Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Edas ilgai į mane žiūri.

— “Angelas sargas“ — tai vyriškos lyties prostitutės metafora?

— Ne! — nusijuokiu. — Pamiršk.

— Puikiai praleidau laiką.

Jis ištuština taurę ir man nusišypso. Šypsena plati, tokia, kokia ir turėtų būti. Primerktos akys ir kakta be raukšlelių, viskas taip, kaip reikia! Man norisi sušukti: „Opa! Pagaliau!“

— Ir aš.

— Nesitikėjau taip baigti šio vakaro, — jis apsidairo po nedidelį klubą. — Bet čia tikrai šaunu!

— Čia viskas kitaip, — linkteliu.

Jis atplėšia maišelį su skrudintais riešutais ir pasiūlo man, o aš žiūriu, kaip jis godžiai juos triauškia. Nors Edas atrodo atsipalaidavęs, kaktoje vis tiek šiek tiek matosi raukšlelės.

Na, nieko keista. Jis turi dėl ko nerimauti. Galvodama apie tai neįstengiu nuslopinti gailesčio. Prarado sužadėtinę... Pradėjo dirbti nepažįstamame mieste. Savaitė po savaitės stumiasi per gyvenimą nė nejausdamas jo skonio. Turbūt tikrai gerai, kad jis atėjo pašokti. Tikriausiai tai linksmiausia jo pramoga per pastaruosius mėnesius.

— Edai, — pratariu nė pati nesusivokusi. — Leisk tau aprodyti miestą. Pamatysi Londoną. Nusikaltimas, kad iki šiol nematei. Daug ką parodysiu. Gal kada savaitgalį?

— Norėčiau, — atrodo, jis nuoširdžiai sujaudintas. — Dėkoju.

— Nėra už ką! Susirašysime elektroninėmis žinutėmis.

Mes vienas kitam nusišypsom, ir nežymiai truktelėjusi pečiais ištuštinu taurę su kokteiliu iš apelsinų likerio, konjako ir citrinų sulčių. (Sadi liepė man jį užsisakyti. Labai šlykštus.)

Edas pažvelgia į laikrodį.

— Na, ar pasirengusi eiti?

Nužvelgiu šokių aikštelę. Sadi vis dar tvirtai laikosi, mala rankomis ir kojomis nė neketindama pasiduoti nuovargiui. Nieko keista, kad trečiame dešimtmetyje visos merginos buvo tokios lieknos.

— Eime, — linkteliu. Sadi galės mus pasivyti, kai to panorės.

Išeiname į ramią naktį. Dega gatvės žibintai, nuo grindinio kyla rūkas, gatvės tuščios. Patraukiame link gatvės kampo ir po poros minučių susistabdome porą taksi. Vilkėdama plonytę suknelę ir nudėvėtą apsiaustą jau pradedu drebėti. Edas mane palydi į pirmą taksi automobilį ir stabteli laikydamas pravertas dureles.

— Ačiū, Lara, — sako jis oficialiu, jam įprastu balsu. Man jau pradeda patikti toks jo tonas. — Puikiai praleidau laiką. Buvo... šaunus vakaras.

— Tikrai! — pasitaisau po visų šokių nusmukusią kepuraitę, Edo lūpos linksmai krypteli.

— Na, ar man užsimauti getrus, kai eisime žvalgytis po miestą?

— Būtinai, — linkteliu. — Ir užsidėk cilindrą.

Edas juokiasi. Man atrodo, kad aš pirmą kartą išgirstu jį juokiantis.

— Labanakt, trisdešimtųjų panele.

— Labanakt, — uždarau dureles, ir taksi nurieda.

Septynioliktas skyrius

Kitą rytą jaučiuosi kiek apsvaigusi. Ausyse skamba čarlstono muzika, mintyse nuolat blykčioja Didžiosios Laros vardas. Viskas atrodo tarsi sapnas.

Bet juk iš tikrųjų — visai ne sapnas, nes vėl atėjusi į darbą elektroninio pašto dėžutėje randu Klerės Forteskju gyvenimo aprašymą. Štai ir rezultatas!

Kai žinutę išspausdinu, Keitės akys pasidaro kaip lėkštelės.

— Kas čia, po galais? — klausia ji, įbedusi akis į gyvenimo aprašymą. — Klausyk, ji turi verslo magistro laipsnį! Ji buvo apdovanota premija!

— Žinau, — nerūpestingai atsakau. — Ji — aukščiausios klasės rinkodaros direktorė. Vakar vakare teko pabendrauti. Ji bus įtraukta į trumpąjį „Leonido sporto prekių“ kandidatų sąrašą.

— O ar ji žino, kad įtraukta į sąrašą? — susijaudinusi klausia Keitė.

— Taip! — atšaunu truputėlį išraudusi. — Aišku, kad žino.

Iki dešimtos trumpasis sąrašas jau baigtas ir išsiųstas Žanetai Greidi. Drimbų į kėdę ir nusišypsau Keitei, neatplėšiančiai akių nuo kompiuterio ekrano.

— Radau tavo nuotrauką! — sako ji. — Fotografuota vakarykštės vakarienės metu. „Lara Lington ir Edas Harisonas atvyksta į Verslo žmonių surengtą vakarienę“ — sutrikusi Keitė dvejoja. — Kas jis? Maniau, kad tu ir vėl su Džošu.

— Ai, taip, aš ir esu su Džošu, — iškart atsakau. — Edas tik... tarpininkas verslo klausimais.

— Aa, taip taip, — Keitė svajingai žvelgia į kompiuterio ekraną. — Jis labai neblogai atrodo, tiesa? Na, Džošas — taip pat, — skuba pasitaisyti Keitė. — Tik kitaip.

Atvirai kalbant, ji visai neturi skonio. Džošas atrodo milijoną kartų geriau nei Edas. Beje, prisimenu, kad jau kuris laikas nieko apie Džošą nežinau. Geriau jam paskambinsiu, na, gal jo telefonas sugedo, gal jis siuntinėja man žinutes ir stebisi, kodėl nesulaukia atsakymo.

Laukiu, kol Keitė eis į vonią, kad likčiau viena, ir surenku Džošo biuro telefono numerį.

— Džošas Baretas.

— Čia aš, — pratariu meiliu balseliu. — Kaip kelionė?

— Oo, sveika. Puiki.

— Pasiilgau tavęs!

Pauzė. Net neabejoju, kad Džošas kažką atsakė, bet prastai jį girdžiu.

— Pamaniau, gal sugedo tavo telefonas? — priduriu. — Nuo vakar ryto iš tavęs negavau nė vienos žinutės. Ar manosios žinutės tave pasiekia?

Ir vėl kažkoks neaiškus murmesys. Kas darosi su tuo ryšiu?

— Džošai? — pabarbenu į ragelį.

— Alio, — staiga jo balsas nuskamba labai aiškiai. — Taip, jau klausau.

— Tai ar man šįvakar užeiti?

— Negali šįvakar niekur eiti! — iš kažin kur atsiranda Sadi. — Šįvakar — madų demonstravimo renginys! Imsime vėrinį!

— Žinau, — sumurmu ranka pridengdama ragelį. — Paskui. Pirmiausia turiu kai ką sutvarkyti, — toliau kalbu Džošui. — Bet gal galėčiau užsukti apie dešimtą?

— Puiku, — Džošas kažkoks išsiblaškęs. — Tiesą sakant, šįvakar pas mus darbe balius.

Ir vėl darbas ? Jis pavirs į darboholiką.

— Gerai, — supratingai atsakau. — Na, tai gal rytoj kartu papietautume? Galėtume sutarti.

— Žinoma, — patylėjęs atsako Džošas. — Puiku.

— Myliu tave, — švelniai pratariu. — Negaliu sulaukti, kol tave pamatysiu.

Tyla.

— Džošai?

— Ee... taip. Ir aš. Iki, Lara.

Padedu ragelį ir atsisėdu. Lyg ir jaučiuosi nepatenkinta, tik nežinau kodėl. Viskas puiku. Viskas gerai. Tai kodėl jaučiuosi taip, tarsi kažko trūktų?

Noriu dar kartą paskambinti Džošui ir paklausti: „Ar viskas gerai? Gal norėtum pasikalbėti?“ Bet negaliu. Jis pamanys, kad mane ir vėl kas nors apsėdo, nors iš tikrųjų taip nėra, aš tik mąstau. Juk žmonėms leidžiama mąstyti, tiesa?

Vis dėlto. Kad ir kaip ten būtų.... Pirmyn.

Nedelsdama atsisuku į kompiuterio ekraną ir elektroninio pašto dėžutėje randu Edo žinutę. Ohoho, koks greitas.

Labas, trečio dešimtmečio panele. Vakaras buvo šaunus. O dėl draudimo...

gal tau vertėtų paskaitinėti šitą tinklapį. Girdėjau, kad jie gerai dirba. Edas

Spusteliu žinutėje esančią nuorodą ir randu tinklapį, nedidelėms kompanijoms siūlantį mažesnes draudimo įmokas. Tikras Edas: vos užsimenu apie kokią nors bėdą, ir jis akimirksniu randa sprendimą. Sujaudinta spusteliu mygtuką „Atsakyti“ ir greitai surenku tekstą:

Dėkoju, trečio dešimtmečio vaikine. Man labai malonu. Tikiuosi, jau nubraukei dulkes nuo ekskursijų po Londoną vadovo.

RS. Ar dar neparodei bendradarbiams, kaip šoki čarlstoną?

Atsakymo sulaukiu iškart.

Ar sumanei mane šantažuoti?

Sukikenu ir imu naršyti po internetą ieškodama šokančios poros nuotraukos“ kurią galėčiau jam nusiųsti.