Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Atsiprašau? — moteris labai sutrikusi, ir aš atsidustu praradusi kantrybę.

— Šis paveikslas priklausė mano antros eilės tetai. Bet prieš daugelį metų ji jo neteko. Sudegė jų namas, ir niekas to paveikslo nerado. Tai kaip čia nutiko, kad galiausiai jis atsidūrė ant šitos sienos? — Nieko negaliu padaryti, mano žodžiai skamba kaip kaltinimas, ir moteris ima trauktis.

— Deja, nė nenumanau. Čia dirbu dešimt metų; visą tą laiką paveikslas čia ir kabojo.

— Taigi, — nutaisau dalykišką intonaciją. — Gal būtų galima pasikalbėti su šio muziejaus direktoriumi, su žmogumi, kuris už šį paveikslą atsakingas? Dabar pat.

Sumišusi moteris baugščiai į mane pažvelgia.

— Dievuli, jūs turbūt suprantate, kad čia tik reprodukcija, tiesa?

— Ką? — pasijuntu netikėtai užklupta. — Ką norite tuo pasakyti?

— Originalas keturiskart didesnis ir, drįstu teigti, net žavesnis.

— Bet... — sutrikusi žvelgiu į paveikslą. Jis man atrodo labai tikras. — Tai kur originalas? Užrakintas kokiame nors seife, ar ką?

— Ne, mieloji, — kantriai aiškina moteris. — Jis pakabintas Londono portretų galerijoje.

Dvidešimt ketvirtas skyrius

Jis didžiulis. Spinduliuojantis. Milijonus kartų gražesnis nei kabantis tuose namuose.

Jau kokias dvi valandas sėdžiu Londono portretų galerijoje priešais Sadi portretą. Negaliu atplėšti akių. Ji žvelgia į galeriją — jos kakta lygi, aksominės akys tamsiai žalios; ji — tarsi pati gražiausia deivė, kokią tik galima įsivaizduoti. Ant jos odos žaidžiantys šviesos blyksniai — neprilygstamo Sesilio Melorio meistriškumo įrodymas. Žinau, nes prieš pusvalandį girdėjau meno žinovės paskaitą studentams. Paskui jie visi priėjo pažiūrėti, ar įmanoma aptikti miniatiūrinį portretą vėrinio karoliuke.

Mačiau kokį šimtą žmonių, atėjusių jos pažiūrėti. Jie dūsavo iš malonumo. Šypsojosi vieni kitiems. Arba tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo.

— Argi ji ne miela? — man šypsosi tamsiaplaukė moteris su neperšlampamu apsiaustu, atsisėdusi šalia ant suolo. — Tai mano mėgstamiausias portretas visoje galerijoje.

— Ir mano, — linkteliu.

— Įdomu, apie ką ji galvoja? — svarsto moteris.

— Man atrodo, kad ji įsimylėjusi, — vėl pažvelgiu į švytinčias Sadi akis, nuraudusius skruostus. — Ir manau, kad ji tikrai tikrai laiminga.

— Turbūt jūs teisi.

Minutėlę mes abi tylime, tik geriame savin paveikslą.

— Jums nuo jos gera, tiesa? — klausia moteris. — Dažnai ateinu į ją pažiūrėti per pietų pertrauką. Kad pralinksmėčiau. Namuose turiu plakatą su šiuo portretu. Dukra nupirko. Bet juk tikram daiktui niekas neprilygs, tiesa?

Staiga man suima gerklę, bet pavyksta išspausti šypseną.

— Taip. Tikram daiktui niekas neprilygs.

Man bekalbant prie paveikslo prieina japonų šeima. Matau, kaip motina rodo dukrai vėrinį. Jos abi patenkintos atsidūsta, tada atsistoja abi vienodomis pozomis, susineria rankas, atmeta galvas ir tiesiog žiūri.

Visi šie žmonės Sadi dievina. Dešimtys, šimtai, tūkstančiai žmonių. O ji nė nenutuokia.

Šaukiau ją iki užkimimo, vėl ir vėl — šaukiau persisvėrusi pro langą, šaukiau gatvėje. Bet ji negirdi. Arba nenori išgirsti. Greitai atsistoju ir dirsteliu į laikrodį. Vis tiek jau reikia eiti. Penkta valanda. Metas susitikti su Malkolmu Gledhilu, kolekcijų vadybininku.

Išeinu į fojė, pasakau administratoriui savo pavardę ir laukiu tarp šurmuliuojančio būrio prancūzų moksleivių, kol už nugaros pasigirsta balsas:

— Panele Lington?

Atsigręžusi pamatau purpuriniais marškiniais vilkintį vyriškį su kaštonine barzda ir iš ausų styrančiais plaukų kuokštais; jis plačiai man šypsosi žvelgdamas žibančiomis akimis. Jis panašus į dar nepasenusį Kalėdų Senelį, ir man nieko kita nelieka, kaip tik akimirksniu pajusti simpatiją.

— Sveiki. Taip, aš — Lara Lington.

— Malkolmas Gledhilas. Prašau štai čia, — jis įleidžia mane pro sunkiai pastebimas duris už administratoriaus stalelio, paskui pakylame keliais laipteliais ir įeiname į kampinį kabinetą, kurio langai žvelgia į Temzę. Kabinete daugybė ant sienų iškabintų ir į knygas atremtų atvirukų ir paveikslų reprodukcijų; didžiulis kompiuteris irgi apkrautas šiomis grožybėmis.

— Na, — jis paduoda man puodelį arbatos ir atsisėda. — Atėjote su manimi pasikalbėti apie „Merginą su vėriniu“? — vyriškis atsargiai mane nužvelgia. — Iš jūsų žinutės nelabai supratau, kokiu klausimu kreipsitės. Bet akivaizdu, kad reikalas... skubus?

Gerai, sutinku, gal mano žodžiai nuskambėjo per stipriai. Nenorėjau kažkokiam bevardžiui administratoriui dėstyti visos istorijos, todėl paprasčiausiai pasakiau, kad noriu pasikalbėti apie „Merginą su vėriniu“, nes tai gyvybės ar mirties klausimas, valstybinės reikšmės klausimas, susijęs su nacionaliniu saugumu.

Taigi. Gali būti, kad meno pasaulyje viskas būtent taip ir atrodo.

— Ganėtinai skubus, — linkteliu. — Ir pirmiausia noriu pasakyti, kad ji nebuvo paprasta „mergina“. Ji buvo mano antros eilės teta. Žiūrėkite.

Įkišu ranką į rankinę ir ištraukiu slaugos namuose darytą vėriniu pasipuošusios Sadi nuotrauką.

— Pažvelkite į vėrinį, — priduriu duodama nuotrauką.

Žinojau, kad man patiks šitas Malkolmas Gledhilas. Jo reakcija man neabejotinai maloni. Jo akys išsprogsta, skruostai nurausta iš susijaudinimo. Jis atidžiai pažvelgia į mane, paskui — vėl į nuotrauką. Jis žiūri į vėrinį ant Sadi kaklo. Paskui krenkšteli, sukosti, tarsi susivokęs, jog neapdairiai išdavė jaudulį.

— Ar jūs sakote, — galiausiai prataria jis, — kad ponia šioje nuotraukoje — tai Meibelė iš paveikslo?

Man tikrai reikia išmušti jiems iš galvų tą Meibelę.

— Jos vardas ne Meibelė. Ji negalėjo pakęsti vardo Meibelė. Ji buvo vardu Sadi. Sadi Lankaster. Ji gyveno Arčberyje ir buvo Stefano Nedtono mylimoji. Būtent dėl jos jį ir išsiuntė į Prancūziją.

Tylu, tik Malkolmas Gledhilas atsikvepia, ir jo skruostai subliūkšta kaip du oro balionai.

— Ar turite kokių nors įrodymų, jog tikrai taip yra, kaip sakote? — galiausiai klausia jis. — Kokių nors dokumentų, senų nuotraukų?

— Ji pasipuošusi tuo vėriniu, tiesa? — mane jau ima pyktis. — Ji saugojo šį papuošalą visą gyvenimą. Kokių dar įrodymų jums reikia?

— Ar tasai vėrinys tebėra? — jo akys vėl išsprogsta. — Ar jį turite? Ar ji dar gyva? — nuo tokių naujų minčių jo akys kone išlekia iš akiduobių. — Nes tada tikrai būtų...

— Deja, ji visai neseniai mirė, — nutraukiu Malkolmą Gledhilą, kol šis dar daugiau neįsiaudrina. — Ir vėrinio neturiu, bet mėginu jį atgauti.

— Gerai, — Malkolmas Gledhilas išsiima margą nosinaitę ir nusišluosto išprakaitavusią kaktą. — Suprantama, tokiu atveju reikėtų išsamesnių apklausų ir tyrimų, kad galėtume pateikti konkrečias išvadas ir...

— Tai ji, — kategoriškai pakartoju.

— Taigi, jeigu galima, aš jus pristatysiu mūsų tyrėjų komandai. Jie labai atidžiai įsigilins į jūsų pareiškimą, ištirs visus įmanomus įrodymus...

Jis privalo tinkamai žaisti visus nomenklatūrinius žaidimus. Suprantu jį.

— Norėčiau su jais pasikalbėti, — mandagiai atsakau. — Ir žinau, kad jie su manimi sutiks. Tai ji.

Staiga pamatau lipniu popierėliu prie kompiuterio priklijuotą atviruką — „Merginos su vėriniu“ reprodukciją. Paimu atviruką ir padedu šalia Sadi nuotraukos, darytos slaugos namuose. Minutėlę mes abu žiūrime į du atvaizdus: dvi švytinčios išdidžios akys — viename ir dvi įkritusios senos akys — kitame. Abu atvaizdus sieja žėrintis vėrinys, amžinas talismanas.