Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Po velnių, — tiesiai šviesiai drebia jo kaimynas. — Kaip taip padarėte?

Paskui jis kreipiasi į sėdinčiuosius už stalo:

— Ji niekaip negalėjo tų žodžių žinoti.

— Tai toks triukas, — dabar jau ne taip tvirtai sako pasipūtėlis.

— Padarykite dar kartą! Padarykite kam nors kitam! — priešais sėdintis vyras moja kitam stalui. — Ei, Neilai, tau reikia šitai pamatyti. Kuo jūs vardu?

— Lara, — išdidžiai sakau. — Lara Lington.

— Kur jūs mokėtės? — sunkiai alsuodamas murma man į ausį šalia atsiradęs Didysis Firenzas. — Kas jus to išmokė?

— Niekas, — tariau. — Juk sakiau, turiu ypatingų galių. Moteriškų galių, — nesusilaikau nepridūrusi. — O tai reiškia, kad tos galios itin stiprios.

— Puiku, — atkerta jis. — Pamirškit. Pranešiu apie jus sąjungai.

— Eime, Lara, — man iš kitos pusės atsirado Sadi; ji glosto Edui krūtinę. — Noriu šokti. Eime!

— Parodyk dar kelis triukus, — labai tyliai pratariu, kai aplink mūsų stalą ima rinktis visi, norintieji pažiūrėti. — Tik pažvelk į visus šiuos žmones! Galiu su jais kalbėtis, dalinti savo vizitines korteles, užmegzti ryšius...

— Man nerūpi tavo ryšiai! — patempia lūpą Sadi. — Noriu pakratyti užpakaliuką!

— Dar porą kartų, — pratariu prisidengusi burną vyno taure. — O tada eisim. Pažadu.

Bet aš tokia populiari, jog nė nepajuntu, kaip pralekia kone valanda. Visi nori, kad perskaityčiau jų mintis. Visi šioje salėje žino mano vardą! Didysis Firenzas susirinko daiktus ir išėjo. Man dėl to šiek tiek nemalonu, bet, kita vertus, jam nederėjo taip bjauriai elgtis, tiesa?

Buvo pastumti į šoną keli stalai, priekyje surikiuotos kėdės, surinkti žiūrovai. Dabar aš patobulinau pasirodymą — išeinu į šoninį kambariuką, vienas kuris žmogus kažką užrašo ir parodo visiems žiūrovams. Tada grįžtu ir spėju. Iki šiol turėjau atspėti vardus, datas, Biblijos eilutes ir Houmerio Simpsono piešinį. (Tą piešinį man apibūdino Sadi. Laimei, teisingai supratau.)

— O dabar, — reikšmingai nužvelgiu būrelį, — Didžioji Lara parodys dar įspūdingesnį triuką. Perskaitysiu... iškart penkių žmonių mintis!

Nušnara džiugus šurmulys, supliauška aplodismentai.

— Aš! — į priekį išskuba mergina. — Aš!

— Ir aš! — pro kėdes braunasi kita panelė.

— Sėskitės ant kėdžių, — plačiai mosteliu. — Dabar Didžioji Lara išeis, o paskui grįš, kad perskaitytų jūsų mintis!

Pasigirsta plojimai, kažkas linksmai šūkteli, aš kukliai nusišypsau žiūrovams. Einu į šoninį kambarėlį ir atsigeriu vandens. Mano veidas spindi, jaučiuosi neapsakomai pakylėta. Fantastika! Mums reikėtų tuo užsiimti visą darbo dieną!

— Puiku, — pratariu vos uždariusi duris. — Atspėsime mintis paeiliui, neturėtų būti sudėtinga... — nutylu nustebusi. Sadi įsitaisė tiesiai prieš mane.

— Kada ketiname išeiti? — griežtai klausia ji. — Noriu šokti. Čia mano pasimatymas.

— Žinau, — greitai perbraukiu per lūpas blizgiu. — Ir išeisime.

— Kada?

— Sadi, liaukis. Juk taip linksma. Visi kuo puikiausiai leidžia laiką. O tu bet kada gali pašokti!

— Negaliu šokti bet kada! — Sadi piktai pakelia balsą. — Kuri iš mūsų dabar savanaudė? Noriu išeiti! Dabar!

— Ir išeisim! Pažadu. Tik dar vieną triuką...

— Ne! Man jau pakaks tau padėti! Kapstykis, kaip išmanai.

— Sa... — sustingstu pamačiusi, kaip ji dingsta man iš akių. — Sadi, nejuokauk! — Apsisuku, bet neišgirstu jokio atsakymo, niekur jos nematau. — Puiku, labai juokinga. Grįžk.

Šaunu. Ji rimtai supyko.

— Sadi, — nuolankiai suveblenu. — Atleisk. Suprantu, kad tau pikta. Prašau tavęs, sugrįžk, pasikalbėkime.

Jokio atsako. Mažame kambarėlyje mirtinai tylu. Apsižvalgau, ir dabar jau man tikrai neramu.

Negali būti, kad ji išėjo.

Na, negali būti, kad ji taip paprastai ėmė ir mane paliko.

Pašoku išgirdusi, kaip kažkas beldžia į duris; įeina Edas. Dabar jis — neoficialus mano asistentas. Edas rikiuoja savanorius, dalija rašiklius ir popierių.

— Penkių žmonių mintys vienu metu, ką? — įėjęs prataria.

— Aa, — skubu prisiklijuoti šypseną. — Ee, taip! Kodėl gi ne?

— Susirinko nemenkas būrelis. Pasižiūrėti atėjo visi, kurie buvo bare. Liko tik stovimos vietos, — jis pamoja rodydamas į duris. — Pasirengusi?

— Ne! — instinktyviai traukiuosi. — Norėjau pasakyti, kad norėčiau kiek palūkėti. Reikia pravėdinti galvą. Norėtųsi pertraukėlės.

— Nesistebiu. Turbūt reikia labai susikaupti, — Edas atsiremia į durų staktą ir minutėlę žvelgia į mane. — Labai akylai tave stebėjau, bet vis tiek man neaišku. Vis dėlto tai, ką darai... stulbina.

— Oo. Ee... dėkoju.

— Pasimatysim, — Edas išeina ir uždaro duris; aš apsigręžiu.

— Sadi, — desperatiškai sušunku. — Sadi! Sadi!

Taigi. Įkliuvau.

Durys prasiveria, ir išsigandusi krūpteliu. Vėl grįžta kiek sumišęs Edas.

— Pamiršau paklausti, gal ko nors atnešti iš baro?

— Ne, — nusišypsau puse lūpų. — Dėkoju.

— Ar viskas gerai?

— Taip! Žinoma. Aš tik... mėginu sutelkti savo galias. Turiu įsijausti.

— Aišku, — jis supratingai linksi. — Netrukdysiu. — Durys vėl užsidaro.

Velnias. Ką dabar daryti? Po minutėlės visi ims reikalauti, kad išeičiau. Jie manys, kad perskaitysiu jų mintis. Tikėsis iš manęs stebuklų. Krūtinę sukausto baimė.

Yra tik viena išeitis — turiu iš čia dingti. Desperatiškai dairausi po kambarėlį; akivaizdu, kad juo naudojamasi banketų baldams laikyti. Jokio lango. Kampe matau avarinį išėjimą, bet jis užverstas didžiule kokių dešimties pėdų aukščio masyvių auksinių kėdžių krūva. Mėginu pastumti kėdes, bet jos per sunkios. Puiku. Lipsiu per krūvą.

Galutinai pasiryžusi uždedu koją ant vienos kėdės ir pakylu nuo grindų. Paskui — kitą koją. Auksinis lakas slidokas, bet kažkaip lipu. Tarsi kopčiau kopėčiomis — išklibusiomis, išklerusiomis kopėčiomis.

Tik vienintelė bėda — kuo aukščiau lipu, tuo labiau kėdės siūbuoja. Kai pakylu į aštuonių pėdų aukštį, kėdžių krūva pasvyra pavojingu kampu. Tarsi lipčiau į Pasvirusį Auksinių Kėdžių Bokštą; tupiu išsigandusi, susirietusi kone pačioje viršūnėje.

Žengusi dar vieną didžiulį žingsnį, perlipčiau kalno viršūnę ir greitai nusliuogčiau žemyn, tiesiai prie avarinio išėjimo. Tačiau kiekvieną kartą man pajudinus koją, stirta taip sudreba, jog pabūgusi vėl sustingstu. Mėginu pasislinkti į vieną pusę, bet stirta dar labiau susvyruoja. Nedrįsdama žiūrėti žemyn, desperatiškai stveriuosi dar vienos kėdės. Galima numanyti, kad kėdžių bokštas tuoj tuoj sugrius, o grindys atrodo tikrai labai toli.

Giliai įkvepiu. Negaliu amžinai čia sėdėti sustingusi. Nieko neišsėdėsiu. Turiu būti drąsi ir persigauti per stirtą. Žengiu dar vieną platų žingsnį ir padedu koją ant trečios nuo viršaus kėdės. Tačiau perkėlus svorį nuo vienos kojos ant kitos, bokštas taip pasvyra atgal, kad nesusilaikau nesurikusi.

— Lara! — atsilapoja durys ir pasirodo Edas. — Kokį velnią...

— Geeeelbėkit! — griūva visa kėdžių stirta. Žinojau , kad tikrai nereikia lipti...

— Jėzau Kristau! — Edas puola prie manęs, o aš garmu žemyn. Jam nepavyksta manęs sugriebti į glėbį, bet kritimas sušvelnėja, nes mane pristabdo jo galva.

— Ooi!

— Och! — pasitiesiu ant grindų. Edas čiumpa mane už rankos ir padeda atsistoti, paskui susiraukęs trina krūtinę. Man atrodo, kad krisdama netyčia jam įspyriau. — Atsiprašau.