Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Pagąsdinai?

— Nežiūrėk į mane taip! — staiga Sadi pradeda pulti. — Man nebūtų reikėję nieko gąsdinti, jei nebūtum buvusi tokia savanaudė. Suprantu, jog tau svarbi karjera, bet aš noriu eiti pašokti! Žmoniškai pašokti! Juk žinai , kad noriu. Štai todėl čia ir esame. Juk šis vakaras turėjo būti mano. Bet tu viską užėmei, ir man nė neliko kur nosies įkišti! Taip neteisinga!

Atrodo, kad Sadi tuoj pravirks. Staiga dabar jau aš pasijuntu blogai. Turėjo būti jos vakaras, o aš ėmiau ir jį užgrobiau.

— Gerai. Tu teisi. Eime pašokti.

— Nuostabu! Mes taip šauniai pasilinksminsim. Štai čia... — vėl puikiai nusiteikusi Sadi veda mane kažkokiomis mažytėmis gatvelėmis, kuriomis niekada nevaikščiojau. — Jau beveik priėjome... Čia!

Nedidelis klubas pavadintas „Blykstės šokių klubu“. Niekada nesu apie tokį girdėjusi. Lauke stovi du mieguisti apsaugininkai, kurie nieko neklausinėję mus įleidžia.

Lipame žemyn menkai apšviestais mediniais laiptais ir atsiduriame raudonu kilimu išklotame dideliame kambaryje su sietynais, šokių aikštele, baru; prie baro sėdi du paniurę vyriokai, apsitempę odinėmis kelnėmis. Programos vedėjas stovi ant mažutytės scenos ir groja braukydamas kažkokią plokštelę. Niekas nešoka.

Ar Sadi nieko geriau nesugebėjo surasti?

— Sadi, klausyk, — sumurmu Edui nuėjus prie neoninėmis lemputėmis apšviesto baro. — Yra ir geresnių klubų nei šis. Jeigu tikrai nori šokti, reikėtų eiti į kokį nors padoresnį...

— Sveiki, — mano mintis nutraukia kažkieno balsas. Atsigręžiu ir pamatau grakščią, į penktą dešimtį įkopusią moterį išsišovusiais skruostikauliais, vilkinčią juodą palaidinę, timpes ir plonytį sijoną. Išblukę raudoni plaukai surišti į mazgelį, akys apvedžiotos kreivoka linija; moteris atrodo sunerimusi. — Ar atėjote į čarlstono pamoką?

Į čarlstono pamoką?

— Atleiskite, — toliau kalba moteris. — Staiga prisiminiau, kad buvome susitarusios, — ji nuryja žiovulį. — Jūs Lara, tiesa? Vilkite išties tinkamus drabužius!

— Atsiprašau, — nusišypsau imdama telefoną ir gręždamasi į Sadi. — Ką padarei? — sumurmu. — Kas ji?

— Tau reikia mokytis, — nė neketindama apgailestauti sako Sadi. — Ji — mokytoja; gyvena nedideliame kambarėlyje, viršuje. Paprastai pamokos vyksta dienos metu.

Spoksau į Sadi negalėdama patikėti.

— Ar tu ją pažadinai?

— Turbūt pamiršau užsirašyti, kad susitarėme susitikti, — man vėl atsisukus kalba moteris. — Paprastai taip nebūna, bet... ačiū Dievui, kad prisiminiau! Lyg perkūnas iš giedro dangaus pervėrė mintis, kad čia lauksite.

— Štai tavo gėrimas, — prie manęs prieina Edas. — O kas čia?

— Esu jūsų šokių mokytoja Geinor, — ji kiek sutrikusi ištiesia ranką, Edas ją paima. — Ar nuo seno domitės čarlstonu?

— Čarlstonu? — Edas menkai ką nutuokia.

Mane tuoj ištiks isterija. Tiesą sakant, Sadi visada padaro taip, kaip nori ji. Ji nori, kad šoktume čarlstoną. Ir šoksime čarlstoną. Esu jai skolinga. Vadinasi, šoksime čia ir dabar.

— Taigi! — pergalingai nusišypsau Edui. — Pasirengęs?

O iš tikrųjų čarlstonas pareikalauja daugiau energijos, nei galėtų atrodyti. Šokis tikrai sudėtingas. Turi būti labai koordinuotas. Po valandos man jau skauda rankas ir kojas. Niekam jokio gailesčio. Daug prasčiau nei pratimai kojytėms, užpakaliukui ir pilvukui. Tarsi bėgtum maratoną.

— Ir pirmyn, ir atgal... — suokia šokių mokytoja. — Ir pasukam pėdutes...

Nebegaliu tų pėdučių sukioti. Man jos tuoj nukris. Ir toliau nuolat painioju kairę ir dešinę pusę, netyčia užvožiu Edui per ausį.

„Čarlstonas, čarlstonas...“ — skamba muzika, visą klubą užliedama žvaliais ritmais. Nuo pat pamokos pradžios mus tylėdami stebi du nustėrę, odinėmis kelnėmis apsitempę vyriokai prie baro. Atrodo, šokių pamokos vakarais šiame klube ganėtinai įprastos. Bet, kaip sako Geinor, visi nori išmokti šokti salsą. Ji jau penkiolika metų nemokė čarlstono. Manau, kad ji labai patenkinta, jog atėjom.

— Žingsnelis, išmetam kojytę... mostas rankytėmis... labai gerai!

Aš taip mojuoju rankomis, kad jų net nebejaučiu. Mano suknelės klostės siūbuoja pirmyn atgal. Edas negailestingai mala rankomis ties keliais. Kai į jį pažvelgiu, jis nusišypso, bet aiškiai matau, jog yra per daug susikaupęs, kad kalbėtų. Tiesą sakant, jo kojos darbuojasi labai mikliai. Įspūdinga.

Pažvelgiu į palaimingai šokančią Sadi. Ji nuostabi. Daug daug geriau nei mokytoja. Ji mėto kojas pirmyn atgal atlikdama milijonus įvairiausių žingsnelių ir, atrodo, visai neuždūsta.

Na, sutikime, kad ji nė neturi kaip uždusti.

„Čarlstonas, čarlstonas...“

Sadi sugauna mano žvilgsnį, nusišypso ir panirusi į ekstazę atmeta galvą. Tikriausiai ji jau seniai taip nežibėjo šokių aikštelėje. Reikėjo anksčiau apie tai pamąstyti. Dabar jaučiuosi tokia netikėlė. Nusprendžiu, kad nuo šiandien čarlstoną šoksim kiekvieną vakarą. Darysime viską, ką ji labiausiai mėgo trečiame dešimtmetyje.

Tik bėda, kad dabar man jau diegia visus šonus. Sunkiai alsuodama traukiuosi į šokių aikštelės pašalį. Dabar man tereikia padaryti taip, kad Edas pašoktų su Sadi. Jie vieni du. Kažkaip. Tada tikrai jausiuosi surengusi jai vakarėlį.

— Ar viskas gerai? — paskui mane seka Edas.

— Taip. Puikiai, — šluostausi servetėle kaktą. — Tai sunkus darbas!

— Jums labai gerai sekėsi! — prie mūsų prieina Geinor ir staiga prasiveržus emocijoms sukerta su mumis rankomis. — Jūsų pora labai daug žadanti! Manau, galėtumėte toli eiti! Ar susitiksime kitą savaitę?

— Ee... galbūt, — nedrįstu pažvelgti į Edą. — Aš tau paskambinsiu, gerai?

— Paliksiu grojančią muziką, — entuziastingai sako mokytoja. — Galite pasipraktikuoti!

Mažais šokėjos žingsneliais jai tipenant per aikštelę niukteliu Edui.

— Ei, noriu pažiūrėti, kaip šoki. Eik ir pašok truputį vienas.

— Gal pablūdai?

— Eik! Prašau! Tau labai gerai sekasi tie vienas-du mostai rankomis. Noriu pažiūrėti, kaip darai. Prašauuuu...

Puikiai nusiteikęs Edas perverčia akimis ir eina į aikštelę.

— Sadi! — sušnypščiu ir mosteliu Edo pusėn. — Greitai! Tavo partneris jau laukia!

Supratusi, ką turiu galvoje, Sadi išpučia akis. Po pusės sekundės ji jau ten, prie Edo, iš džiaugsmo žibančiomis akimis.

— Taip, norėčiau pašokti, — girdžiu ją sakančią. — Labai ačiū!

Edui pradėjus mėtyti kojas pirmyn ir atgal, ji puikiai prie jo prisiderina. Sadi tokia laiminga. Jai taip gera. Ji uždėjusi rankas jam ant pečių, prožektorių šviesoje žvilga apyrankės, švysčioja plaukai, liejasi muzika, tarsi žiūrėčiau seną filmą...

— Pakaks, — nusijuokęs staiga sako Edas. — Man reikia partnerės. — Didžiam mano liūdesiui, jis prasibrauna pro Sadi ir eina manęs link.

Matau sutrikusį Sadi veidą. Žiūrėdama, kaip jis eina iš aikštelės, ji atrodo tokia prislėgta. Susiraukiu nežmoniškai gailėdamasi, kad jis jos nemato, kad nežino...

— Atleisk, — sužiopčioju Sadi, kai Edas tempia mane į aikštelę. — Man tikrai labai gaila.

Mes dar kiek pašokame, o paskui grįžtame prie stalelio. Negaliu nesidžiaugti įdėjusi tiek pastangų; Edas irgi atrodo puikiai nusiteikęs.

— Edai, ar tiki angelais sargais? — impulsyviai paklausiu. — Arba vaiduokliais? Arba dvasiomis?

— Ne. Tokiais dalykais netikiu. Kodėl klausi?

Pasilenkiu prie jo lyg kokia sąmokslininkė.

— O kas, jei pasakyčiau, jog šioje salėje yra angelas sargas, norintis numauti tau kelnes?