Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Здесь есть возможность читать онлайн «Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Jotema, Жанр: Старинная литература, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Trečio dešimtmečio panelė: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Trečio dešimtmečio panelė»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Laros vaizduotė visada buvo itin laki. Dabar ji svarsto, ar tik nesikrausto iš proto. Pas normalias dvidešimtmetes su trupučiu merginas vaiduokliai nesilanko! Larai pakanka ir savų bėdų. Neseniai įkurta jos kompanija byra, geriausia draugė ir verslo partnerė pabėgo, ją ką tik paliko didžioji gyvenimo meilė... Ir tuomet apsireiškia ji – Laros antros eilės teta iš trečio dešimtmečio. Kad ir kas būtų ši eterinio pavidalo panelė – merginos vaizduotės žaismas, vizija ar astralas – Lara netikėtai įgyja nepakartojamą draugę, kuri iš esmės pakeičia jos tolesnį gyvenimą.

Trečio dešimtmečio panelė — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Trečio dešimtmečio panelė», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Nereikia. Aš dar čia kiek pabūsiu, pavaikštinėsiu, pravėdinsiu galvą, — prisiverčiu nusišypsoti. — Ačiū. Už viską.

Atsisveikindamas jis man pamoja, tarsi atiduotų pagarbą, ir dingsta minioje. Spoksau įkandin jo visai sugniužusi. Jis man patinka. Jis man tikrai tikrai patinka. Ir dabar jis jaučiasi įskaudintas. Aš — taip pat. Sadi — irgi. Koks jovalas...

— Tai štai ką tu veiki man už nugaros! — pašoku ir griebiuosi už širdies, ausyse nuskambėjus Sadi balsui. Nejau ji tiek laiko manęs laukė? — Tu, melage gyvate, tu, pasalūne. Atėjau pažiūrėti, kaip tau sekasi su Džošu. Su Džošu!

Ji sukiojasi man prieš nosį taip įniršusi, kad imu trauktis atatupsta.

— Atleisk, — sumikčioju. — Atleisk, kad tau melavau. Nenorėjau prisipažinti, kad mudu su Džošu išsiskyrėme. Bet aš nesu jokia pasalūnė! Nesirengiau su Edu bučiuotis. Apie tai visai negalvojau, nieko neplanavau...

— Man neįdomu, planavai ar neplanavai! — rėkia Sadi. — Trauk nuo jo rankas!

— Sadi, tikrai labai atsiprašau...

jį suradau! Aš su juo šokau! Jis mano! Mano! Mano!

Ji taip įsitikinusi savo teisumu, taip įtūžusi, jog net neklauso, ką sakau. Ir staiga, nepaisant užvaldžiusio kaltės jausmo, pajuntu atplūstantį apmaudą.

— Kaip jis gali būti tavo? — išgirstu save rėkiančią. — Tu mirusi! Ar dar nesupratai? Tu mirusi! Jis nė nežino, kad tu esi!

— Aišku, kad žino! — ji prikiša veidą visai prie pat manojo; jos akys — kaip žudikės. — Jis mane girdi!

— Na ir kas? Juk niekada tavęs nematė, tiesa? Tu — vaiduoklis! Vaiduoklis! — aršiu pykčio gūsiu prasiveržia manyje susikaupęs apmaudas. — Kalbėk apie saviapgaulę! Kalbėk, kaip nenori pažvelgti tiesai į akis, Sadi! Nuolat man kartoji, kad gyvenčiau sau toliau! Tai gal ir tu gyvenk sau ramiai toliau?

Tardama šiuos žodžius gerai suvokiu, kaip jie nuskamba, kaip klaidingai gali būti interpretuojami. Labiau už viską pasaulyje trokštu juos atsiimti. Sadi veidas išduoda ją ištikusį šoką. Ji atrodo taip, tarsi būčiau skėlusi jai antausį.

Sadi negalėtų pamanyti, kad turėjau galvoje...

O, Dieve.

— Sadi, aš nenorėjau... aš... — žodžiai stringa gerklėje. Nė nežinau, ką noriu pasakyti. Staiga Sadi akys įdumba; ji spokso į upę, tarsi manęs nė nebūtų.

— Tu teisi, — galiausiai prataria ji. Jos balsas — be lašelio gyvybės. — Tu teisi. Aš — mirusi.

— Ne, nemirusi! — beviltiškai rikteliu. — Norėjau pasakyti... Gerai, gal ir taip. Bet...

— Aš — mirusi. Viskas baigta. Tu manęs nenori. Jis manęs nenori. Kokia prasmė?..

Ji patraukia Vaterlo tilto link ir dingsta man iš akių. Prislėgta kaltės lekiu laiptais paskui ją. Sadi jau ties tilto viduriu; bėgu, kad ją prisivyčiau. Ji ramiai stovi žvelgdama į Šventojo Pauliaus katedrą — liauna figūrėlė pilkumoje — ir neišsiduoda mane matanti.

— Sadi, niekas nebaigta! — mano balsą nuneša vėjas. — Niekas nebaigta! Aš kalbėjau negalvodama, buvau ant tavęs supykusi, paisčiau nesąmones...

— Ne, tu teisi, — ji greitai beria žodžius nepasukdama galvos. — Apgaudinėju save lygiai taip, kaip ir tu. Pamaniau, gal galėsiu paskutinį kartą pasismaginti šiame pasaulyje. Maniau, gal laimėsiu bičiulystę. Gal kas nors pasikeis.

— Ir pasikeitė! — sunerimusi atsakau. — Prašau taip nekalbėti. Klausyk, eime namo, pasiklausysime muzikos, gerai pasilinksminsime...

— Neguosk manęs! — Sadi atsigręžia, ir pamatau, jog ji dreba. — Žinau, ką galvoji iš tikrųjų. Aš tau nerūpiu, aš niekam nerūpiu; kam gali rūpėti kažkokia niekam tikusi senė...

— Sadi, liaukis, kalbi netiesą...

Girdėjau , ką kalbėjote per laidotuves! — staiga pratrūksta karštais žodžiais Sadi, ir mane sukausto ledinis siaubas. Ji mus girdėjo?

— Girdėjau, ką kalbėjote per laidotuves, — atgavusi išdidumą pakartoja Sadi. — Girdėjau, ką kalbėjo visi giminės. Niekas nenorėjo ten būti. Niekas manęs negedėjo. Tiesiog buvau „milijono metų senumo niekas“.

Man net šleikštu nuo gėdos prisiminus, ką kiekvienas sakė. Mes buvom tokie baisūs beširdžiai. Visi.

Sadi atkišusi smakrą žvelgia man per petį.

— Tavo pusseserė labai tiksliai pasakė. Gyvenime nieko nepasiekiau, nepalikau jokio pėdsako, niekuo nebuvau ypatinga. Tiesą sakant, net nežinau, dėl ko apskritai gyvenau! — ji nervingai nusijuokia.

— Sadi, prašau, nereikia, — nuryju gerklėje įstrigusį gumulą.

— Nepatyriau meilės, — negailestingai varo toliau Sadi, — nepasiekiau karjeros. Nepalikau vaikų, nenudirbau svarbių darbų ar dar ko nors, apie ką būtų verta kalbėti. Vienintelis kada nors mano mylėtas vyras... mane užmiršo, — jos balsas staiga suvirpa. — Nugyvenau šimtą penkerius metus, bet nepalikau jokio pėdsako. Nė vienintelio. Niekam nieko nereiškiau. Ir dabar nereiškiu.

— Reiški. Aišku, kad reiški, — desperatiškai kartoju. — Sadi, prašau...

— Kvaila buvau, kad tavęs įsitvėriau. Maišausi tau po kojom, — išsigąstu pamačiusi jos akyse žibančias ašaras.

— Ne! — čiumpu ją už rankos žinodama, jog tai beprasmiška. Jau ir pati beveik verkiu. — Sadi, man tu tikrai rūpi. Ir aš tau už viską kompensuosiu. Mes vėl šoksime čarlstoną, linksminsimės, ir aš tau grąžinsiu vėrinį, net jei šitai man kainuos gyvybę.

— Vėrinys man neberūpi, — drebančiu balsu sako Sadi. — Kodėl turėtų rūpėti? Jis — nieko vertas. Visas mano gyvenimas nieko vertas.

Didžiam mano siaubui, ji dingsta persismelkusi per Vaterlo tilto kraštą.

— Sadi! — surinku. — Sadi, grįžk. Sa-di! — desperatiškai dairausi spoksodama į sūkuriuojančius drumstus vandenis; per skruostus ritasi ašaros. — Jis nebuvo nieko vertas! Sadi, prašau, ar girdi mane?

— O, Dieve! — staiga mane pamato kažkokia mergina, vilkinti languotu paltu, ir ima aikčioti. — Kažkas nušoko į upę! Gelbėkit!

— Ne, niekas nenušoko, — pakeliu galvą, bet mergina neklauso, ji moja savo draugams. Kol susivokiu, prie turėklų susigrūda nemenkas būrys; visi žiūri į vandenį.

— Kažkas nušoko! — girdžiu kalbančius žmones. — Iškvieskite policiją!

— Ne, niekas nenušoko! — kartoju, bet mano žodžius nustelbia kitų balsai. Džinsiniu švarkeliu vilkįs berniukas jau filmuoja vandenį mobiliuoju telefonu. Man iš dešinės stovintis vyriškis jau velkasi švarką, tarsi ketintų nerti, o jo mergina susižavėjusi viską stebi.

— Ne! — stveriu jo švarką. — Sustokit!

— Kažkam juk reikia padaryti gerą darbą, — herojaus balsu atsako vyriškis, žvelgdamas į merginą.

Dėl Dievo...

— Niekas nenušoko! — šaukiu mojuodama rankomis. — Įvyko klaida! Viskas gerai! Niekas nenušoko. Kartoju, niekas nenušoko!

Vyriškis liaujasi autis batus. Berniukas su mobiliuoju telefonu pasisuka ir dabar jau filmuoja mane.

— Tai su kuo kalbėjotės? — languotu paltu vilkinti mergina žvelgia į mane kaltinamu žvilgsniu, tarsi įtartų, jog meluoju. — Jūs šaukėte žiūrėdama į vandenį ir verkėte! Jūs mus visus išgąsdinote! Su kuo kalbėjotės?

— Kalbėjausi su vaiduokliu, — trumpai atsakau. Nusisuku jai nespėjus atsakyti ir iriuosi per minią, nekreipdama dėmesio į šūksnius ir beriamas pastabas.

Ji sugrįš, tariu sau. Kai nurims ir man atleis. Ji sugrįš.

Dvidešimtas skyrius

Tačiau ir po valandėlės mano bute tylu ir ramu. Paprastai Sadi pasirodo tada, kai plikausi arbatą — ji nutupia ant stalo ir kandžiai aptarinėja mano pižamą arba aiškina, kad nemoku tinkamai išvirti arbatos.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Trečio dešimtmečio panelė»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Trečio dešimtmečio panelė» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Trečio dešimtmečio panelė»

Обсуждение, отзывы о книге «Trečio dešimtmečio panelė» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x