Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Здесь есть возможность читать онлайн «Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Jotema, Жанр: Старинная литература, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Trečio dešimtmečio panelė: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Trečio dešimtmečio panelė»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Laros vaizduotė visada buvo itin laki. Dabar ji svarsto, ar tik nesikrausto iš proto. Pas normalias dvidešimtmetes su trupučiu merginas vaiduokliai nesilanko! Larai pakanka ir savų bėdų. Neseniai įkurta jos kompanija byra, geriausia draugė ir verslo partnerė pabėgo, ją ką tik paliko didžioji gyvenimo meilė... Ir tuomet apsireiškia ji – Laros antros eilės teta iš trečio dešimtmečio. Kad ir kas būtų ši eterinio pavidalo panelė – merginos vaizduotės žaismas, vizija ar astralas – Lara netikėtai įgyja nepakartojamą draugę, kuri iš esmės pakeičia jos tolesnį gyvenimą.

Trečio dešimtmečio panelė — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Trečio dešimtmečio panelė», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Ar apie kažką užsigalvojai, Džošai? — galiausiai sufleruoju švelniu balsu. — Jeigu taip, gali ir man papasakoti. Aš — sena tavo draugė. Gali manimi pasitikėti.

— Lara... — jis nutyla.

Beviltiškai pažvelgiu į Sadi vėl tikėdamasi pagalbos. Jis jau beveik pasiryžęs, tikrai beveik pasiryžęs...

Tu myli Larą! Nesipriešink, Džošai! Tu ją myli!

Džošo veidas pragiedrėja. Jis giliau įkvepia. Manau, dabar jis...

— Lara.

— Ką, Džošai? — vos pralemenu.

Tęsk, tęsk, tęsk...

— Man atrodo, kad suklydau, — jis sunkiai nuryja įstrigusį gumulą. — Man atrodo, kad tave tebemyliu.

Nors ir žinojau, kad būtent taip jis ir pasakys, mano širdį užlieja romantiški jausmai, akyse susitvenkia ašaros.

— Na, ir aš tave tebemyliu, Džošai, — pratariu drebančiu balsu. — Visada mylėjau.

Net nežinau, ar jis mane pabučiuoja, ar aš jį, bet staiga mūsų rankos susipina ir mes prisiglaudžiame vienas prie kito. (Na, gerai, man atrodo, kad aš jį pabučiavau.) Kai galiausiai atsiplėšiame vienas nuo kito, Džošas atrodo dar labiau suglumęs nei anksčiau.

— Na, — tarsteli sekundę patylėjęs.

— Taigi, — meiliai imu jį už rankos. — Kaip netikėta.

— Lara, bet man toji skvošo treniruotė... — jis dirsteli į laikrodį, nors ir jaučiasi nepatogiai. — Man reikia...

— Nesijaudink, — geraširdiškai sakau. — Eik. Galėsime pasikalbėti vėliau.

— Gerai, — linkteli jis. — Žinute atsiųsiu savo naująjį numerį.

— Puiku, — nusišypsau.

Dabar neakcentuosiu fakto, kad, mano manymu, jis tikrai per jautriai sureagavo, jeigu vos dėl kelių mano nusiųstų žinučių pakeitė mobiliojo numerį. Apie tai galėsime pasikalbėti kada nors kitąkart. Nėra kur skubėti.

Kai Džošas atvožia telefono dangtelį, pažvelgiu jam per petį ir net krūpteliu iš nuostabos. Ekrane tebėra mudviejų nuotrauka. Jis ir aš.

Stovime ant kalno leidžiantis saulei, apsivilkę slidininkų kostiumais. Mūsų tik siluetai, bet aš labai ryškiai prisimenu tą akimirką. Visą dieną slidinėjome, o saulėlydis buvo žavingas. Paprašėme vieno vokiečio mus nufotografuoti, o paskui jis gerą pusvalandį skaitė Džošui paskaitą apie telefono nustatymus. Ir Džošas išsaugojo tą nuotrauką! Tiek laiko!

— Graži nuotrauka, — kone abejingai pasakau ir atsainiai linkteliu.

— Taip, — Džošo veidas sušvelnėja bežiūrint. — Kai tik į ją žiūriu, visada pasijuntu geriau.

— Ir aš, — atsakau kone be kvapo.

Žinojau. Žinojau. Jis tikrai mane myli. Jam tik reikėjo postūmio, daugiau pasitikėjimo, jam reikėjo vidinio balso, galinčio pasakyti, kad viskas gerai.

Telefonas suburbuliuoja, ekrane sušvinta Džošo numeris. Nesusilaikau ir atsidūstu iš pasitenkinimo. Aš jį susigrąžinau. Jis mano!

Išeiname iš aludės tvirtai susikibę už rankų, prie kampo sustojame.

— Susistabdysiu taksi, — sako Džošas. — Gal norėtum...

Jau ketinu atsakyti „Puiku! Važiuosiu kartu!“ Bet paskui mane sulaiko naujoji Lara. Nebūk tokia aktyvi. Duok jam erdvės.

Papurtau galvą.

— Ačiū, ne. Man reikia kitur. Myliu tave, — po vieną išbučiuoju jo pirštus.

— Myliu tave, — linkteli jis.

Sustoja taksi, prieš įlipdamas Džošas pasilenkia dar kartą manęs pabučiuoti.

— Iki! — pamoju automobiliui pajudėjus, paskui apsisuku ir apkabinu save triumfuodama ir nesitverdama savame kailyje. Mes vėl kartu! Aš vėl su Džošu!

Keturioliktas skyrius

Niekada nesusilaikau neperdavusi žmonėms gerų žinių. Na, kodėl ir kitiems nepraskaidrinus gyvenimo? Taigi iki kitos dienos ryto jau buvau išsiuntusi žinutes visiems savo draugams; parašiau, kad mes su Džošu vėl kartu. Ir dar parašiau keliems jo draugams, bet tik todėl, kad telefone turėjau išsaugotus jų numerius. Ir dar parašiau vyrukui iš „Picos į namus“. (Tiesiog suklydau. Vis dėlto jis dėl manęs džiaugėsi.)

— Dievuli, Lara! — iš tarpdurio atsklinda Keitės balsas tą pačią akimirką, kai tame tarpduryje pasirodo ji pati. — Susitaikėte su Džošu?

— Aa, gavai mano žinutę? — nerūpestingai klusteliu. — Taip, šaunu, tiesa?

— Nuostabu! Sakyčiau... neįtikima!

Jai tikrai nereikėtų taip stebėtis. Bet vis tiek smagu, kad kažkas džiaugiasi kartu su manimi. Sadi taip skeptiškai į visa tai žiūri. Ji nė karto nepasakė, kad džiaugiasi, ir vakar vakare, man kiekvieną kartą gavus žinutę iš draugų, ji tik pašaipiai sumurmėdavo. Net ir dabar ji žiūri į mane priešišku žvilgsniu, nutūpusi savo vietoje, ant dokumentų spintelės. Bet man nerūpi, nes dabar turiu paskambinti svarbiausiam žmogui ir labai to laukiu. Surenku telefono numerį, atsilošiu ir laukiu, kol tėtis pakels ragelį. (Mama labai sunerimsta, kai reikia atsiliepti telefonu, nes gali skambinti pagrobėjai. Geriau neklauskit...)

— Maiklas Lingtonas.

— Oo, tėti, labas, čia Lara, — pratariu nerūpestingu balsu; praktikavausi visą rytą. — Pamaniau, jog reikėtų tau pasakyti, kad mes su Džošu vėl kartu.

— Ką? — patylėjęs tarsteli tėtis.

— Taip, vakar netyčia susitikom, — čiaušku toliau. — Ir jis pasakė, kad mane tebemyli, kad padarė didžiulę klaidą.

Ir vėl ragelyje tyla. Turbūt tėtis per daug priblokštas, kad atsakytų.

Cha. Kokia saldi akimirka! Norėčiau ja mėgautis amžinai. Po tiek savaičių, kai žmonės man kartodavo, kad esu nuliūdusi, kad save apgaudinėju, kad turėčiau mėginti gyventi toliau... Jie visi klydo.

— Vadinasi, išeitų, jog buvau teisi, taip? — nesusilaikau nepridūrusi. — Juk sakiau , kad esame skirti vienas kitam, — perveriu Sadi piktdžiugišku žvilgsniu.

— Lara... — iš tėčio balso galima spręsti, kad jis ne toks laimingas, kaip tikėjausi. Iš tikrųjų jis atrodo labai sunerimęs, nors jaunesnioji jo dukra rado laimę mylimo vyro glėbyje. — Ar nė truputėlio neabejoji, kad tu ir Džošas... — jis dvejoja. — Ar neabejoji , kad būtent tai jis ir turėjo galvoje?

Jau tikrai... Negi jis mano, kad viską išgalvojau?

— Jeigu nori, gali jam paskambinti! Gali jo paklausti! Mes netikėtai susitikome, buvome šio to išgerti, pasikalbėjome, ir jis pasakė, kad mane tebemyli. Ir dabar mes vėl kartu. Kaip tu ir mama.

— Na, — girdžiu, kaip tėtis atsikvepia. — Tiesiog... neįtikima. Nuostabios žinios.

— Žinau, — nesusilaikau nenusišypsojusi patenkinta. — Visa tai tik įrodo, kad žmonių tarpusavio santykiai — sudėtingas dalykas, ir kiti neturėtų kištis ir manyti, kad viską apie visus žino.

— Tikrai, — pralemena tėtis.

Vargšas tėtis. Tikriausiai aš jam išprovokavau širdies smūgį.

— Ei, — mėginu kreipti kalbą į kitą pusę, kad kaip nors jį pralinksminčiau, — žinai, tėti, anądien mąsčiau apie mūsų šeimos istoriją. Svarsčiau, ar turi mano antros eilės tetos Sadi namo nuotraukų?

— Atleisk, mieloji? — atrodo, tėčiui labai sunku palaikyti pokalbį.

— Kalbu apie seną giminės namą, kuris sudegė. Arčberyje. Kadaise rodei nuotrauką. Ar ją tebeturi?

— Manau, kad taip, — atsargiai sako tėtis. — Lara, atrodo, kad tave per daug užvaldė teta Sadi.

— Niekas manęs neužvaldė, — atsakau apmaudaudama. — Aš tik mėginu domėtis paveldu. Pamaniau, kad būsi patenkintas.

— Aš ir esu patenkintas, — skuba man pritarti tėtis. — Aišku, kad patenkintas. Aš tik... stebiuosi. Anksčiau niekada nesidomėjai šeimos istorija.

Pataikė kaip pirštu į akį. Per praėjusias Kalėdas jis buvo atsinešęs senų fotografijų albumą, ir, jam berodant nuotraukas, užmigau. (Vis dėlto noriu apsiginti: tada buvau suvalgiusi nemažai saldainių su likeriu.)

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Trečio dešimtmečio panelė»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Trečio dešimtmečio panelė» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Trečio dešimtmečio panelė»

Обсуждение, отзывы о книге «Trečio dešimtmečio panelė» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x