Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

O, Dieve. Negaliu leisti, kad šita šarada tęstųsi.

— Tėti, — nukertu. — Verslas sekasi blogai.

— Nesupratau?

— Verslas — labai blogai. Melavau. Nenorėjau tau pasakoti, — trinu tarp pirštų cukraus pakelį, negalėdama pažvelgti tėčiui į akis. — Iš tikrųjų viskas... katastrofiška. Natalija mane paliko „ant ledo“, mes labai susipykome, ir aš išėjau. Ir... vėl išsiskyriau su Džošu. Bet ir gerai, — atsikrenkščiu prisiversdama tęsti. — Pagaliau supratau, kaip blogai mums viskas klostėsi. Jis manęs nemylėjo. Tik aš labai labai norėjau, kad mylėtų.

— Suprantu, — tėtis truputį priblokštas. — Dievuli, — jis tyli mėgindamas viską sugromuliuoti. — Na... galbūt šis pasiūlymas — pačiu laiku, — pagaliau prataria.

— Galbūt, — sumurmu tebespoksodama į stalą.

— Kas negerai? — švelniai klausia tėtis. — Mieloji, kodėl dar svarstai? Juk norėjai dirbti dėdei Bilui.

— Žinau. Bet viskas... sudėtinga.

— Lara, gal galėčiau tau šį tą patarti? — tėtis laukia, kol pakelsiu akis. — Nebūk sau tokia griežta. Atsipalaiduok. Gal viskas ne taip jau ir sudėtinga, kaip tau atrodo.

Pažvelgiu į tėtį, į atvirą jo veidą, nuoširdžias akis. Jeigu pasakyčiau tiesą, jis nepatikėtų nė vienu mano žodeliu. Jis pamanytų, kad man — paranojos išprovokuotos haliucinacijos arba kad vartoju kvaišalus. Arba ir tas, ir tas.

— Ar dėdė Bilas nebuvo užsiminęs apie vėrinį? — nesusilaikau nepaklaususi.

— Vėrinį? — tėtis sutrinka. — Ne. Kokį vėrinį?

— Aš... ne, nieko, — atsidustu. Gurkšteliu lingtončino ir pakėlusi akis pamatau, kad tėtis įdėmiai mane stebi. Jis šypsosi, bet matau, jog yra sunerimęs.

— Širdele, sulaukei nuostabios progos, — jis mosteli į laišką. — Progos vėl pasukti savo gyvenimą į geras vėžes. Gal reikėtų paprasčiausiai sutikti. Ilgai nė nemąstyk. Neieškok bėdų, kurių nėra. Pasinaudok pasitaikiusia galimybe.

Jis nesupranta. Ir kaip galėtų suprasti? Sadi — ne bėda, kurios nėra. Sadi yra. Ji tikra. Ji — asmuo, ji — mano draugė, ir jai manęs reikia...

Tai kur ji? — staiga mintyse išgirstu veriantį balsą, lyg peilį į kaladę. Jeigu ji yra, tai kur?

Krūpteliu sutrikusi. Iš kur tasai balsas? Neturėčiau abejoti... Nereikėtų galvoti, kad...

Staiga mane apima tikra panika. Aišku, kad Sadi tikra! Žinoma, kad tikra! Nebūk kvaila! Liaukis taip mąsčiusi!

Bet dabar mintyse vėl nuskamba Džinės balsas. Man atrodo, kad viskas tik mūsų galvose, Lara. Žmonės NORI tuo tikėti.

Ne. Tikrai ne, jokiu būdu. Na... Ne.

Svaigstančia galva gurkšteliu kavos, apsidairau po kavinę mėgindama įsijausti į realybę. Lingtono kavinė tikra. Tėtis tikras. Darbo pasiūlymas tikras. Ir Sadi tikra. Žinau, kad tikra. Na, aš juk ją mačiau. Aš ją girdėjau. Mes kalbėjomės. Dėl Dievo, mes net kartu šokome.

Ir dar; kaipgi galėčiau ją pramanyti? Iš kur tiek visko apie ją žinočiau? Iš kur būčiau sužinojusi apie vėrinį? Juk net nebuvau jos mačiusi!

— Tėti, — staiga atsimerkiu. — Mes niekada nebuvome aplankyti tetos Sadi, tiesa? Na, tik tada, kai dar buvau visai mažytė.

— Tiesą sakant, ne visai taip, — tėtis neramiai į mane pažvelgia. — Mes su mama kalbėjomės apie tai po laidotuvių. Prisiminėme, jog kartą nusivežėme tave jos aplankyti, kai tau buvo šešeri.

— Šešeri, — nuryju galugerklyje įstrigusį kamuoliuką. — Ar ji buvo pasipuošusi... vėriniu?

— Gal ir buvo, — gūžteli pečiais tėtis.

Mačiau savo antros eilės tetą Sadi būdama šešerių. Gal ir mačiau vėrinį. Galėjau prisiminti... net nesuprasdama, kad prisimenu.

Mano mintys įgijo laisvą pagreitį. Viduje tuščia, krečia drebuliukas. Jaučiuosi taip, tarsi viskas virstų aukštyn kojomis. Pirmą kartą regiu dar vieną visai įmanomą realybę.

Gali būti, kad visą šią istoriją pramaniau pati. Būtent to ir norėjau. Pasijutau labai kalta, kad niekada jos gerai nepažinojome, todėl pasąmonėje ją ir pramaniau. Noriu pasakyti, kai pirmą kartą ją pamačiau, išvydau tokią, kokią maniau ją buvusią. Tai — haliucinacija.

— Lara? — tėtis nenuleidžia nuo manęs akių. — Širdele, ar gerai jautiesi?

Stengiuosi jam nusišypsoti, bet esu per daug užsiėmusi. Mintyse ginčijasi du balsai, perrėkdami vienas kitą. Pirmasis rėkia: „Sadi tikra, juk žinai, kad tikra! Tik ji išėjo! Ji — tavo draugė, ji įsižeidė, turi ją surasti!“ Antrasis ramiai dėsto: „Ji neegzistuoja. Jos niekada nebuvo. Jau ir taip iššvaistei daug laiko. Susigrąžink savo gyvenimą.“

Sunkiai alsuoju mėgindama tvarkingiau surikiuoti mintis, nuraminti sukilusius jausmus. Bet nė nebežinau, ką mąstyti. Daugiau savimi nebepasitikiu. Gal aš tikrai pamišusi.

— Tėti, ar tu manai, kad man pasimaišė? — drebiu apimta nevilties. — Aš rimtai. Gal man reikėtų nueiti pasitikrinti?

Tėtis prapliumpa juoktis.

— Ne, mieloji, aišku, kad ne! — jis padeda kavos puodelį ir palinksta į priekį. — Manau, tu labai emocionali, o kartais ir per daug pasiduodi fantazijai. Šitai paveldėjai iš motinos. Ir todėl kartais prarandi tikrąjį aš. Bet tau nepasimaišė. Žodžiu, tau ne daugiau pasimaišę nei motinai.

— Gerai, — krenkšteliu. — Gerai.

Atvirai kalbant, tokie žodžiai — menka paguoda.

Vargais negalais sugraibau dėdės Bilo laišką ir dar kartą perskaitau. Pažvelgus iš visai kitos pusės, nieko bloga čia nėra. Nėra nieko negera. Jis — turtingas vyrukas, mėgina padėti savo dukterėčiai. Galėčiau sutikti ten dirbti. Būčiau Lara Lington iš „Lingtono kavos“ kompanijos. Manęs lauktų šauni ateitis — atlyginimas, automobilis, perspektyvos. Visi būtų laimingi. Viskas lengvai klostytųsi. Ištirptų ir atsiminimai apie Sadi. Gyvenimas būtų normalus.

Viskas būtų taip paprasta, taip paprasta...

— Jau seniai nesilankei namuose, — geraširdiškai sako tėtis. — Kodėl tau pas mus neatėjus ir nepraleidus savaitgalio? Mama apsidžiaugtų tavęs sulaukusi.

— Taip, — atsakau patylėjusi. — Būtų gerai. Šimtus metų nebuvau.

— Gal kiek atsigautum, — tėtis nusišypso miela kreiva šypsena. — Jeigu gyvenime prieini kryžkelę ir tau reikia gerai apie viską pagalvoti, nerasi geresnės vietos už namus. Nesvarbu, kiek tau metų.

— Namuose geriausia, — šypteliu.

— Protingai pasakyta. O dabar — valgyk, — tėtis mosteli rodydamas sumuštinį su tunu. Bet aš klausausi tik viena ausimi.

Namai . Tas žodis mane prikaustė. Niekada nebuvau apie tai pagalvojusi.

Ji galėjo grįžti namo.

Namo, ten, kur kažkada stovėjo senasis jos namas. Galiausiai, juk būtent ten ir gimė pirmieji jos prisiminimai. Būtent ten ji patyrė didžiąją meilę. Būdama gyva ji nenorėjo ten grįžti, bet gal dabar suminkštėjo? Gal būtent dabar ji ten ir yra?

Kaip pakvaišusi maišau ir maišau puodelį lingtončino. Žinau, vienintelis sveikas ir protingas sprendimas būtų ištrinti visas mintis apie Sadi, priimti dėdės Bilo pasiūlymą dirbti, nusipirkti butelį šampano ir atšvęsti su mama ir tėčiu. Viską suprantu.

Bet... tiesiog negaliu. Giliai širdyje negaliu patikėti, kad ji netikra. Aš jau taip toli nuėjau, taip stengiausi ją surasti. Turiu pamėginti paskutinį kartą.

O jeigu jos ten nerasiu, pradėsiu dirbti ir visa kita mesiu. Visų labui.

— Taigi, — tėtis nusišluosto lūpas šokolado rudumo servetėle. — Dabar atrodai linksmesnė, širdele, — jis krypteli galva rodydamas į laišką. — Ar jau nusprendei, kuriuo keliu norėtum keliauti?