Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

O šiandieną — nieko. Išsižvejoju iš puodelio arbatos maišelį ir apsidairau po virtuvę.

— Sadi? Sadi, ar tu čia?

Jokio atsakymo. Virtuvėje mirtinai tylu ir tuščia.

Ruošiantis į darbą labai keista negirdėti netilstančių Sadi burnojimų. Galiausiai įjungiu radiją — jis man atstos draugiją. Gerai nors tiek, kad dabar niekas man nenurodinėja. Be to, šiandieną galiu pasidažyti taip, kaip pati noriu. Maištaudama apsivelku klostuotą palaidinę, kurios Sadi negali pakęsti. Paskui, kažkaip prastai pasijutusi, dar kartą perbraukiu per blakstienas tušo šepetėliu. Na, dėl visa ko, jeigu kartais ji mane stebėtų.

Prieš išeidama nesusilaikau neapsižvalgiusi paskutinį kartą.

— Sadi? Ar tu čia? Dabar einu į darbą; jei norėsi pasikalbėti ar šiaip ką, užsuk į biurą...

Su arbatos puodeliu apeinu visą butą kartkartėmis šūktelėdama, bet atsakymo nesulaukiu. Dievas žino, kur ji yra, ką veikia, ką jaučia... Prisiminusi sukritusį jos veidą, vėl pajuntu širdį sugnybusią kaltę. Jeigu tik būčiau žinojusi, kad per laidotuves ji mus girdėjo.

Šiaip ar taip, dabar jau nieko nebepakeisiu. Jeigu Sadi panorės, žinos, kur mane rasti.

Į darbą nueinu jau po pusės dešimtos; Nataliją randu prie darbo stalo; kalbėdama telefonu ji vis atmeta ant nugaros plaukus.

— Taip, mieloji, būtent taip jam ir pasakiau, — ji pamerkia man akį ir pabaksnoja į laikrodį. — Truputį vėluoji, ką, Lara? Man nesant įgijai blogų įpročių? Taigi, mieloji... — ji vėl nusisuka su visa kėde.

Blogų įpročių? Aš?

Akimirksniu užsiplieskiu. Kas ji tariasi esanti? Tai ji išdūmė į Indiją. Ji pasielgė neprofesionaliai. Ir dabar ji elgiasi su manimi taip, tarsi būčiau buka, jokios darbo patirties neturinti mergiotė.

— Natalija, — pratariu jai padėjus ragelį. — Man reikia su tavim pasikalbėti.

— O man reikia pasikalbėti su tavimi , — Natalija sužaibuoja akimis. — Edas Harisonas, ką?

— Ką? — klausiu sutrikusi.

— Edas Harisonas, — nekantraudama pakartoja Natalija. — Kažkaip ilgokai apie jį tylėjai, a?

— Ką mėgini pasakyti? — vis dėlto man jau darosi neramu. — Iš kur sužinojai apie Edą?

— Iš Verslo žmonių!. — Natalija atverčia man prieš nosį žurnalą ir rodo mano ir Edo nuotrauką. — Vyriokas gerai atrodo.

— Aš ne... mes tik verslo reikalais, — pakeldama akis skubu atsakyti.

— Oi, žinau, Keitė papasakojo. Jūs su Džošu vėl kartu. Nesvarbu, — Natalija demonstratyviai nusižiovauja parodydama, kaip labai jai rūpi mano meilės reikalai. — Mane domina kitas dalykas. Tasai talentingasis Edas Harisonas — geras kąsnelis. Ar turi planą?

— Planą?

— Na, kad jį kur nors įdarbintum! — Natalija pasilenkia ir pabrėžtinai aiškiai ir kantriai dėsto toliau. — Lara, mes — personalo verbavimo kompanija. Mes įdarbiname žmones. Štai ką mes veikiame. Štai kaip uždirbame pinigus.

— Aa! — mėginu slėpti apėmusį siaubą. — Ne ne, tu nesupranti. Kalbėjau ne apie tokio pobūdžio reikalus. Jis nenori naujo darbo.

— Jis mano , kad nenori, — pataiso mane Natalija.

— Ne, tikrai, pamiršk. Jis negali pakęsti personalo verbuotojų.

— Jis tik mano , kad negali pakęsti.

— Jis tuo nesidomi.

— Ir vis dėlto, — Natalija mirkteli, ir man jau norisi jai vožti.

— Liaukis! Jis nesidomi!

— Viskam yra sava kaina. Patikėk, kai tik drėbsiu jam panosėn tinkamą atlyginimą, giesmelė pasikeis.

— Nepasikeis. Žinai, ne viskas matuojama pinigais.

Natalija prapliumpa pašaipiai juoktis.

— Kas nutiko, kol manęs nebuvo? Ar mūsų firma pavirto į nelemtą Motinos Teresės agentūrą? Lara, mums reikia uždirbti pinigų. Mes turime gauti pelną.

— Žinau, — atkertu. — Būtent tai ir dariau, kol gulėjai Goa paplūdimyje; gal pamiršai?

— Oho! — Natalija atmeta galvą ir juokiasi. — Miau miau miau!

Ji nė trupučio nesigėdi. Ji nė kartelio dėl nieko neatsiprašė. Ir kaip galėjau manyti, kad ji — geriausia mano draugė? Dabar man atrodo, kad niekada jos nepažinojau.

— Palik Edą ramybėje, — aršiai drebiu. — Jis nenori naujo darbo. Aš rimtai. Jis vis tiek su tavim nekalbės...

— Jau kalbėjo, — Natalija atsilošia kėdėje be galo savimi patenkinta.

— Ką?

— Šįryt jam skambinau. Štai tuo mes ir skiriamės. Aš netrypčioju vietoje. Aš darbus dirbu.

— Bet jis nepriiminėja personalo verbuotojų skambučių, — pratariu apstulbusi. — Kaip tau pavyko...

— Oi, iš pradžių nesakiau, kuo aš vardu, — linksmai pasakoja Natalija. — Tik pasakiau, kad esu tavo draugė, kad prašei paskambinti. Žinai, paplepėjome... Neatrodė, kad jis ką nors žino apie Džošą, bet aš jam viską aiškiai išdėsčiau, — Natalija kilsteli antakius. — Įdomu. Tu tyčia nuo jo slėpei, kad turi vaikiną?

Staiga pajuntu vis labiau augantį nerimą.

— Ką... ką tiksliai jam pasakojai apie Džošą?

— Oo, Lara! — Natalija džiaugiasi mano sumišimu. — Ar ketinai suregzti kokią intrigėlę? Ar ką nors sugadinau? — ji prisidengia ranka burną. — Atsiprašau!

— Užsičiaupk! — surinku galiausiai praradusi kantrybę. — Užsičiaupk!

Turiu pasikalbėti su Edu. Dabar. Čiupusi mobilųjį išlekiu iš biuro ir atsitrenkiu į ateinančią Keitę. Ji neša padėklą su kava ir mane pamačiusi išverčia akis.

— Lara! Ar gerai jautiesi?

— Natalija , — trumpai atsakau, ir Keitė susiraukia.

— Manau, kad įdegusi ji atrodo prasčiau, — sušnabžda Keitė, ir nesusilaikau neišspaudusi šypsenėlės. — Ar ateisi?

— Po minutėlės. Turiu paskambinti. Pokalbis... asmeniškas. — Puolu laiptais žemyn ir išlekiu į gatvę, surenku Edo numerį. Dievai žino, ką Natalija jam prikalbėjo. Dievai žino, ką jis dabar apie mane galvoja.

— Edo Harisono biuras, — atsiliepia moteriškas balsas.

— Sveiki, — stengiuosi kalbėti slėpdama tikruosius jausmus. — Skambina Lara Lington. Gal galėčiau pasikalbėti su Edu?

Kol laukiu, mintimis nukeliauju į vakarykštę dieną. Kuo puikiausiai atsimenu, kaip buvo gera jausti jo rankas. Kokia buvo jo oda... Jo kvapas, skonis... Kaip baisiai jis vėl įsliūkino į savo kiautą... Net krūpteliu prisiminusi.

— Labas, Lara. Kuo galėčiau padėti? — išgirstu dalykišką, „valdišką“ balsą. Nė lašelio šilumos. Man apmiršta širdis, bet vis tiek stengiuosi kalbėti žvaliai ir maloniai.

— Edai, žinau, kad šįryt tau skambino mano kolegė Natalija. Labai atsiprašau. Daugiau to nebus. Ir dar norėjau pasakyti... — nutylu sutrikusi. — Tikrai labai apgailestauju dėl to, kaip baigėsi vakarykštė popietė.

Ir aš neturiu vaikino , — noriu pridurti. Norėčiau , kad būtų galima grąžinti laiką, kad vėl atsidurtume „Londono akyje “ kad vėl mane bučiuotum. Ir šįkart nepasitraukčiau, kad ir kas benutiktų, kad ir kiek vaiduoklių rėktų man į ausį.

— Lara, prašau neatsiprašinėti, — abejingai sako Edas. — Reikėjo susiprasti, kad turi ir daugiau... komercinių rūpesčių, na, gal būtų galima ir taip pasakyti. Todėl ir stengeisi nuleisti mane ant žemės. Kad ir kaip ten būtų, esu dėkingas už tokį atvirumo proveržį.

Staiga nugara perbėga šiurpas. Ar būtent taip jis ir galvoja? Kad su juo bendravau tik dėl verslo reikalų?

— Edai, ne, — skubu pasakyti. — Viskas visai ne taip. Man tikrai labai patiko vakarykštė diena su tavimi. Žinau, kad viskas susiklostė truputį keistai, bet buvo... atitinkamų komplikuojančių faktorių. Negaliu paaiškinti...