelias savaites. Bet nuo devinto dešimtmečio pradžios ji gyveno slaugos namuose ir menkai ką nutuokė apie išorinį pasaulį. Ji niekada nežinojo, kad Stefanas Netltonas išgarsėjo. Ji niekada nežinojo, kad ji pati yra garsi. Ji manė, jog yra niekas. Štai kodėl taip noriu, kad pasaulis sužinotų jos vardą.

Malkolmas Gledhilas linksi.

— Na, jei tyrėjų komanda padarys išvadą, kad ji ir buvo portreto pozuotoja... patikėkite, pasaulis tikrai sužinos jos vardą. Mūsų vadybininkai neseniai atliko tyrimą; paaiškėjo, kad „Mergina su vėriniu“ — populiariausias portretas visoje galerijoje. Jie nori dar plačiau apie ją kalbėti ir rašyti. Mums ji — nuolat brangstanti vertybė.

— Tikrai? — nuraustu iš pasididžiavimo. — Jai būtų labai miela tai girdėti.

— Gal galėčiau pakviesti kolegą ir parodyti jam nuotrauką? — jo akys nušvinta. — Jis ypač domisi Meloriu, žinau, kad jį nepaprastai sudomins jūsų pareiškimas.

— Luktelėkit, — pakeliu ranką. — Kol dar nieko nepakvietėte, norėčiau su jumis pasikalbėti apie dar vieną dalyką. Tik tarp mūsų.

Pirmiausia norėčiau sužinoti, kaip gavote šį paveikslą. Jis priklausė Sadi. Paveikslas buvo jos. Kaip jį gavote?

Malkolmas Gledhilas įsitempia.

— Taip ir maniau, kad šis klausimas bus vienaip ar kitaip paminėtas, — sako jis. — Po jūsų skambučio susiradau segtuvą su informacija apie paveikslą ir patikrinau jo įsigijimo detales. — Jis atverčia segtuvą, kuris visą laiką buvo padėtas ant stalo, ir išlanksto seną popieriaus lapą. — Paveikslas mums buvo parduotas devinto dešimtmečio pradžioje.

Parduotas? Kaip jis galėjo būti parduotas?

— Bet paveikslas dingo per gaisrą. Niekas nežinojo, kur jis yra. Kas, po galais, jį jums pardavė?

— Deja... — Malkolmas Gledhilas nutyla. — Deja, tada pardavėjas prašė, kad visos su paveikslo įsigijimu susijusios smulkmenos liktų paslaptyje.

— Paslaptyje? — įpykusi žvelgiu į jį. — Bet juk paveikslas Sadi. Stefanas jai tą paveikslą padovanojo. Tas, kas jį savinosi, neturėjo teisės parduoti. Turėtumėte patikrinti šią informaciją!

— Mes būtinai patikrinsime, — tarsi gindamasis sako Malkolmas Gledhilas. — Tuo metu viskas atrodė teisinga. Galerija atliko visus įmanomus formalumus, kad nustatytų, jog pardavėjas tikrai turėjo teisę paveikslą parduoti. Pasirašytame laiške pardavėjas mums pateikė visas garantijas. Laišką turiu.

Jis nuleido akis į rankose laikomą popieriaus lapą. Tikriausiai jis žiūri į paveikslą pardavusio žmogaus pavardę. Galima išeiti iš proto.

— Na, kad ir ką tasai žmogus jums sakė, jis melavo , — sužaibuoju akimis. — Ir žinote ką? Esu mokesčių mokėtoja ir tikrai nemenkai jus finansuoju. Tiesą sakant, jūs ir man priklausote. Todėl reikalauju pasakyti, kas jums tą paveikslą pardavė. Dabar pat.

— Deja, jūs klystate, — atsargiai prataria Malkolmas Gledhilas. — Mes nesame visuomenei priklausanti galerija, jums irgi nepriklausome. Patikėkite, aš ne mažiau už jus norėčiau šiuos klausimus išsiaiškinti, tačiau mane saisto konfidencialumo sutartis. Labai gaila, bet mano rankos surištos.

— O ką pasakytumėt, jei vėl čia sugrįžčiau su policija ir advokatais? — įsisprendžiu rankomis į šonus. — Jeigu pareikščiau, kad paveikslas vogtas, ir priversčiau atskleisti pavardę?

Malkolmas Gledhilas aukštai pakelia kuokštais suaugusius antakius.

— Jeigu klausinėtų policija, savaime suprantama, paklustume.

— Tai ir puiku. Tebūnie. Žinote, turiu policijoje draugų, — grėsmingai priduriu. — Detektyvui Džeimsui bus labai įdomu apie tai išgirsti. Paveikslas priklausė Sadi, o dabar jis priklauso mano tėčiui ir jo broliui. Ir mes neketiname sėdėti susidėję rankų ir nieko neveikti.

Kaip reikiant užsiplieskiau. Prisikasiu iki tiesos. Paveikslai nenukrenta lyg iš dangaus.

— Suprantu jūsų rūpestį, — Malkolmas Gledhilas dvejoja. — Patikėkite, galerija itin rimtai žiūri į sąžiningos nuosavybės klausimą.

Jis vengia pažvelgti man į akis. Jo žvilgsnis varsto rankose laikomą lapą. Pavardė ten ir užrašyta. Žinau. Galėčiau pasilenkti per stalą, parversti jį ant žemės ir...

Ne.

— Na, dėkoju už man skirtą laiką, — dalykiškai pasakau. — Dar susitiksim.

— Žinoma, — Malkolmas Gledhilas užverčia segtuvą. — Tik, kol dar neišėjote, gal galėčiau pakviesti savo kolegą Džeremį Mastou? Net neabejoju, kad jam bus labai įdomu su jumis susitikti ir pamatyti jūsų antros eilės tetos nuotrauką...

Po kelių akimirkų kambaryje atsiranda liesas vyriškis su apspurusiais rankogaliais ir atsikišusiu Adomo obuoliu; jis įninka į Sadi nuotrauką ir nepaliauja patyliukais kartojęs „kaip nuostabu“.

— Mums buvo nepaprastai sudėtinga ką nors sužinoti apie šį paveikslą, — galiausiai pakėlęs akis prataria Džeremis Mastou. — Šių laikų užrašų ar nuotraukų buvo labai mažai, o kai tyrėjai nuvyko į tą kaimą, buvo pasikeitusios ištisos kartos ir niekas nieko neatsiminė. Savaime suprantama, manyta, kad pozuotoja tikrai vardu Meibelė... — jis suraukia kaktą. — Kiek atsimenu, dešimto dešimtmečio pradžioje buvo publikuotas vienas mokslinis darbas, kuriame teigiama, kad Melorio pozuotoja buvo Netltonų namuose dirbusi tarnaitė, o jo tėvai nepritarė jų meilei dėl klasinių skirtumų, todėl jis buvo išsiųstas į Prancūziją.

Man norisi juoktis. Kažkas sukurpė iš esmės klaidingą istoriją ir pavadino ją „moksliniu darbu“?

— Buvo tokia Meibelė, — kantriai aiškinu. — Bet ji — ne pozuotoja. Stefanas Sadi praminė Mabele norėdamas ją paerzinti. Jie buvo įsimylėjėliai, — priduriu. — Štai kodėl jį išsiuntė į Prancūziją.

— Tikrai? — Džeremis Mastou pakelia akis ir dar smalsiau į mane įsižiūri. — Vadinasi... jūsų antros eilės teta turėtų būti toji pati laiškuose minima Meibelė?

— Laiškai! — sušunka Malkolmas Gledhilas. — Aišku! Visai juos pamiršau. Jau taip ilgai jų nesklaidžiau.

— Laiškai? — akimis lakstau nuo vieno vyriškio prie kito. — Kokie laiškai?

— Archyve saugome visą šūsnį Melorio rašytų senų laiškų, — aiškina Džeremis Mastou. — Tai vieni iš labai nedaugelio po jo mirties likusių dokumentų. Neaišku, ar jie visi, ar tik kai kurie buvo išsiųsti, bet vienas laiškas neabejotinai buvo išsiųstas ir grąžintas. Deja, adresas užrašytas tamsiai mėlynu rašalu ir, nepaisant pačių naujausių technologijų, mes neįstengėme...

— Atleiskite, kad pertraukiu, — nukertu mėgindama slėpti jaudulį. — Bet ar galėčiau juos pamatyti?

Po valandos išeinu iš galerijos pilna galva sūkuriuojančių minčių. Užsimerkusi tematau išblukusį vingrų rankraštį, išraizgytą ant mažyčių laiškinio popieriaus lapelių.

Visų jo laiškų neskaičiau. Jie man pasirodė per daug asmeniški, be to, turėjau tik kelias minutes jiems peržvelgti. Tačiau man pakako tiek, kiek perskaičiau, kad viskas paaiškėtų. Jis ją mylėjo. Net ir išvykęs į Prancūziją. Net ir tada, kai išgirdo, jog ji ištekėjo už kažko kito.

Sadi nugyveno visą gyvenimą laukdama atsakymo į klausimą. Ir dabar žinau, kad ir jis laukė. Ir nors visa tai nutiko daugiau nei prieš septyniasdešimt metų, nors Stefanas miręs, nors mirusi ir Sadi, ir niekas nieko nebegali padaryti, žingsniuodama šaligatviu tebekunkuliuoju apmaudu. Kaip viskas neteisinga. Viskas susiklostė labai blogai. Jie turėjo būti kartu. Akivaizdu, kad kažkas paimdavo jo laiškus jiems taip ir nepasiekus Sadi. Gal tie siaubūnai Viktorijos laikų pažiūrų besilaikantys jos tėvai?