Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Aš... šiek tiek darbavausi šioje srityje, — trukteliu pečiais.

— Čia parašyta, kad vienu metu gali perskaityti penkių žmonių mintis! — pursloja Keitė. — Lara, tau reikėtų dalyvauti laidoje „Britanija turi talentų“! Tu turi neabejotiną talentą!

— Nuo kada sugebi skaityti mintis? — Natalija įtariai prisimerkia.

— Imsiu ir pasakysiu. Beje, gal ir sutiksiu sudalyvauti kelių kompanijų renginiuose, — įžūliai priduriu. — Pradėsiu kokį nors versliuką. Taigi, atrodo, man neteks badauti gatvėje, dėkoju už viską, Natalija.

— Jeigu turi tokį talentą, perskaityk mano mintis, — Natalija meta iššūkį atkišdama smakrą. — Pirmyn.

— Ačiū, ne, — maloniai atsakau. — Geriau jau neapsikrausiu tokia bjaurastimi.

Keitė suprunkščia. Šiandien Natalija pirmą kartą atrodo sutrikusi. Jai nespėjus sumesti, ką atsakyti, pasiimu savo dėžę ir prieinu prie Keitės jos apkabinti.

— Viso, Keite. Ačiū už viską. Tu labai šauni.

— Sėkmės, Lara, — ji tvirtai mane apkabina ir sušnabžda man į ausį:

— Pasiilgsiu tavęs.

— Viso, Natalija, — eidama durų link, trumpai tarsteliu.

Atidarau duris ir patraukiu koridoriumi prie lifto, paspaudžiu mygtuką ir pasitaisau glėbyje laikomą dėžę. Esu kiek suglumusi. Ką dabar veiksiu?

— Sadi? — iš įpročio tarsteliu. Tačiau neišgirstu jokio atsakymo. Aišku, kad neišgirstu.

Mūsų pastate liftas labai senas ir lėtas; stoviu klausydamasi duslaus dunksėjimo ir už nugaros išgirstu žingsnius. Atsigręžusi pamatau be kvapo mane besivejančią Keitę.

— Lara, norėjau tave pasivyti dar prieš išeinant, — išberia ji. — Gal tau reikia asistentės?

O, Dieve, Keitė tokia miela. Ji — kaip toji mergina iš „Džerio Magvairo“. Ji nori eiti su manimi ir su savimi atsinešti auksinę žuvelę. Jeigu tik mes tokią turėtume...

— Ee... na, aš dar nežinau, ar įkursiu kitą kompaniją, ar ką, bet būtinai tau pranešiu...

— Ne, kalbu apie tavo gebėjimą skaityti mintis , — nutraukia mane Keitė. — Gal tau reikia asistentės, pagalbos pasirodymų metu? Nes man toks darbas patiktų. Galėčiau pasipuošti kokiu nors kostiumu. Beje, aš moku žongliruoti!

— Žongliruoti? — nesusilaikau nepakartojusi.

— Taip! Su pagalvėlėmis! Galėčiau būti apšildančioji artistė!

Ji tokia susijaudinusi, jog man net baisu pagalvoti, kad galėčiau sužlugdyti jos viltis. Niekaip negaliu pasakyti: „Aš nesugebu skaityti minčių, čia tik pramanai.“

Mane taip vargina žinojimas, kad iš tikrųjų niekas nieko nesupranta. Taip norėčiau atsisėsti su kokiu nors vienu žmogum ir pasakyti: „Žinai, iš tikrųjų yra toks vaiduoklis...“

— Keite, nesu tikra, ar mums pavyktų, — mėginu sugalvoti, kaip švelniau nuleisti ją ant žemės. — Tiesą sakant... aš jau turiu asistentę.

— Oo, tikrai? — susijaudinusios Keitės akys prigęsta. — Bet straipsnyje neminima jokia asistentė. Ten parašyta, kad viską darei pati viena.

— Toji asistentė buvo... užkulisiuose. Ji nenorėjo rodytis visiems.

— Kas ji?

— Ji... giminaitė, — galiausiai pratariu.

Keitės veidas dar labiau tįsta.

— Aa, aišku. Na, tikriausiai puikiai darbuositės ir toliau, kad jau esate giminės...

— Mes labai gerai viena kitą suprantame, — linkčioju prikandusi lūpą. — Na, dirbdamos milijonus kartų susipykstame, bet, supranti, labai daug laiko praleidžiame drauge. Mums daug ką teko patirti. Mes... draugės.

Tardama šiuos žodžius pajuntu, kaip skausmas surakina krūtinę. Gal mes ir buvome draugės. Nežinau, ar esame dabar. Ir staiga pajuntu užgriūnančią neviltį. Tik pažvelkite į mane — sugadinau santykius su Sadi, su Edu, su Džošu, nebeturiu verslo, tėvai ims jaudintis, visas santaupas išleidau nelemtoms puošnioms suknelėms...

— Na, bet jeigu ji daugiau nebenorėtų dirbti, — Keitės veidas pragiedrėja, — arba jai prireiktų asistentės...

— Nežinau, kokie bus tolesni mūsų planai. Aš... viskas šiek tiek... — pajuntu, kaip ima perštėti akis. Keitės veidelis toks užjaučiantis, toks atviras, o aš tokia įsitempusi, kad žodžiai patys sprūste sprūsta. — Tiesą sakant... mes susibarėme. Ir ji dingo. Po to barnio jos nemačiau ir nieko apie ją negirdėjau.

— Gal juokauji! — sunerimusi sako Keitė. — Dėl ko susipykote?

— Dėl daugelio dalykų, — sumekenu. — Sakyčiau, labiausiai dėl... vyruko.

— Kaip manai, ar jai... — Keitė dvejoja. — Na, ar jai viskas gerai?

— Nežinau. Nežinau, kas jai nutiko. Ji gali būti bet kur. Na, paprastai mes su ja prakalbame ištisą dieną. Bet dabar... absoliuti tyla, — staiga mano skruostais pasrūva ašaros.

— Oi, Lara! — tarsteli Keitė kone taip pat nuliūdusi, kaip ir aš. — Ir dar su ta Natalija... Gal Džošas galėtų padėti? — staiga nušvinta jos akys. — Ar jis ją pažįsta? Jis visada linkęs padėti...

— Aš jau ne su Džošu! — staiga sukūkčioju. — Mes išsiskyrėme!

— Išsiskyrėte? — aikteli Keitė. — O, Dieve, nė nenutuokiau! Turbūt jautiesi labai prislėgta!

— Atvirai kalbant, ši savaitė nebuvo iš pačių geriausiųjų, — šluostausi akis. — Ir dienelė ne iš geriausiųjų. Ši valanda — taip pat.

— Bet vis tiek teisingai pasielgei palikdama Nataliją, — Keitė nuleidžia balsą kalbėdama iš visos širdies. — Ir žinai, ką? Visi norės su tavimi dirbti. Visi tave myli. O Natalijos nekenčia.

— Ačiū, — stengiuosi išspausti šypseną.

Atvažiuoja liftas, Keitė prilaiko atsidariusias duris, kol įsinešu dėžę ir pasidedu ant turėklo.

— Ar žinai, kur galėtum ieškoti savo giminaitės? — Keitė neramiai mane nužvelgia. — Gal kur nors būtų įmanoma aptikti jos pėdsakų?

— Nežinau, — liūdnai patraukiu pečiais. — Na, ji žino, kur būnu aš, žino, kaip mane rasti...

— Bet gal ji norėtų, kad pirmą žingsnį žengtum tu? — provokuoja mane Keitė. — Na, supranti, jei ji jaučiasi įžeista, gal laukia, kol pati ją susirasi. Juk galima manyti ir taip, — šūkteli Keitė, kai durys užsidaro. — Nenoriu kištis...

Liftas braškėdamas ima leistis, o aš sustingusi spoksau į bjaurias, kilimine medžiaga muštas lifto sienas. Keitė — genijus. Ji iškart viską suprato. Sadi tokia išdidi, ji niekada nežengs pirmo žingsnio. Ji turėtų kažkur laukti — laukti, kol ateisiu, atsiprašysiu ir susitaikysiu. Bet kur?

Pagaliau — sakyčiau, po ištisų valandų — liftas pasiekia pirmą aukštą, bet aš nė nekrusteliu, nors dėžė jau baigia nusverti rankas. Mečiau darbą. Nė nenutuokiu, kas manęs laukia ateity. Atrodo, kad visas mano gyvenimas buvo sutarkuotas itin smulkia tarka.

Bet aš neparklupsiu. Ir neverksiu. Ir nezirsiu. Jau kone girdžiu ausyse skambantį Sadi balsą: Mieloji, kai gyvenime kas nors susiklosto ne taip, pakelk smakrą, nutaisyk žavingą šypsenėlę, susiplak kokteiliuką...

— Opapa! — šūkteliu apsiblaususio veidrodžio atvaizdui kaip tik tada, kai į liftą įlipa pirmame aukšte dirbantis Sandživas.

— Atsiprašau? — nesupranta jis.

Nutaisau pačią žaviausią šypsenėlę, kokią tik sugebu. (Bent jau viliuosi, kad ji žavi ir visai neprimena sutrikusio žmogaus vypsnio.)

— Išeinu. Viso, Sandživai. Buvo miela su tavimi bendrauti.

— Oo, — nustemba jis. — Na, sėkmės. Ką darysi toliau?

Nė sekundę nesudvejojusi atsakau:

— Dabar medžiosiu vaiduoklį.

— Medžiosi vaiduoklį? — jis sutrikęs. — Ar šitai panašu į... personalo medžioklę?

— Sakyčiau, taip, — vėl nusišypsau ir išeinu iš lifto.