Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Nenuleisdama nuo įėjimo akių, traukiu link nedidelės nišos prie vienos parduotuvės; iš ten gerai matosi visi į metro stotį einantys žmonės. Pro mane praskuba keli Džošo kolegos; pajuntu, kaip sutraukia skrandį. Jis greitai bus čia.

— Klausyk, — nekantraudama atsigręžiu į Sadi. — Gali būti, kad tau teks šiek tiek man padėti.

— Ką turi galvoje sakydama, kad reikės tau padėti? — iš aukšto klausia ji.

— Šį tą Džošui pasufleruoti. Pasakyk, kad aš jam patinku. Na, kad būtų tvirčiau.

— Kodėl reikia jam sakyti? — atkerta Sadi. — Juk sakei, kad pamatęs tave jis supras savo klaidą.

— Supras, — nekantrauju. — Bet gali būti, kad supras ne iškart . Jam gali prireikti... niukso. Postūmio. Na, kaip seniems automobiliams, — priduriu pagauta įkvėpimo. — Na, kaip tavo laikais. Prisimeni? Suki rankenėlę ir suki, kol staiga variklis atgyja ir mašina nurieda. Turbūt milijonus kartų esi taip dariusi.

— Taip, automobiliams, — sako ji, — bet ne vyrams!

— Tai tas pats! Kai tik jis atsigaus ir pradės veikti, viskas bus puiku, žinau... — užkandu žadą. O, Dieve. Štai jis.

Jis lėtai žingsniuoja įsikišęs į ausis grotuvėlio ausines, nešinas buteliu vandens ir nauju, gražiu nešiojamojo kompiuterio krepšiu. Staiga man ima drebėti kojos, bet negaliu gaišti. Žengiu žingsnį iš savo slėptuvės, paskui — dar žingsnį ir dar, kol galiausiai atsiduriu priešais jį.

— Oi! — stengiuosi atrodyti nustebusi. — Ee... sveikas, Džošai!

— Lara, — jis išsitraukia ausines ir atsargiai žvelgia į mane.

— Visai pamiršau, kad dirbi kažkur netoliese! — užsiklijuoju linksmą šypseną. — Koks sutapimas!

— Taaaip, — nutęsia jis.

Atvirai kalbant, jam nederėtų taip įtariai į mane žiūrėti.

— Aną dieną mąsčiau apie tave, — greitai bėriu toliau. — Apie tą metą, kai nukeliavome ne į tą Notre Dame. Prisimeni? Na, kai navigatorius mus nukreipė klaidingu adresu. Argi nebuvo juokinga?

Imu taukšti niekus. Nurimk, nurimk...

— Kaip keista, — patylėjęs sako Džošas. — Ir aš kažkurią dieną apie tai mąsčiau. — Išvydusios mano rankose knygą, jo akys įsižiebia; matau, koks jis nustebęs. — Ar čia... „Los Alamos“?

— Ai, taip, — nerūpestingai atsakau. — Kažkada varčiau tą fantastišką knygą „Demokratiškas fotoaparatas“. Nuotraukos pasirodė tokios puikios, jog man būtina reikėjo nusipirkti ir šitą, — paglostau knygą ir pakeliu akis. — Ei, bet ar Viljamas Eglstonas nėra ir tavo mylimas fotografas? — nekaltai suraukiu kaktą. — O gal jo pavardė buvo kitokia?

— Man patinka Viljamas Eglstonas, — iš lėto atsako Džošas. — Aš tau ir padovanojau „Demokratišką fotoaparatą“.

— Oi, tikrai, — pliaukšteliu sau per kaktą. — Visai pamiršau.

Matau jo veide atsispindinčią nuostabą. Jis jau įspraustas į kampą.

Metas parodyti savo privalumus.

— Džošai, norėjau pasakyti... — liūdnai nusišypsau, — jog atsiprašau už visas siuntinėtas žinutes. Net nežinau, kas man buvo pasidarę.

— Na... — Džošas kosteli pasijutęs nepatogiai.

— Gal leistum man nupirkti ko nors išgerti? Na, kad viską užglaistytume. Kad neliktų jokių nuosėdų.

Tyla. Tariuosi matanti, kaip sukasi jo mintys. Protingas pasiūlymas. Neįpareigojantis susitikimas. Atrodo, ji ganėtinai blaiviai mąsto.

— Gerai, — jis pasideda grotuvėlį. — Kodėl ne?

Triumfuodama persmeigiu žvilgsniu Sadi, kuri purto galvą ir gestikuliuoja rankomis pirštu braukydama per kaklą — neva pjaudamasi gerklę. Na, man nerūpi, ką ji mano. Nusivedu Džošą į artimiausią aludę, sau užsisakau baltojo vyno, jam — alaus ir susirandu staliuką kampe. Pakeliame taures ir atsigeriame, atplėšiu traškučių pakelį.

— Taigi, — nusišypsau ir pasiūlau jam traškučių.

— Taigi, — jis atsikrenkščia, aiškiai jausdamasis nejaukiai. — Kaip reikalai?

— Džošai, — pasiremiu alkūnėmis į stalą ir rimtai į jį pažvelgiu. — Žinai, gal geriau nepradėkime visko analizuoti. Dieve, man jau bloga nuo viską mirtinai analizuojančių žmonių. Man bloga nuo viską po siūlelį narstančių pokalbių. Tiesiog gyvenkime. Mėgaukimės gyvenimu. Negalvokime apie jį!

Džošas spokso į mane pro alaus stiklo kraštą visai suglumęs.

— Bet tau patikdavo analizuoti. Skaitydavai žurnalą ir analizuodavai.

— Aš pasikeičiau, — kukliai trukteliu pečiais. — Džošai, aš gerokai pasikeičiau. Perku mažiau kosmetikos. Mano vonios kambarys visai tuščias. Mąsčiau, ar nevertėtų pradėti domėtis kelionėmis. Na, gal būtų galima nukeliauti į Nepalą.

Neabejotinai prisimenu, kaip kažkada jis minėjo Nepalą.

— Nori keliauti? — jis priblokštas. — Bet niekada to nesakei.

— Visai neseniai apie tai susimąsčiau, — nuoširdžiai atsakau. — Pamaniau, kodėl aš tokia nuobodi, bijanti nuotykių? Juk yra tiek daug ko pamatyti. Kalnai... miestai... Katmandu šventyklos.

— Norėčiau pamatyti Katmandu, — atkunta jis. — Žinai, mąsčiau, kad būtų gerai kitąmet ten nukeliauti.

— Tikrai! — plačiai jam nusišypsau. — Nuostabu!

Dešimt minučių kalbamės apie Nepalą. Na, bent jau Džošas kalba apie Nepalą, o aš Nutinku su viskuo, ką jis sako, ir laikas lėkte lekia. Abiejų skruostai įraudę, mes juokiamės, Džošas pažvelgia į laikrodį. Atrodome kaip laiminga pora. Žinau, nes nuolat dirsčioju į mūsų atspindį veidrodyje.

— Dabar jau lėksiu, — staiga sako Džošas pažvelgęs į laikrodį. — Man skvošo treniruotė. Buvo malonu susitikti, Lara.

— Aha, gerai, — atsakau taip netikėtai užklupta. — Ir man malonu.

— Ačiū už alų.

Apimta lengvos panikos žiūriu, kaip jis ima krepšį su kompiuteriu. Viskas turėjo susiklostyti kitaip.

— Mintis buvo gera, Lara, — jis nusišypso ir pasilenkia pakštelėti man į skruostą. — Jokių nuosėdų. Vis tiek matysimės.

Matysimės?

— Išgerk dar stiklą! — stengiuosi, kad balsas nenuskambėtų desperatiškai. — Labai greitai!

Džošas minutėlę pasvarsto, paskui vėl pažvelgia į laikrodį.

— Gerai, labai greitai. To paties? — jis eina baro link. Džošui nutolus saugiu atstumu, sušnypščiu „Sadi!“ ir moju jai, sėdinčiai ant baro kėdės, įsispraudusiai tarp dviejų verslininkų, apsitempusių pilvus dryžuotais marškiniais. — Pasakyk jam, kad jis mane myli!

— Bet jis tavęs nemyli, — sako Sadi, tarsi kažkam labai kvailam aiškintų kažką labai paprasta.

— Myli! Tikrai myli! Jis tik bijo pripažinti — net ir sau. Bet juk matei mus. Mes taip nuostabiai bendravome. Jeigu tik kas nors dar tiksliau jį nukreiptų reikiama linkme... Prašau... prašau, — žiūriu į ją maldaujamu žvilgsniu. — Po visko, ką dėl tavęs padariau. Prašau...

Sadi garsiai atsidūsta.

— Gerai.

Po mikrosekundės ji jau prie Džošo ir baubia jam į ausį:

— Tu tebemyli Larą! Tu suklydai! Tu tebemyli Larą!

Matau, kaip jis sustingsta, paskui purto galvą mėgindamas atsikratyti triukšmo. Jis kelis kartus perbraukia per ausį, sunkiai alsuoja ir trina veidą. Galiausiai pamatau, kaip jis atsigręžia ir nužvelgia mane. Jis atrodo toks sutrikęs, jog, jeigu tik manęs nekamuotų nerimas, nusijuokčiau.

— Tu tebemyli Larą! Tu tebemyli Larą!

Atnešęs gėrimus ir atsisėdęs šalia manęs Džošas atrodo persimainęs. Nusiunčiu Sadi dėkingą šypsenėlę ir gurkšnoju vyną laukdama, kol Džošas pats sau ką nors pasakys. Bet jis tik sėdi kaip mietą prarijęs ir spokso nieko nereginčiu žvilgsniu.