Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

O, Dieve.

O, Dieve, o, Dieve! Štai jis! Tiesiai man prieš nosį. Apsuktas apie manekenės kulkšnį. Man daužosi širdis be amo žiūrint į blyškiai geltonus karoliukus, bet kaip suvytus į kojos papuošalą. Kojos papuošalas. Nieko keista, kad Sadi jo nerado. Manekenei prilingavus arčiau, vėrinys atsiduria maždaug už dviejų pėdų nuo manęs. Netgi mažiau. Galėčiau pasilenkti ir čiupti. Tikrai nepakenčiama...

Staiga Sadi nuseka mano žvilgsnį ir aikteli.

— Mano vėrinys! — ji nušvilpia prie nieko nenutuokiančios manekenės ir suspiegia:

— Jis mano! Vėrinys mano!

Vos tik manekenė nulips nuo pakylos, bėgsiu paskui ir paimsiu vėrinį. Ir man nerūpi, kiek tai kainuos. Pažvelgiu į dėdę Bilą; didžiam mano siaubui, jo žvilgsnis irgi prilipęs prie Sadi vėrinio.

Dabar manekenė plaukia atgal. Po minutėlės nulips nuo pakylos. Man bežiūrint, tiesiai į akis plyksteli prožektorius; matau, kaip dėdė Bilas stojasi, kaip jo žmonės mėgina jam praskinti kelią.

Šūdas. Šūdas.

Ir aš pašoku ir skinuosi kelią murmėdama atsiprašymo žodžius žmonėms, ant kurių kojų užlipau. Gerai, kad yra nors vienas pranašumas — esu toje pakylos pusėje, kur arčiau durys. Nedrįsdama atsigręžti puolu pro dvivėres duris ir, prie durų stovėjusiam apsaugininkui mostelėjusi leidimu, lekiu koridoriumi užkulisių link.

Užkulisiuose tikras chaosas. Džinsuota moteris loja nurodymus stumdydama manekenes į sceną. Merginos nusirenginėja, velkasi kitus drabužius, džiovinasi plaukus, dažosi lūpas...

Žvalgausi be žado, apimta panikos. Jau pamečiau iš akių savąją manekenę. Kur, po velnių, ji yra? Iriuosi tarp kirpėjų staliukų, styrančių drabužių kabyklų, mėgindama ją rasti, ir staiga išgirstu kažką vaidijantis prie durų.

— Tai Bilas Lingtonas, aišku? — kalba Damianas; akivaizdu, kad jo kantrybė tuoj tuoj išseks. — Bilas Lingtonas. Ir tik todėl, kad jis neturi leidimo įeiti į užkulisius...

— Neturint leidimo, įeiti negalima, — girdžiu nepermaldaujamo apsaugininko balsą. — Tokios boso taisyklės.

— Jis ir yra suknistas bosas, — atkerta Damianas. — Jis už viską ir sumokėjo, kvaily.

— Kaip tu mane pavadinai? — apsaugininko balsas skamba grėsmingai; nesusilaikau nenusišypsojusi, bet mano šypsenėlė dingsta, kai tik materializuojasi Sadi; jos akys patamsėjusios, žvilgsnis beviltiškas.

— Greitai! Eikš!

— Ką? — jau ketinu eiti, bet Sadi dingsta.

Po akimirkos ji vėl pasirodo visa sugniuždyta.

— Ji išvažiavo! — sukūkčioja ji, vos beišspausdama žodžius. — Toji manekenė pasiėmė mano vėrinį. Ji norėjo susistabdyti taksi, puoliau atgal pas tave, bet žinojau, kad judinsiesi per lėtai. O kai grįžau į gatvę... ji jau buvo nuvažiavusi!

— Taksi? — su siaubu spoksau į Sadi. — Bet... bet...

— Mes ir vėl jį pametėm, — Sadi visa kaip nesava. — Mes jį praradom!

— Bet Deima pažadėjo, — karštligiškai dairausi ieškodama Deimos. — Ji pažadėjo, kad atiduos jį man!

Netveriu liūdesiu. Negaliu patikėti, kad ir vėl išleidau jį iš rankų. Turėjau čiupti papuošalą, turėjau veikti greičiau, turėjau būti gudresnė...

Iš didžiosios salės sklinda sveikinimo šūksniai. Turbūt pasirodymas baigėsi. Po minutėlės manekenės sugriūva į užkulisius, o paskui jas — Deima įraudusiais skruostais.

— Velniškai fantastiška! — visoms rėkia ji. — Jūs visos — jėga! Visas jus myliu! O dabar — švęskim!

Braunuosi pro grūstį link Deimos raukydamasi, kai koją primina smailas kulniukas ir ausų būgnelius perveria skardūs balsai.

— Deima! — rėkiu per klegesį. — Vėrinys! Juo pasipuošusi mergina išvažiavo!

Deima pažvelgia miglos aptrauktu žvilgsniu.

— Kuri mergina?

Jėzau Kristau. Kiek kvaišalų ji suvartojo?

— Ji vardu Flora, — man į ausį griežtai sako Sadi.

— Flora! Man reikia Floros, bet, atrodo, ji išvažiavo!

— Aa, Flora, — Deimos kakta pragiedrėja. — Taip, ji išvyko į Paryžių, į pokylį. Tėtės lėktuvu. Privačiu lėktuvu, — paaiškina Deima išvydusi tuščią mano žvilgsnį. — Pasakiau, kad gali pasilikti mano suknelę.

— Bet ji išsivežė ir vėrinį! — tikrai labai stengiuosi nerėkti. — Deima, prašau. Paskambink jai. Paskambink jai dabar. Pasakyk, kad su ja susitiksiu. Vyksiu ir į Paryžių, jei tik reikės. Man reikia gauti tą vėrinį.

Deima minutėlę dėbso į mane, paskui pakelia akis į dangų.

— Mano tėtis teisus apie tave kalbėdamas, — sako ji. — Tu pakvaišusi. Bet man visai patinka, — ji paima telefoną ir surenka numerį.

— Flora, sveika! Širdele, buvai nuostabi! Na, ar dar ne lėktuve? Gerai, klausyk. Prisimeni tą vėrinį su laumžirgiu, kurį segėjai?

— Kojos papuošalą, — nekantraudama įsiterpiu. — Tą vėrinį ji segėjo kaip kojos papuošalą.

— Kojos papuošalas? — pakartoja Deima. — Taip, tas pats. Jo labai nori pamišusi mano pusseserė. Ji vyksta į Paryžių jo paimti. Kur bus pokylis? Ar galėtumėt ten susitikti? — Deima minutėlę klausosi prisidegdama cigaretę ir užsitraukdama. — Oo, gerai. Taip. Neabejotinai... žinoma... — pagaliau ji pakelia akis išpūsdama debesį dūmų. — Flora nežino, kur bus pokylis. Jį rengia kažkokia jos mamos draugė. Ji sako, kad nori pasipuošti šiuo vėriniu, nes jis labai tinka jai prie suknelės, bet paskui ji tau tą papuošalą atsiųs.

— Rytoj? Iš pat ankstyvo ryto?

— Ne, po baliaus, aišku, — sako Deima, tarsi būčiau labai lėta ir kvaila. — Nežinau, kurią dieną konkrečiai, bet kai tik jai vėrinio nebereikės, tau jį ir išsiųs. Pažadėjo. Ar ne puiku? — ji plačiai nusišypso ir iškelia ranką norėdama sumušti su manimi delnais.

Spoksau į ją negalėdama patikėti. Puiku?

Vėrinys buvo vos už dviejų pėdų nuo manęs. Galėjau jį pasiekti ištiesusi ranką. Jis buvo man pažadėtas. O dabar papuošalas pakeliui į Paryžių, ir nežinau, kada jį atgausiu. Ir kaip visa tai galėtų būti puiku? Jaučiuosi patyrusi absoliutų krachą.

Bet nedrįstu nieko sakyti. Dabar su vėriniu mane jungia trapiausia, ploniausia gija, ir tvirčiausias tos gijos siūlelis — Deima. Jeigu ją užknisiu, vėrinį prarasiu visiems laikams.

— Puiku! — prisiverčiu nusišypsoti ir sumušti su Deima delnais. Paimu telefoną ir padiktuoju Florai savo adresą, po du kartus paraidžiui pasakydama kiekvieną žodį.

Dabar man telieka laikyti špygas. Rankų ir kojų pirštais. Ir laukti.

Aštuonioliktas skyrius

Mes atgausime vėrinį. Turiu tuo tikėti. Aš tikiu.

Bet vis tiek nuo vakar vakaro mes su Sadi labai suirzusios. Kai šįryt užlipau Sadi ant kojos piršto (tiksliau, kiaurai pirštą), ji man drėbė nemandagią pastabą, o aš ją išbariau už tai, kad sukritikavo mano makiažą. Tiesą sakant, jaučiuosi ją nuvylusi. Jau du kartus vėrinys buvo ištiestos rankos atstumu nuo manęs. Ir abu kartus jį praganiau. Mane graužia nerimas, todėl esu įsitempusi ir gynybiška.

Šįryt nubudau svarstydama, ar nevertėtų traukiniu nuvykti į Paryžių. Bet kaip ten rasčiau Florą? Nuo ko turėčiau pradėti? Jaučiuosi visai bejėgė.

Šįryt nė viena iš mūsų nelinkusi plepėti. Tiesą sakant, Sadi tyli jau kuris laikas. Darbe baigdama rašyti elektroninius laiškus žiūriu, kaip ji sėdi tiesi kaip lenta ir spokso pro langą. Ji man niekada to nesakė, bet turbūt jaučiasi labai vieniša sklandydama po šį pasaulį, galėdama pasikalbėti tik su manimi.

Atsidususi išjungiu kompiuterį ir susimąstau apie tai, kur šią minutę galėtų būti vėrinys. Kažkur Paryžiuje. Gal ant tos merginos Floros kaklo. Arba neužsegtoje rankinėje, nerūpestingai paliktoje ant bestogio automobilio sėdynės.