Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Здесь есть возможность читать онлайн «Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Jotema, Жанр: Старинная литература, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Trečio dešimtmečio panelė: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Trečio dešimtmečio panelė»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Laros vaizduotė visada buvo itin laki. Dabar ji svarsto, ar tik nesikrausto iš proto. Pas normalias dvidešimtmetes su trupučiu merginas vaiduokliai nesilanko! Larai pakanka ir savų bėdų. Neseniai įkurta jos kompanija byra, geriausia draugė ir verslo partnerė pabėgo, ją ką tik paliko didžioji gyvenimo meilė... Ir tuomet apsireiškia ji – Laros antros eilės teta iš trečio dešimtmečio. Kad ir kas būtų ši eterinio pavidalo panelė – merginos vaizduotės žaismas, vizija ar astralas – Lara netikėtai įgyja nepakartojamą draugę, kuri iš esmės pakeičia jos tolesnį gyvenimą.

Trečio dešimtmečio panelė — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Trečio dešimtmečio panelė», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Ee... nežinau. Turėtume padraugauti. Būtų puiku.

— Mums abiem reikėtų prisiauginti plaukus! — staiga pagauta įkvėpimo sušunka Deima. — Vaikštau į vieną šaunią vietelę. Ten ir nagus priaugina. Viskas labai organiška ir nekenkia aplinkai.

Aplinkai nekenkiantis plaukų priauginimas?..

— Būtinai, — linkčioju kiek įmanydama įtikinamiau. — Tikrai taip ir padarykime. Prisiauginkime plaukus. Nuostabu.

— Žinau, ką apie mane manai, Lara, — staiga girtas jos žvilgsnis tampa veriantis. — Nemanyk, kad nežinau.

— Ką? — pasijuntu užklupta iš pasalų. — Nieko nemanau.

— Manai, kad melžiu savo tėtį. Nes jis už visa tai sumokėjo. Na ir kas. Būk atvira.

— Ne! — sutrikusi atsakau. — Visai taip nemanau! Tik man atrodo... na, žinai...

— Kad aš — išlepinta karvė? — Deima vėl gurkšteli šampano. — Tęsk. Išklok viską.

Mano mintys sukasi ir sukasi. Deima dar niekada neklausė mano nuomonės. Ar turėčiau kalbėti nuoširdžiai ir atvirai?

— Man tik atrodo, kad... — kiek padvejoju, o paskui pratrūkstu, — jeigu dar kelerius metelius būtum palaukusi ir pati visa tai surengusi, būtum išmokusi šio amato ir pati skintumeisi kelią, jaustumeisi geriau.

Deima iš lėto linksi, tarsi po truputį suvokdama mano žodžius.

— Taip, — pagaliau prataria ji. — Taip, manau, būčiau galėjusi taip ir padaryti. Tik kad būtų buvę tikrai labai sunku .

— Na, čia ir slypi visa esmė...

— Ir dar turiu bjaurų šūdžių tėvą, kuris manosi esąs suknistas Dievas ir verčia mus visus dalyvauti kvailame dokumentiniame filme... bet už tai nieko neduoda mainais! Kas man iš to? — ji plačiai skėsteli liesomis įdegusiomis rankomis. — Kas?

Gerai. Nesivelsiu į šiuos debatus.

— Net neabejoju, kad tu teisi, — skubiai atsakau. — Taigi, jei kalbėsime apie tą vėrinį su laumžirgiu...

— Žinai, mano tėtis sužinojo, kad šįvakar ketini ateiti, — Deima manęs nė negirdi. — Jis man paskambino. Maždaug: „Ką ji tame sąraše veikia? Išbrauk ją.“ O aš ir sakau — atsiknisk! Tai mano suknista pusseserė.

Man jau ima stoti širdis.

— Tavo tėtis... nenorėjo, kad ateičiau? — Apsilaižau džiūstančias lūpas. — Ar jis sakė kodėl?

— Aš jam ir pasakiau: „Kam rūpi, jeigu jai truputį pasisukę?“ — Deima varo toliau nepaisydama manęs. — „Po velnių, būk tolerantiškesnis .“ Tada, žinai, jis pradėjo apie tą vėrinį, — ji išplečia akis. — Jis man ėmė siūlyti visokiausių pakaitalų. Aš ir sakiau: „Nekaišiok man visokių sušiktų „Tiffany“. Aš — dizainerė, aišku? Turiu ir savo viziją.

Smilkiniuose tvinksi kraujas. Dėdė Bilas vis dar įsikibęs Sadi vėrinio. Nesuprantu kodėl. Žinau tik tiek, kad man reikia jį atgauti.

— Deima, — stveriu ją už peties. — Prašau, paklausyk. Tas vėrinys man tikrai tikrai labai svarbus. Mano mamai. Neabejotinai gerbiu tavo dizainerės viziją ir visa kita... bet ar galėsiu tą vėrinį paimti po pasirodymo?

Minutėlę Deima žiūri tokiu tuščiu žvilgsniu, jog pamanau, kad teks vėl viską aiškinti iš naujo. Tada ji permeta man per kaklą ranką ir stipriai spusteli.

— Aišku, kad galėsi, mažę. Kai tik baigsis pasirodymas — vėrinys bus tavo.

— Puiku, — stengiuosi neišsiduoti, kaip labai man palengvėjo. — Puiku! Tikrai puiku! Tai kur dabar tasai vėrinys? Gal galėčiau jį pamatyti?

Kai tik mano žvilgsnis užklius už to daikto, kaipmat čiupsiu ir bėgsiu. Daugiau progų nebebus.

— Žinoma! Lida? — Deima šūkteli merginai, vilkinčiai dryžuota palaidine. — Ar žinai, kur vėrinys su laumžirgiu?

— Kas, širdele? — prieina Lida, rankoje laikanti mobilųjį telefoną.

— Vintažinis vėrinys su gražiu laumžirgiu. Ar žinai, kur jis yra?

— Ir dar dvi eilės geltono stiklo karoliukų, — sučiulbu nesitverdama savame kailyje. — Laumžirgio pavidalo pakabutis būna maždaug šioje vietoje...

Pro šalį praeina dvi manekenės, storai apsivyniojusios kaklus vėriniais; desperatiškai jas nužvelgiu šnairomis.

Lida nerūpestingai trukteli pečiais.

— Neprisimenu. Vėrinį turėtų segėti viena iš kažkur esančių merginų.

Jis bus kurioje nors kaugėje , kažkur. Beviltiškai dairausi po kambarį.

— Pati paieškosiu, — pasakau. — Jeigu neprieštarausi...

— Ne! Tuoj turi prasidėti pasirodymas! — Deima stumia mane durų link. — Lida, palydėk ją. Pasodink pirmoje eilėje. Tegu tėtis pamato.

— Bet...

Jau per vėlu. Aš išprašyta.

Durys užsidaro; netveriu įsiūčiu. Vėrinys už durų. Kažkur tame kambaryje; Sadi vėrinys juosia kažkurios manekenės kaklą. Bet kurios, po velnių?

— Niekur jo nerandu, — staiga šalia manęs atsiranda Sadi. Didžiam mano siaubui, ji kone verkia. — Apžiūrėjau kiekvieną merginą. Apžiūrėjau visus vėrinius. Manojo niekur nėra.

— Turi būti! — murmu mums žingsniuojant koridoriumi. — Sadi, klausyk. Net neabejoju, kad jį segi kuri nors manekenė. Mes labai atidžiai apžiūrėsime kiekvieną ir vėrinį rasim. Pažadu.

Stengiuosi kalbėti kiek įmanydama įtikinamiau ir žvaliau, bet širdyje... nesu tokia užtikrinta. Visai nesijaučiu užtikrinta.

Dėkui Dievui, sėdžiu pirmoje eilėje. Pasirodymas prasideda, žiūrovams skirtos šešios eilės, ir visi tokie aukšti ir liesi, kad sėdėdama gale tikrai nieko nematyčiau. Nugriaudi muzika, ima blykčioti šviesos, pasigirsta šūksnis — tikriausiai taip džiūgauja Deimos draugų būrelis.

— Deima, pirmyn! — suklykia kažkas iš būrio.

Mano siaubui, ant pakylos išvirsta sauso ledo garų kamuoliai. Kaip įžiūrėsiu manekenes? Ką jau kalbėti apie jų vėrinius. Pradeda kosėti aplink mane sėdintys žmonės.

— Deima, po velnių, nieko nematom! — klykia kažkokia mergina — Išjunk tą daiktą!

Pagaliau rūkas pradeda sklaidytis. Pakylą nušviečia rožiniai prožektoriai, pro garsiakalbius pasigirsta „Scissor Sisters“ daina. Pasilenkiu rengdamasi sutikti pirmąją manekenę, ketindama kiek įmanoma susikaupti, ir akies krašteliu kažką pastebiu.

Priešais mane, kitoje pakylos pusėje, pirmoje eilėje, sėdi dėdė Bilas. Jis apsivilkęs tamsiu kostiumu ir marškiniais prasegta apykakle; jį atlydėjęs Damianas ir dar vienas asistentas. Man su siaubui į jį žiūrint, jis pakelia akis ir sugauna mano žvilgsnį.

Man sutraukia skrandį. Sustingstu.

Po minutėlės jis ramiai kilsteli ranką sveikindamasis. Nustėrusi padarau tą patį. Tada muzika užgroja dar garsiau, staiga ant pakylos išeina pirma manekenė, vilkinti baltą palaikę suknelę, išmargintą voratinklių raštais; ji grakščiai plaukia modeliams būdinga eisena, kraipydama kaulėtus klubus, mojuodama liesomis rankomis ir žavėdama išsišovusiais skruostikauliais. Desperatiškai įsisiurbiu akimis į jos vėrinius, dzingsinčius ant kaklo, bet ji taip greitai praplaukia, jog beveik neįmanoma kaip reikiant ką nors apžiūrėti.

Pažvelgiu į dėdę Bilą ir pajuntu, kaip mane perveria siaubo dyglys. Ir jis apžiūrinėja vėrinius.

— Nieko nepešim! — iš kažin kur išdygsta Sadi ir pasiremia ant pakylos. Ji prieina prie pat manekenės ir įdėmiai įsižiūri į grandinėlių, karolių ir visokių kitokių pašvitų eiles jai ant kaklo. — Nematau vėrinio! Juk sakiau, jo čia nėra!

Pasirodo kita manekenė; Sadi skuba apžiūrėti ir šitos merginos vėrinius.

— Ir čia nėra.

— Aukščiausios klasės kolekcija, — sušunka šalia manęs sėdinti mergina. — Ar jums taip neatrodo?

— Ee, taip, — atsakau išsiblaškiusi. — Puiki. — Daugiau niekur negaliu žiūrėti, tik į vėrinius. Akyse liejasi karoliukai, auksas ir priklijuoti žibukai. Mane vis labiau apninka negera nuojauta, pralaimėjimo kartėlis...

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Trečio dešimtmečio panelė»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Trečio dešimtmečio panelė» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Trečio dešimtmečio panelė»

Обсуждение, отзывы о книге «Trečio dešimtmečio panelė» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x