Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Ką čia darai? — jis spokso į mane niekaip negalėdamas patikėti savo akimis. — Ar kas nors negerai?

Įbedu siaubo kupiną žvilgsnį į banketų salės duris. Akimis nulydėjęs mano žvilgsnį jis prieina ir jas uždaro.

— Kas yra? — jau švelniau klausia Edas.

— Nemoku daryti stebuklų, — sumurmu vos laikydamasi ant kojų.

— Ką?

— Nemoku daryti stebuklų! — beviltiškai žiūriu į jį.

Edas įtariai mane nužvelgia.

— Bet juk... darei.

— Žinau. Bet daugiau nebegaliu.

Edas kelias sekundes žiūri į mane tylėdamas, o susidūręs su mano žvilgsniu sumirksi. Jis atrodo mirtinai prislėgtas, tarsi tuoj tuoj žlugtų kokia nors milžiniška pasaulinio lygio kompanija ir jam reikėtų sugalvoti meistrišką planą jai išgelbėti.

Bet tuo pačiu metu jis atrodo taip, tarsi labai norėtų nusijuokti.

— Sakai, kad tave apleido paslaptingos rytietiškos minčių skaitymo galios? — galiausiai klausia jis.

— Taip, — pralemenu.

— Bent numanai kodėl?

— Ne, — trinu kojos pirštą vengdama žiūrėti jam į akis.

— Na, tai eik ir pasakyk visiems.

— Negaliu! — suaimanuoju apimta siaubo. — Visi pamanys, kad aš pamišėlė. Juk buvau Didžioji Lara. Negaliu eiti ir pasakyti: „Atsiprašau, bet daugiau nebegaliu taip daryti.“

— Aišku, kad gali.

— Ne, — energingai purtau galvą. — Niekaip negaliu. Turiu eiti. Man reikia dingti.

Vėl imu brautis avarinio išėjimo link, bet Edas čiumpa man už rankos.

— Negali dingti, — griežtai sako jis. — Negali pabėgti. Pamėgink suvaldyti situaciją. Tu viską gali. Eime.

— Kaip galiu? — beviltiškai klausiu.

— Žaisk su jais. Suteik jiems pramogą. Jeigu negali perskaityti jų minčių, priversk juos juoktis. O tada iškart ir išeisim; jų mintyse tu ir liksi Didžioji Lara, — jis gręžte gręžia mane akimis. — O jeigu dabar pabėgsi, tikrai būsi Didžioji Pamišėlė.

Jis teisus. Nenoriu, kad jis būtų teisus, bet taip yra.

— Gerai, — galiausiai pratariu. — Taip ir padarysiu.

— Ar tau dar reikia kiek nors laiko?

— Ne. Laiko turėjau pakankamai. Tik noriu, kad viskas baigtųsi. O tada išeisim?

— Tada išeisim. Sutarta, — ir vėl šmėsteli šypsenėlė. — Sėkmės.

— Ačiū, — jau dvi šypsenos, noriu pridurti. (Bet nepriduriu.)

Edas žengia pro duris, aš nuseku paskui; man kažkaip pavyksta eiti aukštai iškelta galva. Išgirstu šurmuliuojančius pokalbius, kurie nutyla vos man pasirodžius, o paskui sugriaudi aplodismentai. Girdžiu iš galo salės ataidinčius švilpčiojimus, kažkas mane filmuoja mobiliuoju telefonu. Manęs taip ilgai nebuvo; turbūt jie mano, kad parengiau stulbinantį finalą.

Penkios aukos jau sėdi ant kėdžių su popieriaus lapais ir rašikliais rankose. Nusišypsau sėdintiesiems ir pažvelgiu į būrį.

— Ponios ir ponai, atleiskite, kad užtrukau. Šįvakar aš buvau atvėrusi savo sąmonę daugeliui minčių srautų. Atvirai kalbant... mane sukrėtė tai, ką pamačiau. Sukrėtė! Jūs, — sukiojuosi palei pirmąją merginą, prispaudusią prie krūtinės popieriaus lapą. — Aš, aišku, žinau, ką nupiešėte , — atsainiai mosteliu ranka, tarsi ji būtų nupiešusi nei šį, nei tą. — Tačiau daug įdomesnis faktas, kad jūsų kontoroje yra vyriškis, kuris, jūsų manymu, išties dailus. Neneikite!

Mergina nurausta, ir jos atsakymą paskandina trankus juokas.

— Tai Bleikis! — kažkas šūkteli, ir juokas nugriaudi dar garsiau.

— Jūs, pone! — atsisuku į vyruką trumpai kirptais plaukais. — Sakoma, kad dauguma vyrų apie seksą galvoja kas trisdešimt sekundžių, tačiau jūs — daug daug dažniau, — vėl juoko pliūpsniai, o aš skubu gręžtis į kitą vyriškį. — O štai jūs, pone, kas trisdešimt sekundžių galvojate apie pinigus.

Vyriškis pratrūksta kvatotis.

— Ji tikrai nelemta minčių skaitytoja! — sušunka jis.

— Gaila, bet jūsų mintys per daug užpiltos alkoholiu, kad galėčiau jas perskaityti, — geraširdiškai nusišypsau ant ketvirtos kėdės sėdinčiam apkūniam vaikinui. — O kalbant apie jus... — nutylu žvelgdama į merginą, sėdinčią ant penktos kėdės. — Jums siūlyčiau niekada niekada nepasakoti mamai apie tai, apie ką dabar galvojote, — lengvai ją erzindama kilsteliu antakius, bet mergina nekilsteli.

— Ką? — susiraukia ji. — Apie ką kalbate?

Šūdas.

— Juk žinote, — prisiverčiu ir toliau ramiai šypsotis. — Jūs žinote...

— Ne, — flegmatiškai purto galvą mergina. — Nė nenutuokiu, apie ką kalbate.

Žiūrovų balsai nutilo. Į mus atgręžti smalsūs veidai.

— Ar man pasakyti paraidžiui? — dabar jau šypsausi per prievartą. — Tas... mintis? Konkrečiai tas mintis, kurios ką tik sukosi jūsų galvoje... — tuoj prieisiu liepto galą. — Ką tik dabar...

Staiga jos veidą iškreipia siaubas.

— Oo, Dieve. Jūs apie tai. Jūs teisi.

Man kažkaip pavyksta suturėti palengvėjimo atodūsį.

— Didžioji Lara visada teisi! — įmantriai nusilenkiu. — Likite sveiki, iki kitų susitikimų.

Publikai plojant, greitai žingsniuoju prie Edo.

— Paėmiau tavo rankinuką, — sumurma jis tebeaidint plojimams. — Nusilenk dar kartą ir eisim.

Kol saugiai neišeiname į gatvę, nekvėpuoju. Oras gaivus, pučia šiltas vėjelis. Viešbučio durininkas apsuptas taksi laukiančių žmonių pulkelių, bet aš nenoriu rizikuoti sutikti ką nors iš vakarieniavusiųjų, galbūt panorėsiančių su manimi paplepėti, todėl greitai nužingsniuoju šaligatviu.

— Puikiai padirbėjai, Didžiuke, — prataria prie manęs prisigretinęs Edas.

— Dėkoju.

— Tik gaila tų dingusių stebuklingų galių, — jis klausiamai į mane žiūri, bet deduosi nepastebinti.

— Na, taip, — nerūpestingai trukteliu pečiais. — Čia jos yra, čia nėra; vis tos Rytų paslaptys... Jeigu eisime šituo keliu... — pašnairuoju į kelio ženklą, — galėsime susistabdyti taksi.

— Aš tavo rankose, — sako Edas. — Nepažįstu šio rajono.

Mane tikrai ima pykinti toks Londono nepažinimas.

— Ar yra koks nors rajonas, kurį pažįsti ?

— Pažįstu kelią į darbą, — gūžteli pečiais Edas. — Dar žinau, kad priešais pastatą, kuriame dirbu, yra parkas. Žinau, kaip nueiti į maisto produktų parduotuvę „Whole Foods“.

Puiku, taip ir žinojau. Kaip jis drįsta atvykti į tokį nuostabų miestą ir nė trupučio juo nesidomėti?

— Ar nemanai, kad esi labai siaurų pažiūrų arogantiškas žmogus? — sustoju kaip įkirsta. — Ar nemanai, kad atvykęs gyventi į kokį nors miestą turėtum gerbti jį tiek, kad stengtumeisi jį pažinti? Londonas — vienas iš žaviausių, istoriškiausių, nuostabiausių miestų pasaulyje! O prakeikta maisto produktų parduotuvė „Whole Foods“!.. Tai amerikietiška parduotuvė! Nejau negalėtum apsipirkinėti „Waitrose“? — pakeliu balsą. — Norėčiau paklausti, kodėl susiradai čia darbą, jei visai nesidomi pačia vieta? Ką ketinai veikti?

— Ketinau apžiūrėti miestą su savo sužadėtine, — ramiai atsako Edas.

Jo atsakymas šiek tiek apkarpo man sparnelius.

Sužadėtine? Kokia sužadėtine?

— Na, kol ji nenutraukė draugystės su manimi, likus savaitei iki mums čia atvykstant, — toliau ramiai dėsto Edas. — Ji paprašė, kad jos kompanija atiduotų jai skirtą darbo vietą Londone kam nors kitam. Matai, man iškilo dilema — vykti į Angliją, susikoncentruoti į darbą ir dirbti kiek įmanoma geriau, arba likti Bostone žinant, kad ją matysiu kone kiekvieną dieną. Ji dirbo tame pačiame pastate kaip ir aš, — jis minutėlei nutyla prieš pridurdamas: — Ją ir jos mylimąjį.