Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Dvidešimt pirmas skyrius

Kur ji? Kur ji, po velnių?

Jau nebejuokinga. Ieškau tris dienas. Apsilankiau visose įmanomose vintažinių prekių krautuvėlėse, tarp lentynų tyliai šnypšdama: „Sadi!“. Beldžiausi į visas šio pastato duris jau nuo slenksčio šūktelėdama: „Ieškau savo draugės Sadi!“ — pakankamai garsiai, kad ji išgirstų. Buvau ir „Blykstės“ klube, dairiausi tarp šokių aikštelėje besisukančių šokėjų. Tačiau jos — nė ženklo.

Vakar nuėjau į Ednos namus sugalvojusi istoriją apie tai, jog dingo mano katė; vizitas baigėsi mudviejų vaikščiojimu aplink namą šaukiant: „Sadi? Kis kis kis!“ Bet nesulaukiau jokio atsakymo. Edna buvo labai miela ir pažadėjo man pranešti, jeigu kur netoliese pamatytų pasiklydusią rainą katytę. Bet, tiesą sakant, man tai negelbėjo.

Pasirodo, ieškoti prarastų vaiduoklių — tikra kankynė. Niekas jų nemato. Niekas jų negirdi. Negali prie medžio prisegti nuotraukos su užrašu: „Ieškomas vaiduoklis,“ niekieno negali paklausti: „Ar nematei mano draugo vaiduoklio? Apsireiškia kaip skardus, tarškus balsas; neteko girdėti?“

Dabar stoviu Britų kino institute. Rodo seną nespalvotą filmą; sėdžiu salės gale, apžiūrinėdama tamsių galvų eiles. Nieko gera nepešu. Kaip galėčiau ką nors įžiūrėti tokioje juodoje tamsoje?

Slenku tarpueiliais susirietusi, dairydamasi į dešinę ir į kairę, žvalgydamasi į blausiai apšviestus profilius.

— Sadi? — sušnypščiu kiek įmanydama tyliau.

— Ššš! — kažkas tildo.

— Sadi, ar tu čia? — sušnabždu prie kitos eilės. — Sadi?

— Nutilkit!

O, Dieve, taip niekada nerasiu. Yra tik vienas būdas. Sukaupusi visą drąsą atsistoju, giliai įkvepiu ir visu balsu surinku:

— Sadi! Čia Lara!

— Ššššš!

— Jeigu esi čia, labai prašau, atsiliepk! Žinau, kad tau liūdna, aš atsiprašau, noriu su tavimi draugauti ir...

— Nutilkit! Kas čia? Nurimkit! — visų galvos gręžiasi į mane, per eiles nuvilnija pasipiktinusių žmonių šūksniai. Bet iš Sadi — jokio atsakymo.

— Atleiskite, — prie manęs prieina kontrolierius. — Turiu jūsų paprašyti išeiti iš salės.

— Gerai. Aš atsiprašau. Išeisiu, — einu paskui kontrolierių tarpueiliu išėjimo link, o paskui staiga apsisuku, kad pamėginčiau paskutinį kartą. — Sadi? Sa-di!

— Prašau nutilti! — piktai surinka kontrolierius. — Čia — kino teatras!

Beviltiškai dairausi po tamsą, bet niekur nematau baltų liesų rankų, negirdžiu dzingsinčių karolių, nematau virš galvų styrančių plunksnų.

Kontrolierius išveda mane iš salės berdamas griežtus įspėjimus ir visą kelią pamokslaudamas, paskui palieka išvedęs į gatvę, ir aš jaučiuosi kaip iš namų išspirtas šunelis.

Nuliūdusi kiūtinu šaligatviu vilkdamasi švarkelį. Išgersiu kavos ir mąstysiu iš naujo. Nors, atvirai kalbant, visos idėjų atsargos jau išseko. Eidama upės link pamatau dangų remiančią „Londono akį“, vis dar linksmai tebesisukančią, tarsi nieko nė nebūtų nutikę. Paniurusi nusisuku. Nenoriu matyti „Londono akies“. Nenoriu prisiminti tos dienos. Patikėkite, kaip nemalonu patirti slogią, skaudžią akimirką gražiausioje Londono vietoje. Kodėl tada nepasirinkau kokios nors nuošalios vietelės, kurios paskui būčiau galėjusi vengti?

Einu į kavinukę, užsisakau dvigubą kapucino ir susmunku į kėdę. Visos šios paieškos jau pradeda slėgti. Iš pradžių į priekį varęs adrenalinas garuoja. Kas bus, jei niekada jos nerasiu?

Bet negaliu sau leisti taip galvoti. Privalau veikti. Iš dalies todėl, kad nenoriu prisipažinti pralaimėjusi. Ir dar todėl, kad, kuo ilgiau Sadi nėra, tuo daugiau man dėl jos neramu. Beje, atvirai kalbant, dar ir dėl to, kad aš pati įsikibau šių paieškų ir nenoriu jų mesti, nes, kol ieškau Sadi, jaučiuosi taip, tarsi visas kitas mano gyvenimas sustojęs. Man nereikia mąstyti apie tai, kaip susiklostys karjera, ką turėsiu pasakyti tėvams, kaip galėjau taip kvailai pasielgti su Džošu, ir panašiai.

Net ir kalbant apie Edą-... Aš vis dar nuliūstu pradėjusi apie jį galvoti. Taigi... nesiliausiu ieškojusi. Susitelksiu į Sadi, į savo Šventąjį Gralį. Žinau, kad mąstau absurdiškai, bet man atrodo, jog, jeigu tik pavyktų ją rasti, visa kita mano gyvenime sugrįžtų į savo vėžes.

Greitai išlankstau sąrašą „Surasti Sadi“, kuriame sunumeruotos visos idėjos, bet dauguma jau išbrauktos. Kino teatras teikė daugiausiai vilčių. Likę punktai — „Pamėginti ieškoti kituose šokių klubuose“ ir „Slaugos namai“.

Gurkšnodama kavą minutėlę svarstau slaugos namų variantą. Sadi tikrai ten negrįš, be jokių abejonių. Ji negalėjo tų namų pakęsti. Ji net negalėjo apie juos pagalvoti. Kodėl dabar turėtų ten būti?

Vis dėlto pamėginti verta.

Prieš vykdama į Fersaido slaugos namus kone svarstau galimybę kaip nors užsimaskuoti; labai nervinuosi. Na, įsivaizduokite, mergina, visą personalą apkaltinusi žmogžudyste, staiga vėl ima ir išdygsta ant slenksčio.

Ar jie sužinojo, kad aš juos apkaltinau? — svarstau sunerimusi. Ar policija jiems pasakė, jog „Jūsų gerą vardą suteršė Lara Lington“? Jeigu taip ir buvo, man galas. Slaugutės mane apsups ir suspardys sunkiais batais. Senukai mane sutrankys vaikštynėmis. Ir aš būsiu to nusipelniusi.

Bet, kai duris atidaro Džine, tikrai neatrodo, jog nutuoktų apie tai, kad aš ir esu toji juodintoja. Jos veidas sušvinta šilta šypsena, ir aš, aišku, pasijuntu dar kaltesnė nei anksčiau.

— Lara! Koks netikėtumas! Gal galiu kuo nors padėti?

Stoviu apsikrovusi kartoninėmis dėželėmis ir didžiule gėlių puokšte, kuri jau slysta man iš rankų.

— Oi, labai ačiū, — dėkoju slaugutei duodama vieną dėžutę. — Dėžutėse — saldainiai jums visoms.

— Dievuliukai!

— O šios gėlės — taip pat personalui... — seku paskui ją bičių vašku prakvipusiu koridoriumi ir dedu puokštę ant stalo. — Aš tik norėjau visoms padėkoti už tai, kad taip gerai prižiūrėjote mano antros eilės tetą Sadi.

Ir kad jos nenužudėte. Tokia mintis man niekada nė nešautų į galvą.

— Kaip miela! Visos bus labai sujaudintos!

— Na, — sutrikusi lemenu, — visų giminių vardu esu labai dėkinga ir prastai jaučiuosi dėl to, kad... dažniau nelankėme tetos Sadi.

Niekada nelankėme.

Kol Džine pakuoja saldainius džiugiai šūkčiodama, vogčiomis nuslenku prie laiptų ir pažvelgiu į viršų.

— Sadi? — tyliai pašaukiu. — Ar tu čia? — nužvelgiu laiptų aikštelę, bet nieko nepamatau.

— O kas gi čia? — Džine žiūri į kitą kartoninę dėžutę. — Dar saldainių?

— Ne. Iš tikrųjų ten kompaktinės plokštelės ir filmai. Kitiems slaugos namų gyventojams.

Atidarau dėžutę ir išimu kompaktines plokšteles. „Čarlstono melodijos“, „Geriausi Fredo Astero šokiai“, „Nuo trečio iki ketvirto dešimtmečio: rinktinė“.

— Pamaniau, gal žmonės panorėtų pasiklausyti melodijų, pagal kurias šoko tada, kai buvo jauni, — nedrąsiai sakau. — Ypač labai seni jūsų gyventojai. Gal muzika juos pralinksmintų.

— Lara, neįtikima, kaip išmintinga! Mes dabar pat uždėsime vieną plokštelę!

Ji eina į poilsio kambarį, kur kėdėse ir ant sofų sėdi daug pagyvenusių žmonių; įjungtas televizorius, iš kurio sklinda dieninės programos metu dažniausiai rodomi paistalai. Nuseku paskui slaugę dairydamasi, ar tarp žilų galvų nepamatysiu kokio nors Sadi pėdsako.

— Sadi? — tyliai šaukiu žvalgydamasi. — Sadi, ar tu čia?

Niekas neatsako. Turėjau susiprasti, kad mintis absurdiška. Man jau reikėtų važiuoti namo.