Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Taip, — ryžtingai linksiu. — Man reikia važiuoti į Sent Pankraso stotį.

Dvidešimt trečias skyrius

Gerai. Tai pati pati paskutinė vieta, kurioje ieškau. Tikiuosi, ji įvertins visas mano pastangas.

Kol pasiekiau Sent Albansą, užtrukau valandą; paskui prireikė dar dvidešimties minučių, kol taksi nuvažiavau iki Arčberio. Ir štai dabar stoviu nedidukėje kaimo aikštėje su alude, autobusų stotimi ir keista šiuolaikiškai atrodančia bažnyčia. Sakyčiau, būtų visai gražu, jei pro šalį nuolat nelakstytų riaumojantys sunkvežimiai, skriejantys milijonus mylių per valandą greičiu, ir autobusų stotelės pastogėje nesipeštų trys paaugliai berniūkščiai. O aš maniau, kad kaime tylu.

Nužingsniuoju per veją, kol vienas iš berniūkščių nespėja išsitraukti šautuvo ar dar ko nors. Pamatau lentą su kaimo planu, greitai susirandu Arčberio aklagatvį. Štai į ką pavirto Arčberio namai po gaisro. Jeigu Sadi tikrai patraukė namo, ten ji ir turėtų būti.

Po kelių minučių priekyje pamatau vartus — kaltinės geležies vartus su vingriu geležiniu užrašu „Arčberio aklagatvis“. Už vartų stovi šeši raudonų plytų nameliai su nedidukais takais ir garažais. Net sunku įsivaizduoti, kad kažkada čia buvo vienas didelis gražus namas, apsuptas sodų.

Numanydama, kad būtinai atkreipsiu kieno nors dėmesį, šmirinėju aplinkui žvilgčiodama pro langus, gurgždėdama žvyro lopinėliais ir murmėdama: „Sadi? Sadi?“

Man reikėjo daugiau Sadi paklausinėti apie jos gyvenimą namuose. Gal ji turėjo kokį nors mylimą medį, ar ką? Gal turėjo kokį nors mėgstamą kampelį sode, kuriame dabar įrengtos kieno nors pagalbinės patalpos?

Neatrodytų, kad čia būtų žmonių, todėl kiek palūkėjusi šūkteliu jau garsiau:

— Sadi? Tu čia? Sa-di?

— Atleiskite! — krūpteliu ištikta šoko, kai kažkas niukteli man į nugarą. Atsigręžusi pamatau įtariai į mane žiūrinčią žilaplaukę moterį, vilkinčią gėlėtais marškiniais, gelsvai rusvomis kelnėmis ir avinčią guminiais batais. — Aš Sadi. Ko norite?

— Ee...

— Ar jūs čia dėl kanalizacijos? — priduria ji.

— Mmm... ne, — atgaunu žadą. — Ieškojau kitos Sadi.

— Kokios Sadi? — ji prisimerkia. — Šioje gatvėje aš — vienintelė Sadi. Sadi Viljams. Iš ketvirtojo numerio.

— Aišku. O toji Sadi, kurios man reikia, iš tikrųjų yra... šuo, — pradedu improvizuoti. — Ji pabėgo, ir aš jos ieškau. Bet turbūt ji nubėgo kur nors kitur. Atleiskite, kad sutrukdžiau...

Jau rengiuosi eiti sau, bet Sadi Viljams stebėtinai stipriais pirštais čiumpa man už peties.

— Paleidote šunį be pavadžio šioje gatvėje? Ir kodėl taip padarėte? Žinote, mes čia laikomės atitinkamos tvarkos: jokių palaidų šunų.

— Na... atleiskite. Nežinojau. Vis tiek manau, kad maniškė nubėgo kur nors kitur, — mėginu išsilaisvinti.

— Turbūt ji tūno po kuriuo nors krūmu laukdama, kol galės pulti! — piktai žaibuoja į mane Sadi Viljams. — Žinokite, kad šunys — pavojingi gyvūnai. O čia gyvena ir vaikų. Kokie neatsakingi žmonės!

— Nesu neatsakinga! — įpykusi atšaunu nespėjusi prikąsti liežuvio. — Mano šunytė labai draugiška. Pavojingo šuns be pavadžio nepaleisčiau!

— Visi šunys kandžiojasi.

— Ne, ne visi!

Lara, liaukis. Juk kalbi apie pramanytą šunį.

— Bet vis tiek, — galiausiai išsisuku iš moters gniaužtų, — net neabejoju, kad jos čia nėra, nes būtų atbėgusi, atsiliepusi į mano kvietimą. Ji labai paklusni. Ir apskritai... ji yra šunų parodų prizininkė, — priduriu, kad būtų įtikinamiau. — Geriau jau eisiu ir ją susirasiu.

Kol Sadi Viljams nespėjo vėl manęs sučiupti, mikliai pasuku vartų link. Sadi čia tikrai nėra. Ji būtų atėjusi pasižiūrėti spektaklio.

— Tai kokios veislės toji šunytė? — suirzusi klausia Sadi Viljams. — Ko mes ieškom?

O, Dieve. Tiesiog nesusilaikau.

— Pitbulė, — šūkteliu per petį. — Bet, kaip sakiau, ji labai draugiška.

Neatsigręždama išskubu pro vartus, patraukiu keliu atgal, kaimo aikštės link. Štai kas išėjo iš puikiosios mano idėjos. Tik sugaišau laiką.

Nueinu prie suolelio ant vejos, atsisėdu, išsiimu „Twix“ ir įsispoksau į tolį. Kvaila buvo čia važiuoti. Suvalgysiu skanumyną, išsikviesiu taksi ir grįšiu į Londoną. Daugiau nė negalvosiu apie Sadi, ką jau kalbėti apie jos paieškas. Jau ir taip per daug gyvenimo išeikvojau. Ir kodėl turėčiau apie ją galvoti? Galiu lažintis, kad ji apie mane negalvoja.

Baigiu saldėsį ir paliepiu sau rinkti taksi numerį. Metas važiuoti. Metas viską išmesti iš galvos ir pradėti naują sveiką gyvenimą be vaiduoklių.

Tik kad...

O, Dieve. Man ir vėl prieš akis šmėžuoja sutrikęs Sadi veidas ant Vaterlo tilto. Tebegirdžiu jos balsą. Aš tau nerūpiu... Niekam nerūpiu...

Jeigu vos po trijų dienų pasiduosiu, ar atrodys, kad ji teisi?

Staiga tiesiog įnirštu — pykstu ant jos, ant savęs, ant visos susiklosčiusios situacijos. Piktai suglamžau „Twix“ popieriuką ir metu į šiukšlių dėžę. Na, ir ką dabar turėčiau daryti? Ieškojau, ieškojau ir ieškojau. Jeigu tik ji ateitų, kai šaukiu... jeigu tik paklausytų ir nebūtų tokia užsispyrusi...

Palauk. Kaip perkūnas iš giedro dangaus mane perveria dar viena mintis. Juk aš — mediume, taip? Tai gal turėčiau pasinaudoti parapsichologės galiomis? Galėčiau ją iškviesti iš kitų pasaulių. Arba iš „Harrods“ parduotuvių. Iš bet kur, kur tik ji dabar yra.

Puiku. Paskutinis bandymas. Tikrai tikrai sakau.

Atsistoju ir prieinu prie tvenkinėlio vejoje. Net neabejoju, kad tvenkiniai — dvasingos vietos. Šiaip ar taip, daug dvasingesnės nei suoleliai. Vidury tvenkinio įrengtas samanotas fontanas; iškart įsivaizduoju prieš daugybę metų fontane šokančią Sadi, šūkčiojančią ir taškančią vandenį, kol koks nors policininkas mėgina ją iš ten ištempti.

— Dvasios, — atsargiai ištiesiu rankas. Vanduo suvilnija, bet gali būti, kad nuo vėjo.

Nė nenutuokiu, kaip ką reikia daryti. Tiesiog stengiuosi kažką sumesti pati.

— Čia Lara, — išgiedu žemu, gūdžiu balsu, — dvasių draugė. Ar bent jau vienos sielos, — greitai pasitaisau.

Nenorėčiau, kad staiga čia atsirastų Henrikas Aštuntasis.

— Ieškau... Sadi Lankaster, — akimirksniu išberiu.

Tylu, tik suklega tvenkinyje plaukiojanti antis. Gal žodis „ieškau“ nėra pakankamai galingas.

— Taigi kviečiu čion Sadi Lankaster, — įsakmiau išgiedu. — Kviečiu ją iš pačių dvasių pasaulio gelmių. Kviečiu aš, Lara Lington, mediume. Išgirskite mano balsą. Išgirskite mano kvietimus. Dvasios, meldžiu jus, — pradedu įspūdingai mosuoti rankomis. — Jeigu tik pažįstate Sadi, atsiųskite ją man. Atsiųskite ją man dabar pat.

Nieko. Nė balselio, nė krustelėjimo, nė šešėlio.

— Puiku! — pratariu nuleidusi rankas. — Ir nesileiskite kviečiamos, — paleidžiu žodžius į orą, jeigu kartais ji vis dėlto klausytųsi. — Man nerūpi. Turiu ir rimtesnių dalykų, nei čia stovėti ir kalbėtis su dvasių pasauliu. Tai iki.

Vėl einu prie suolelio, pasiimu rankinę ir išsitraukiu mobiliuką. Surenku mane čia atvežusios taksi firmos numerį ir paprašau, kad dabar pat atvažiuotų automobilis manęs paimti.

Kad pakanka, tai pakanka. Važiuoju namo.

Taksi firmos darbuotojas man pasako, kad automobilis manęs lauks priešais bažnyčią po dešimties minučių, todėl ir patraukiu ta kryptimi svarstydama, ar kartais kur nors netoliese nerasčiau kavos aparato. Bažnyčia užrakinta. Apsigręžiu ir siekiu mobiliuko, kad peržvelgčiau gautas žinutes, ir tada mano žvilgsnis už kažko užkliūva. Pamatau užrašą ant vartų: „Senasis vikariatas“.