Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Edas.

Jis stovi šokių aikštelės pakrašty. Rankose jis laiko plastikinį puodelį su kažkokiu gėrimu, žiūri į orkestrėlį ir kartkartėmis lyg iš pareigos trypčioja į taktą. Jis atrodo toks abejingas, kad noriu nusijuokti, na, bet kartu noriu susigūžti ir pasislėpti kokioje nors dėžutėje.

— Sadi, — griebiuosi už galvos. — Ką padarei?

— Eik ir pasikalbėk su juo! — skubina mane Sadi.

— Ne, — atsakau apimta siaubo. — Nebūk kvaila!

— Eik!

— Negaliu su juo kalbėtis. Jis manęs nekenčia, — greitai apsigręžiu ir pasislepiu už šokėjų būrelio, kol Edas manęs nepastebėjo. Vos jį pamačius mane užplūsta visokiausi prisiminimai, kuriuos norėčiau pamiršti. — Beje, kodėl jį privertei čia ateiti? — sumurmu klausdama Sadi. — Ko tuo nori pasiekti?

— Jaučiausi kalta, — ji kaltinamai pažvelgia į mane, tarsi dėl visko būčiau kalta aš. — O jaustis kaltai man nepatinka. Todėl ir nusprendžiau ką nors daryti.

— Tu jį susiradai ir pradėjai šaukti, — purtau galvą negalėdama patikėti.

Tik to ir betrūko. Akivaizdu, kad Sadi jį čia atvilko per prievartą, užlaužusi rankas ir kojas. Tikriausiai jis buvo susiplanavęs ramų, gražų vakarą namuose, o dabar turi stypsoti vienas pats kažkokioje kvailoje džiazo šventėje tarp daugybės šokančių porų. Tikriausiai šis vakaras — blogiausias per visą jo gyvenimą. Ir dabar ji tikisi, kad su juo pasikalbėsiu.

— Maniau, kad jis tavo. Maniau, kad viską sugadinau. Tai kas dabar nutiko?

Sadi krusteli, bet vis tiek laiko aukštai iškėlusi galvą. Matau, kaip ji žiūri į Edą per žmonių pakaušius. Jos akyse šmėsteli švelnus ilgesys, bet paskui ji nusisuka.

— Šiaip ar taip, jis — ne mano skonio, — sausai prataria Sadi. — Jis per daug... gyvas. Tu irgi. Vadinasi, jūs puikiai vienas kitam tinkate. Eik greičiau! Pakviesk jį šokti, — Sadi vėl stengiasi mane stumtelėti Edo pusėn.

— Sadi, — purtau galvą. — Tikrai vertinu tavo pastangas. Bet juk negaliu taip eiti ir vėl prašnekti su juo kaip koks Pilypas iš kanapių. Netinkama vieta, netinkamas laikas. O dabar gal galėtume kur nors eiti pasikalbėti?

— Aišku, kad tinkama ir vieta, ir laikas! — atkerta įsižeidusi Sadi. — Todėl jis čia! Todėl tu čia!

— Mes čia ne todėl! — tuoj prarasiu paskutinę kantrybę. Gailiuosi, kad negaliu paimti jos už peties ir gerai papurtyti. — Sadi, nejau nesupranti? Man reikia su tavimi pasikalbėti! Turiu tau daug ką papasakoti! Ir privalai susikaupti. Privalai klausytis. Pamiršk Edą ir mane. Pasakosiu apie tave! Ir apie Stefaną! Ir apie tavo praeitį! Išsiaiškinau, kas nutiko! Radau paveikslą!

Per vėlu; susivokiu, kad orkestrėlis liovėsi grojęs. Visi baigė šokti, ir kažkoks vyrukas scenoje sako kalbą. Na, tiksliau, jis mėgina sakyti kalbą, bet visa minia atsigręžusi į mane, šaukiančią tarsi lunatikė į niekur.

— Atsiprašau, — nuryju įstrigusį kamuolį. — Aš... nenorėjau pertraukti. Prašyčiau tęsti, — vos išdrįstu pasukti galvą ir pažvelgti ton pusėn, kur stovėjo Edas, desperatiškai vildamasi, kad jam jau bus atsibodę ir jis bus išėjęs namo. Bet man nepasisekė. Jis ten tebestovi ir kartu su visais spokso į mane.

Dabar man dar labiau norisi gūžtis. Iš gėdos pašiurpsta visas kūnas, o jis jau eina per šokių aikštelę manęs link. Ir nesišypso. Ar jis išgirdo mane minint jo vardą?

— Radai paveikslą? — Sadi kalba pašnibždomis, staiga į mane įsisiurbusios jos akys tampa tuščios. — Radai Stefano paveikslą ?

— Taip, — sumurmu ranka prisidengusi burną. — Turi jį pamatyti, paveikslas nuostabus...

— Lara, — prieina Edas. Jį išvydusi akimirksniu prisimenu viską, kas dėjosi „Londono aky“, ir mane vėl užlieja visokie jausmai.

— Ai. Eee, labas, — pramekenu surakinta krūtine.

— Kur jis? — Sadi mėgina įsikibti man į ranką. — Kur jis?

Edas atrodo taip, kaip aš jaučiuosi — sumišęs. Jis susikišęs rankas į kelnių kišenes, kakta vėl suraukta, ir tos raukšlelės gilios kaip visada.

— Vadinasi, atėjai, — jis trumpam dirsteli man į akis, paskui vėl nusuka žvilgsnį. — Nebuvau tikras, kad ateisi.

— Eee... na... — atsikrenkščiu. — Pamaniau... žinai...

Stengiuosi kalbėti rišliai, bet to padaryti beveik neįmanoma, kai aplink šmirinėja mano dėmesį mėginanti laimėti Sadi.

— Ką išsiaiškinai? — Dabar ji tiesiai prieš mane, kalba labai aukštu įsakmiu balsu. Tarsi staiga ji būtų nubudusi ir suvokusi, jog turiu jai pasakyti šį tą labai svarbaus ir reikšminga. — Sakyk!

— Papasakosiu. Tik palauk, — stengiuosi kalbėti labai tyliai, lūpų kampučiais, bet Edas per daug akylas. Jis pastebi viską.

— Ką man papasakosi? — klausia jis įdėmiai žvelgdamas man į akis.

— Ee...

— Pasakok! — neatstoja Sadi.

Puiku. Niekaip nesusidorosiu. Sadi ir Edas spokso į mane nutaisę viltingus veidus. Mano žvilgsnis pašėlusiai laksto nuo vieno prie kito. Bet kurią akimirką Edas gali nuspręsti, kad aš tikrai pamišusi, ir nueiti.

— Lara? — Edas žengia žingsnelį manęs link. — Ar tau viskas gerai?

— Taip. Na, norėjau pasakyti, ne. Iš tikrųjų... — atsikvepiu. — Norėjau tau pasakyti, jog labai atsiprašau už tai, kad tada taip išskubėjau. Atsiprašau, kad pamanei, jog su tavimi susitikinėju dėl darbo. Iš tikrųjų buvo kitaip. Tikrai kitaip. Ir aš nuoširdžiai viliuosi, kad manimi tiki.

— Liaukis su juo kalbėjusi! — įtūžusi nutraukia mane Sadi, bet man nė raumenėlis nekrusteli. Edas žvelgia į mane tamsiu, rimtu žvilgsniu, ir aš negaliu atplėšti nuo jo akių.

— Tikiu tavimi, — sako jis. — Man irgi reikia atsiprašyti. Per aštriai sureagavau. Nedaviau tau galimybės paaiškinti. Paskui gailėjausi. Suvokiau, kad kažką praradau... bičiulystę... kažką...

— Ką? — pralemenu.

— Gera, — jis žvelgia į mane klausiamu žvilgsniu. — Man atrodo, mums buvo gera. Tiesa?

Dabar turėčiau linktelėti ir pasakyti „taip“. Bet man to nepakanka. Nenoriu vien gražios bičiulystės. Noriu vėl pajausti tą jausmą, kai jis mane apsikabino ir pabučiavo. Noriu jo. Tokia yra tiesa.

— Nori, kad būčiau tavo... draugė? — prisiverčiu ištarti šiuos žodžius ir akimirksniu pamatau, kaip Edo veidas pasikeičia.

— Liaukis! Kalbėkis su manim! — Sadi priskrieja prie Edo ir rėkia jam į ausį: „Liaukis kalbėjęs su Lara! Pasitrauk!“ Akirmirką jo akyse išvystu klaidžiojantį žvilgsnį, suprantu, kad jis ją išgirdo. Bet Edas nė nekrusteli. Jo akys nušvinta šilta, švelnia šypsenėle.

— Nori išgirsti tiesą? Manau, kad tu — mano angelas sargas.

— Kas? — mėginu nusijuokti, bet juokas pasigirsta nekoks.

— Ar žinai, ką reiškia, kai tavo gyvenime labai netikėtai nutinka kažkas negera? — Edas purto galvą prisiminęs. — Kai atėjai į mano kabinetą, pamaniau — „Kas, po velnių, ji tokia?“ Bet tu mane supurtei.

Grąžinai mane į gyvenimą iš pragaro prieangio. Buvai tai, ko man labiausiai reikėjo.

Jis kiek padvejoja ir priduria:

— Tu esi tai, ko man labiausiai reikia, — dabar jo balsas žemesnis ir gūdesnis, o nuo jo žvilgsnio man ima dilgčioti visą kūną.

— Na, ir man tavęs reikia, — kalbu vos išspausdama žodžius. — Vadinasi, viską išsiaiškinome.

— Ne, neišsiaiškinome, — jis liūdnai nusišypso. — Tau ir taip gerai.

— Gerai, — kiek padvejojusi tarsteliu. — Gal man tavęs ir nereikia. Bet... aš tavęs geidžiu.

Minutėlę abu tylim. Jo akys įsižiūrėjusios į manąsias. Mano širdis taip daužosi, kad net neabejoju, ar jis tai girdi.