Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Lara? — ausyse suskamba spigus Sadi balsas. — Greičiau ateik! Man reikia su tavimi pasikalbėti.

Dabar tikrai nenoriu kalbėtis su Sadi. Bet ir negaliu čia sėdėti, kai taip susirūpinęs į mane žiūri Edas. Rodos, jis numano, kad jo pasakojimas man sukėlė šoką.

— Grįšiu po minutėlės! — per daug linksmai pasakau ir atstumiu kėdę. Iriuosi per prigrūstą salę mėgindama nekreipti dėmesio į paskui einančią ir nuolat man į ausį pliauškiančią Sadi.

— Labai atsiprašau, — kalba ji. — Apie viską pamąsčiau; taip, tu teisi, buvau egoistė ir nepagalvojau. Taigi nusprendžiau tau padėti; privalau padėti! Jau radau tau kandidatą! Nuostabų, tobulą kandidatą!

Jos žodžiai nutraukė mano surizgusių nemalonių minčių srautą.

— Ką? — atsigręžiu. — Ką pasakei?

— Gal tau ir atrodo, kad nesidomiu tavo darbu, bet iš tikrųjų domiuosi, — pareiškia ji. — Tau reikia trofėjaus, ir aš tau jį suradau. Argi aš ne gudri?

— Apie ką kalbi?

— Klausiausi įvairiausių pokalbių! — didžiuodamasi dėsto Sadi. — Jau pamaniau, kad padėtis beviltiška, bet paskui išgirdau, kaip moteris vardu Klerė viename kamputyje kažką šnabžda savo draugei. Ji nelaiminga. Na, žinai, valdžios žaidimai, — Sadi žvelgia į mane išpūtusi akis. — Jos darbe reikalai taip pašlijo, kad ji svarsto, ar nevertėtų to darbo mesti.

— Aišku. Vadinasi, svarbiausia, ar...

— Žinoma, ji — rinkodaros vadovė! — triumfuoja Sadi. — Taip parašyta jos kortelėje. Žinojau, kad būtent tokio žmogaus tau ir reikia — rinkodaros vadovo. Žinai, praėjusį mėnesį ji buvo apdovanota premija. Tačiau naujasis direktorius jos net nepasveikino. Jis — tikras kiaulė, — patikina mane Sadi. — Štai todėl ji ir nori išeiti.

Kelis kartus krenkšteliu mėgindama išlikti rami. Rinkodaros vadovė, norinti keisti darbą. Premija apdovanota rinkodaros vadovė, norinti keisti darbą. O, Dieve. Mirčiau ir nukeliaučiau tiesiai į dangų.

— Sadi, ar tu rimtai?

— Žinoma! Ji štai ten! — Sadi mosteli rodydama į kitą salės pusę.

— Ar ji sportuoja? Daro mankštą?

— Sveikatinga, — džiūgauja Sadi. — Iškart pastebėjau raumenis.

Nuskubu prie artimiausios lentos ir dar kartą akimis permetu svečių sąrašą. Klerė... Klerė...

— Klerė Forteskju, „Šeperdo namų“ rinkodaros vadovė? — mane nukrečia džiugus virpulys. — Aš ją įtraukiau į savo naują ilgąjį sąrašą! Norėjau su ja pasikalbėti, bet negalėjau susisiekti!

— Na, štai kur ji! Eikš, parodysiu!

Braunuosi per sausakimšą salę besidaužančia širdimi, žvalgydamasi į visų veidus ir ieškodama moters, atrodančios kaip Klerė.

— Štai! — Sadi rodo į akiniuotą moterį, vilkinčią karališkos mėlynos spalvos suknele. Jos plaukai trumpai kirpti, tamsūs, ant nosies — apgamas; moteris iš žemesnių. Turbūt nė nebūčiau jos pastebėjusi, jei Sadi nebūtų parodžiusi.

— Sveika! — prieinu ir giliai įkvepiu. — Klerė Forteskju?

— Taip? — guviai tarsteli ji.

— Gal galėčiau persimesti su jumis žodeliu?

— Na... gerai, — kiek sutrikusi Klerė Forteskju leidžiasi nuvedama nuo būrelio draugų.

— Sveiki, — nervingai nusišypsau. — Esu Lara, personalo konsultantė. Norėjau su jumis susisiekti. Žinote, jau pasklido apie jus kalbos.

— Tikrai? — ji įtariai pažvelgia į mane.

— Žinoma! Tiesą sakant, pirmiausia turėčiau jus pasveikinti neseniai gavus premiją!

— Oo, — Klerės Forteskju ausys lengvai parausta. — Labai dėkoju.

— Būtent dabar ieškau tinkamo žmogaus rinkodaros direktoriaus vietai užimti, — taktiškai nuleidžiu balsą, — todėl norėjau apie tai pasikalbėti su jumis. Sporto prekių kompanija tikrai šauni, neįtikimai perspektyvi, manyčiau, jūs jiems itin tiktumėte. Būtumėte pirmoji jiems pasiūlyta kandidatė. — Nutylu, paskui santūriai priduriu: — Bet, savaime suprantama, gal jums labai patinka dirbti ten, kur dirbate dabar...

Tyla. Nenumanau, kas dedasi už Klerės Forteskju akinių. Visas mano kūnas taip įsitempęs, jog net sunku kvėpuoti.

— Tiesą sakant, mąsčiau apie galimybę keisti darbą, — galiausiai prataria ji taip tyliai, kad vos išgirstu. — Gal tikrai susidomėčiau. Tačiau reikėtų atitinkamos situacijos, — ji perveria mane aštriu žvilgsniu. — Nenorėčiau susikompromituoti. Turiu savus standartus.

Man kažkaip pavyksta nesurikti. Ji susidomėjo ir tikrai yra kieta!

— Puiku! — nusišypsau. — Gal galėčiau jums paskambinti rytoj rytą. O gal turėtumėte kelias minutes dabar pat, — mėginu kalbėti kiek įmanydama ramiau, — galėtume pasišnekėti. Na, labai greitai.

Prašau... prašau... prašau, prašau, prašau...

Po dešimties minučių grįžtu prie stalo svaigdama iš džiaugsmo. Rytoj ji man atsiųs gyvenimo aprašymą. Ji yra žaidusi ledo ritulį! Ji kuo puikiausiai tinka būsimoms pareigoms!

Mums traukiant stalo link, Sadi, rodos, dar labiau džiaugiasi nei aš.

— Taip ir žinojau! — nuolat kartoja ji. — Žinojau, kad ji tiks!

— Tu — tikra žvaigždė! — linksmai sakau. — Mes — viena komanda. Duok penkis!

— Kokius penkis? — Sadi sutrinka.

— Na, penkis! Negi nežinai, ką reiškia „duok penkis“? Pakelk ranką...

Taip, sutinku. Sumušti rankomis su vaiduokliu — klaida. Raudonai apsirengusi moteris pamanė, jog noriu jai trinktelėti. Kuo greičiau traukiuosi. Grįžtu prie stalo ir plačiai nusišypsau Edui.

— Jau grįžau!

— Matau, — pašaipiai nužvelgia mane Edas. — Kaip sekasi?

— Na, kad jau klausi — kuo puikiausiai.

— Kuo puikiausiai! — pakartoja Sadi ir šoka jam ant kelių. Paimu šampano taurę. Staiga mane apima šventinė nuotaika.

Šešioliktas skyrius

Šis vakaras — pats geriausias mano gyvenime. Vakarienė labai skani. Edo kalba — tiesiog fantastiška. Jam pakalbėjus žmonės prie jo plūsta norėdami pasveikinti, o jis juos visus supažindina su manimi. Išdalijau visas vizitines korteles, susitariau dėl dviejų susitikimų kitą savaitę, o visai neseniai prie manęs priėjo Klerės Forteskju draugė ir atsargiai paklausė, ar ir jai negalėčiau ko nors pasiūlyti.

Aš apimta euforijos. Pagaliau jaučiuosi įsirašiusi į visuomenę!

Vienintelis šaukštas deguto — Sadi, kuri jau pradeda nuobodžiauti klausydamasi pokalbių apie verslą ir vėl ima sukti galvą dėl šokių. Ji buvo išlėkusi apsižvalgyti ir, jos žodžiais tariant, visai netoli, šitoje pačioje gatvėje, aptiko šaunų nedidelį naktinį klubą, todėl kuo greičiau turime ten eiti.

— Ne! — sumurmu, kai ji vėl pradeda zyzti. — Šš! Magas rodo dar vieną triuką!

Mums gurkšnojant kavą, magas vaikštinėja tarp stalų. Jis ką tik kiaurai stalą ištraukė butelį vyno; sakyčiau, ganėtinai įdomu. Dabar jis prašo Edo pasirinkti vieną kurią iš kortelėje nupieštų figūrų ir žada perskaityti jo mintis.

— Gerai, — sutinka Edas rinkdamasis kortelę. Pažvelgiu jam per petį ir pamatau kortelėje nupieštą vingrų ornamentą. Jis galėjo rinktis iš šio ornamento, kvadrato, trikampio, apskritimo ir gėlytės.

— Susikoncentruokite tik į šią figūrą ir daugiau nieko negalvokite, — žėručiais nusagstytu švarku vilkintis magas, išsitepęs įdegio kremu ir juodai apsivedžiojęs akis, įbeda į Edą skvarbų žvilgsnį. — Leiskite Didžiajam Firenzui pasitelkti paslaptingas galias ir perskaityti jūsų mintis.

Mago vardas Didysis Firenzas. Jis jau gal kokius devyniasdešimt penkis kartus mums priminė šį faktą, be to, ant visų jo rekvizitų didelėmis įmantriomis raudonomis raidėmis parašyta „Didysis Firenzas“.