Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Здесь есть возможность читать онлайн «Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Jotema, Жанр: Старинная литература, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Trečio dešimtmečio panelė: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Trečio dešimtmečio panelė»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Laros vaizduotė visada buvo itin laki. Dabar ji svarsto, ar tik nesikrausto iš proto. Pas normalias dvidešimtmetes su trupučiu merginas vaiduokliai nesilanko! Larai pakanka ir savų bėdų. Neseniai įkurta jos kompanija byra, geriausia draugė ir verslo partnerė pabėgo, ją ką tik paliko didžioji gyvenimo meilė... Ir tuomet apsireiškia ji – Laros antros eilės teta iš trečio dešimtmečio. Kad ir kas būtų ši eterinio pavidalo panelė – merginos vaizduotės žaismas, vizija ar astralas – Lara netikėtai įgyja nepakartojamą draugę, kuri iš esmės pakeičia jos tolesnį gyvenimą.

Trečio dešimtmečio panelė — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Trečio dešimtmečio panelė», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Jaučiuosi taip, tarsi galiausiai kapstyčiausi iš kažkokio transo. Aš taip skubėjau jį vytis, taip desperatiškai stengiausi, taip savimi tikėjau, jog niekada kaip reikiant neįsižiūrėjau, ką vejuosi. Niekada nesustojau paklausti, ar jis ir yra tikrasis atsakymas. Buvau tokia idiote.

Pakėlusi žvilgsnį pamatau, kad tamsios, protingos Edo akys vis dar akylai mane stebi. Prieš savo valią staiga pajuntu užplūstančią keistą pakilią nuotaiką — jis, žmogus, kurio beveik visai nepažįstu, nori apie mane sužinoti daugiau. Matau šitai jo veide — jis neklausinėja tam, kad klausinėtų. Jis nuoširdžiai nori sužinoti tiesą.

Tik kad nieko negaliu atsakyti. Akivaizdu.

— Na... gana keblu paaiškinti. Ganėtinai sudėtinga. — Ištuštinu taurę, sukemšu į burną paskutinį pyrago kąsnį ir plačiai išsišiepiu Edui mėgindama jį išblaškyti. — Eime. Keliaukime prie „Londono akies“.

Mums atvykus, pietinėje krantinėje šurmuliuoja sekmadienio popietę leidžiantys turistai, gatvės muzikantai, senų knygų pardavėjai ir daugybė gyvų skulptūrų, kurios mane visada šiek tiek gąsdina. „Londono akis“ sukasi kaip milžiniška karuselė; matau perregimuose kokonuose įsitaisiusius į mus spoksančius žmones. Tiesą sakant, aš visai patenkinta. „Londono akyje“ buvau tik kartą — per vieną balių darbe, su dideliu būriu bjaurių girtų žmonių.

Būreliui žiūrovų trečio dešimtmečio melodijas groja džiazo muzikantai; mums pro juos einant neišvengiu Edo akių. Jis sušoka kelis čarlstono žingsnelius, o aš sudzingsiu karoliais.

— Labai gerai! — sako barzdotas vyriokas su skrybėle, eidamas mūsų link su aukų dėžute. — Ar jūs domitės džiazu?

— Sakykim, taip, — atsakau rausdamasi rankinėje ir ieškodama pinigėlių.

— Mes domimės trečiu dešimtmečiu, — drąsiai rėžia Edas ir pamerkia man akį. — Tik trečiu dešimtmečiu, tiesa, Lara?

— Kitą savaitę „Jubilee Gardens“ scenoje vyks džiazo koncertas po atviru dangumi, — užsidegęs kalba vyriokas. — Norite bilietų? Jei pirksite dabar, mokėsite dešimčia procentų mažiau.

— Žinoma, — atsako Edas, prieš tai metęs į mane žvilgsnį. — Kodėl gi ne?

Jis duoda vyriokui kažkiek pinigų, paima du bilietus, ir mes nueiname.

— Taigi, — kiek patylėjęs sako Edas, — galėtume nueiti į tą džiazo koncertą... kartu. Jeigu tik norėtum.

— Ee... gerai. Šaunu. Visai norėčiau.

Jis paduoda man vieną bilietą, ir aš, keistokai pasijautusi, įsidedu jį į rankinę. Valandėlę žingsniuoju tylėdama, mėgindama išsiaiškinti, kas ką tik nutiko. Ar jis kviečia mane į pasimatymą? O gal tai tik ekskursijos po miestą tęsinys? O gal... kas? Ką mes čia dabar abu veikiam?

Manyčiau, ir Edas dabar galvoja kažką panašaus, nes, mums atsistojus į eilę prie „Londono akies“, jis staiga klausiamai į mane pažvelgia.

— Ei, Lara, pasakyk ką nors.

— Ee, gerai, — staiga pradedu nervintis. Jis vėl pradės manęs klausinėti, ar nesu aiškiaregė.

— Kodėl įsiveržei į mano kabinetą? — linksmai nusiteikęs jis suraukia kaktą. — Kodėl mane pakvietei į pasimatymą?

Milijoną kartų blogiau. Ir ką turėčiau atsakyti?

— Na... geras klausimas, — mėginu kaip nors „atsimušti“. — Ir... ir aš norėčiau kai ko paklausti. Kodėl atėjai? Galėjai nesutikti!

— Žinau, — Edas kiek suglumęs. — Nori žinoti tiesą? Tarsi kokia migla užkrito. Negaliu paaiškinti savo minčių tėkmės. Į mano kabinetą užeina keista mergina. Po akimirkos aš jau sutaręs su ja susitikti, — jis atsigręžia į mane ir vėl prisimena savo klausimą. — Liaukis. Turėjo būti kokia nors priežastis. Gal kur nors buvai mane mačiusi, ar ką?

Jo balse nuskamba viltis. Tarsi jis viltųsi išgirsti ką nors, kas praskaidrintų visą dieną. Staiga pajuntu siaubingą kaltės dyglį. Jis nė nenutuokia, kad juo buvo pasinaudota.

— Tiesiog... iššūkis draugei, — spoksau jam per petį. — Nežinau, kodėl taip pasielgiau.

— Aišku, — jo balsas nuskamba taip pat nerūpestingai, kaip ir anksčiau. — Vadinasi, aš — atsitiktinis iššūkis. Nemanau, kad anūkams patiktų tokia istorija. Aš jiems pasakysiu, kad tave man atsiuntė ateiviai. Bet prieš tai papasakosiu istoriją apie Marmaduko kunigaikščio perukus.

Suprantu, kad jis juokauja, suprantu, kad geraširdiškai šaiposi. Tačiau pažvelgusi jo veide pamatau šilumą. Aš pradedu jam patikti. Ne, šitai išbraukiu; jis mano , kad pradedu jam patikti. Bet iš tikrųjų viskas — tik apgaulė. Viskas klaidinga. Tik dar vienas marionečių spektaklis. Sadi juo manipuliuoja taip pat, kaip ir Džošu. Čia nėra nieko tikra, niekas nieko nereiškia...

Staiga mane apima nežmoniškas liūdesys. Dėl visko kalta Sadi. Kur tik ji pasisuka, ten — vienos bėdos. Edas — tikrai tikrai šaunus vyrukas, bet jam jau dabar galva pakankamai susukta, ji visai jį supainiojo, ir tai nėra teisinga...

— Edai, — nuryju gerklėje įstrigusį kamuolį.

— Klausau?

O, Dieve. Ką man sakyti? Tu susitikinėjai ne su manimi, tu ėjai į pasimatymą su vaiduokliu, ji paveikė tavo sąmonę, ji — tarsi kvaišalai be šalutinio...

Gal tu ir manai, kad aš tau patinku. Bet iš tikrųjų nepatinku.

— Patinki, — juokiasi jis. — Tu man tikrai patinki.

— Nepatinku, — dabar jau kovoju su savimi. — Tu mąstai ne savo mintimis. Noriu pasakyti, jog viskas... netikra, nerealu.

— Man atrodo labai realu.

— Žinau, kad taip atrodo. Bet... tu nesupranti... — bejėgiškai nutylu. Minutėlę abu tylime. Paskui Edo veidas staiga pasikeičia.

— Aa, suprantu.

— Tikrai? — suabejoju.

— Lara, neturėtum stengtis man įtikti atsiprašinėdama, — dabar jis jau kreivai šypsosi. — Jeigu tau jau pakanka mano draugystės, pasakyk. Likusią popietę praleisiu vienas pats. Man buvo smagu, dėkoju už sugaištą laiką, labai ačiū...

— Ne! — sunerimusi šūkteliu. — Liaukis! Nemėginu sprukti! Šiandieną tikrai šauniai leidžiu laiką. Ir noriu į „Londono akį“.

Edo akys klaidžioja mano veidu — aukštyn, žemyn, į kairę, į dešinę, tarsi būtų melo detektoriai.

— Na, ir aš noriu, — galiausiai prataria jis.

— Na... tai gerai.

Mes taip įsijautę į pokalbį, jog nė nepastebime prieš mus atsiradusio tarpo eilėje.

— Eikite! — staiga man baksteli už nugaros stovėjęs vaikinas. — Jūsų eilė!

— Oi! — nubundu. — Greičiau, mūsų eilė! — čiumpu Edą už rankos, ir bėgame į didelį ovalų kokoną. Kapsulė kyburiuoja per kelis colius nuo pakylos, kikendami ir šūkaudami į ją lipa žmonės. Įlipu ir aš, tebelaikydama Edą už rankos; mes plačiai šypsomės vienas kitam, išsisklaidė visas nejaukumas. — Gerai, pone Harisonai, — vėl prabylu ekskursijų vadovės balsu. — Dabar išvysite Londoną.

Nuostabu. Tikrai, tiesiog nuostabu.

Mes pakilome į patį viršų, pamatėme po mumis besidriekiantį visą miestą, tarsi būtų atgiję viskas — nuo A iki Ž. Žvalgomės į mažutyčius skruzdžių dydžio žmogeliukus apačioje, lipančius į skruzdžių dydžio automobilius ir skruzdžių dydžio autobusus. Didžiuodamasi savo žiniomis jam parodžiau Šventojo Pauliaus katedrą, Bakingamo rūmus ir Didįjį Beną. Dabar jau aš ėmiausi „Istorinio Londono“ knygos. Joje neaprašyta „Londono akis“, bet vis tiek skaitau iš knygos faktus, kuriuos čia pat pramanau.

— Kapsulė pagaminta iš permatomo titano, gauto išlydžius akinius, — informuoju Edą. — Panardinta po vandeniu kiekviena kapsulė automatiškai pavirstų į povandeninį laivą su visa įranga.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Trečio dešimtmečio panelė»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Trečio dešimtmečio panelė» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Trečio dešimtmečio panelė»

Обсуждение, отзывы о книге «Trečio dešimtmečio panelė» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x