Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Dėl Dievo... Ji tikrai apsėsta. Beje, jeigu ji mano, kad antrą kartą šoksiu su Edu vidury baro, turėtų pagalvoti nuosekliau.

— Klausyk, Sadi, — pratariu griežtu balsu. — Čia — verslo vakarienė. Nebus jokių šokių. Atėjau dirbti.

— Rasime kur pašokti, — net neabejodama atsako ji. — Visada galima rasti kur pašokti.

Taip. Ką ir kalbėti...

Išlipusi visur matau vakariniais drabužiais pasipuošusius žmones — jie draugiškai spaudžia vieni kitiems rankas, juokiasi, pozuoja prieš fotoaparatus. Kai kuriuos atpažįstu iš Verslo žmonių žurnalo nuotraukų puslapių. Minutėlę man sunkiai sekasi tramdyti nervus, bet paskui pažvelgiu į Sadi ir atkišu smakrą, visai kaip ji. Na ir kas, jeigu jie tokie svarbūs? Ir aš už juos ne prastesnė. Esu viena iš kompanijos partnerių. Na ir kas, kad toji kompanija — du žmonės ir iškleręs kavos aparatas.

— Labas, Lara, — man už nugaros pasigirsta Edo balsas; atsigręžiu. Jis „išsikedenęs“ ir gražus, kaip ir maniau. Smokingas guli kaip nulietas, tamsūs plaukai nepriekaištingai sušukuoti į viršų.

Džošas niekada nenešioja tradicinių smokingų. Jis visada apsivelka ką nors neįprasta, pavyzdžiui, prie džinsų priderina ilgą tiesaus kirpimo švarką su stačia apykakle. Bet, kita vertus, Džošas tikrai labai šaunus.

— Labas, — paspaudžiu Edui ranką, kol jam nešauna į galvą mane pabučiuoti. Na, tikrai nemanau, kad jam to norėtųsi. Jis nužvelgia mane nuo galvos iki kojų ironišku žvilgsniu.

— Atrodai kaip iš... trečio dešimtmečio.

Puikiai pastebėta, Einšteinai.

— Na, taip, — trukteliu pečiais. — Man patinka trečio dešimtmečio drabužiai.

— Nejuokauju, — tarsteli jis visai rimtai.

— Atrodai žavingai! — linksmai sako Edui Sadi. Ji prisklendžia prie jo, apsikabina jį abiem rankom per krūtinę ir nosimi pakutena kaklą.

Vargeli... Ar ji taip kabinėsis visą vakarą?

Einame prie būrelio fotografų; pamatęs ponios su ausinėmis parodytą ženklą, Edas sustoja ir vos pastebimai perverčia akimis.

— Atsiprašau, bet, deja, šito neišvengsim.

— Šūdas! — pratariu apimta panikos, kai mane apakina fotoblykstė. — Ką man daryti?

— Atsistok šonu, — drąsindamas murma Edas. — Pakelk smakrą ir šypsokis. Nesijaudink, normalu, kad neramu. Specialiai treniravausi pozuoti žiniasklaidai. Kai mane fotografavo pirmą kartą, atrodžiau susikaustęs kaip Griausmo Paukščio lėlė.

Nesusilaikau nenusišypsojusi. Tiesą sakant, jis tikrai atrodo truputį panašus į mitinį indėnų Griausmo Paukštį — kampuotas smakras, tamsūs antakiai...

— Žinau, ką galvoji, — sako jis tebežybsint fotoblykstėms. — Aš vis tiek atrodau kaip Griausmo Paukštis. Ir gerai. Moku priimti tiesą.

— Visai taip nemaniau! — netvirtai atsakau. Einame prie kito fotografų būrelio. — Beje, iš kur žinai apie Griausmo Paukštį?

— Gal juokauji? Mačiau tuos filmukus vaikystėje. Krausčiausi dėl jų iš proto. Norėjau būti Skotas Treisis.

— O aš norėjau būti ledi Penelopė, — pakeliu į jį akis. — Vis dėlto tau įdomus nors vienas britų kultūros faktas.

Negaliu tvirtai pasakyti, ar televizijos programėles vaikams galima vadinti „kultūra“, bet nesusilaikau nepareiškusi savo nuomonės. Edas nustemba ir jau rengiasi kažką atsakyti, bet nespėja, nes prie mūsų prieina ponia su ausinėmis, pasirengusi mus palydėti, ir atsakymas pakimba ore.

Mums įėjus į viešbutį, žvalgausi mėgindama aprėpti akimis visus žmones, stengdamasi perprasti, ar galėčiau kurį nors iš jų pakalbinti dirbti „Leonido sporto prekėms“. Turiu suktis greitai, kol dar niekas nesusėdo valgyti.

Sadi lipte prilipusi prie Edo — glosto jam plaukus, glaustosi skruostu prie jo veido, glosto krūtinę. Mums sustojus prie stalo, ji staiga pasilenkia ir kyšteli nosį į jo smokingo kišenę. Aš taip sutrinku, kad net pašoku.

— Sadi! — įniršusi sumurmu Edui už nugaros. — Ką darai?

— Apžiūrinėju jo daiktus! — sako ji atsitiesdama. — Neradau nieko labai įdomaus, tik kažkokie popieriai ir kaladė kortų. Įdomu, kas jo kelnių kišenėse... Hmm... — jos žvilgsnis nukrypsta į Edo tarpkojį ir sužimba.

— Sadi! — sušnypščiu apimta siaubo. — Ne!

— Pone Harisonai! — prie Edo priplaukė elegantiška, tamsiai mėlyna kokteilių suknele vilkinti moteris. — Aš — Sonia Teilor, „Djuhursto leidybos“ reklamos ir ryšių su visuomene skyriaus vadovė. Laukiame jūsų kalbos.

— Man labai malonu, kad pakvietėte, — linkteli Edas. — Norėčiau jus supažindinti su Lara Lington, mano... — jis dvejodamas pažvelgia į mane, tarsi ieškotų tinkamo žodžio. — Pažįstama.

— Sveika, Lara, — Sonia pažvelgia į mane šiltai šypsodamasi. — Kokia jūsų veiklos sritis?

Oo, ohohoo... „Djuhursto leidybos“ reklamos ir ryšių su visuomene skyriaus vadovė.

— Sveika, Sonia, — spaudžiu jai ranką nutaisiusi kuo profesionalesnę išraišką. — Užsiimu personalo viliojimu; gal galėčiau jums duoti savo vizitinę kortelę... Ne! — nevalingai šūkteliu.

Sadi pasilenkė ir įkišo nosį į Edo kelnių kišenę.

— Ar jums viskas gerai? — sunerimsta Sonia Teilor.

— Viskas gerai! — šaudau akimis į visas puses, bet kur, kad tik nematyčiau to, kas dedasi priešais. — Gerai. Tikrai tikrai gerai...

— Tai puiku, — Sonia pažvelgia į mane keistoku žvilgsniu. — Tuoj atnešiu korteles su jūsų pavardėmis.

Trumpam pasirodo Sadi galva, o paskui vėl dingsta. Ką ji ten veikia ?

— Lara, ar kas nors negerai? — Edas atsigręžia į mane suglumęs, suraukęs antakius.

— Ee... ne! — pramekenu. — Viskas gerai, viskas gerai...

— Dievulėli! — staiga vėl pasirodo Sadi galva. — Mačiau gerą vaizdelį.

Prisidengiu ranka burną. Edas įtariai mane nužvelgia.

— Atsiprašau, — pramikčioju. — Užsikosėjau.

— Na, štai! — Sonia atsisuka nuo stalo ir paduoda mums abiem po kortelę. — Edai, gal galėčiau jus minutėlei pagrobti; reikėtų pasikalbėti apie vakaro scenarijų, — ji išspaudžia šypseną ir nusiveda Edą.

Iškart išsitraukiu priedangą — mobilųjį telefoną — ir pasisuku į Sadi.

— Daugiau taip nedaryk! Tu mane blaškai! Nebežinau, kur žiūrėti!

Sadi šelmiškai pakelia antakius.

— Aš tik norėjau patenkinti savo smalsumą.

Net neketinu klausti , ką visa tai reiškia.

— Dabar jau liaukis! Toji moteris, vardu Sonia, mano, kad aš — beviltiška kvaiša. Ji net nepaėmė mano vizitinės kortelės.

— Na ir kas? — Sadi atsainiai trukteli pečiais. — Kam rūpi, ką ji mano?

Manyje tarsi atšoka suspausta spyruoklė. Nejau ji nesupranta, jog aš puolusi į neviltį? Nejau ji nepastebi, kaip mes su Keite ariame po trylika valandų per dieną?

— Man rūpi! — įtūžusi rikteliu ant Sadi, ir ji traukiasi atatupsta. — Sadi, kaip manai, kodėl aš čia? Stengiuosi įtvirtinti savo verslą! Mėginu susipažinti su svarbiais žmonėmis! — mosteliu ranka rodydama ūžiančią salę. — Iki rytdienos turiu surasti „Leonido sporto prekėms“ kandidatą! Jeigu dabar nieko nenuveiksiu, mes bankrutuosime. Mes jau dabar beveik bankrutavom. Aš visai priveikta streso, bet tau nė nerūpi. Tu net nepastebėjai, — staiga mano balsas ima lengvai drebėti, turbūt todėl, kad šiandien išgėriau du puodelius itin stiprios kavos su pienu. — Na, nesvarbu. Daryk, ką tinkama. Tik laikykis nuo manęs atokiau.

— Lara... — prabyla Sadi, bet aš traukiuosi nuo jos ir einu link dvivėrių durų, vedančių į banketų salę.

Edas ir Sonia jau ant pakylos; matau, kaip ji aiškina Edui, kaip elgtis su mikrofonu. Aplinkui daugybė stalų, prie kurių renkasi iš pažiūros labai energingi vyrai ir moterys. Girdžiu pokalbių nuotrupas apie rinkas, mažmeninę prekybą ir TV kampanijas.