Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Na, o mąstant apie tai, kad jis galėtų būti kaip nors susijęs su dingusiu jos vėriniu... na, luktelėkit. Jis — multimilijonierius. Kam jam reikėtų kažkokio seno vėrinio?

Tiesiog norisi daužyti į langą galvą, mėginant sudėlioti visus mozaikos gabalėlius. Bet turbūt taip nedarysiu, nes dabar sėdžiu aksomu trauktoje asmeninio vairuotojo vairuojamo dėdės Bilo limuzino sėdynėje. Įveikti tiek, kiek įveikiau iki šiol, buvo tikra kankynė. Nenoriu dar labiau rizikuoti.

Niekada gyvenime neskambinau dėdei Bilui, todėl iš pradžių net nežinojau, kaip su juo susisiekti. (Savaime suprantama, negalėjau paklausti mamos ar tėčio, nes tada jie būtų norėję sužinoti, kodėl man reikia susitikti su dėde Bilu ir kodėl lankiausi Sadi slaugos namuose, apie ką ten kalbėjausi, koks tasai vėrinys...) Taigi paskambinau į centrinį Lingtono biurą, galiausiai kažką įtikinau, kad mano reikalas labai rimtas, susisiekiau su vienu iš jo asistentų ir paklausiau, ar galėčiau kaip nors susitikti su dėde Bilu.

Tarsi būčiau prašiusi susitikimo su prezidentu. Visą valandą gal kokie šeši asistentai man siuntinėjo elektronines žinutes: derino laiką, keitė laiką, keitė susitikimo vietą, organizavo automobilį, prašė atsigabenti asmens tapatybės kortelę, aiškino, jog negaliu užtęsti man skirto laiko, klausinėjo, kokio Lingtono gėrimo norėčiau paragauti važiuodama automobiliu...

Ir tiek triukšmo dėl dešimties minučių susitikimo.

Turiu pripažinti, kad automobilis nepadarytų gėdos ir didelei roko žvaigždei. Čia yra dvi eilės sėdynių, sustatytų viena priešais kitą, televizorius; manęs laukė šaltas braškių kokteilis, toks, kokio prašiau. Turbūt jausčiausi dar labiau dėkinga, jei kartą tėtis man nebūtų pasakęs, kad dėdė Bilas visada atsiunčia žmonėms automobilį, kad bet kurią minutę, vos panorėjęs, galėtų juos išsiųsti atgal.

— Viljamas ir Maiklas, — staiga išgieda susimąsčiusi Sadi, sėdinti priešais mane. — Savo testamentu viską palikau tiems berniukams.

— Oo, taip, — linkteliu. — Taip, manau, jau esu apie tai girdėjusi.

— Na, tikiuosi, jie buvo dėkingi. Turėjo būti nemaža sumelė.

— Sočiai! — greitai sakau prisimindama kartą nugirstą mamos ir tėčio pokalbį. Atrodo, viską surijo slaugos namai, bet Sadi tikrai nenorėtų apie tai girdėti. — Jie buvo labai sujaudinti.

— Manyčiau, — ji atsilošia patenkinta. Po minutėlės automobilis išsuka iš kelio ir privažiuoja prie milžiniškų vartų. Limuzinui sustojus prie sargo namelio ir prie mūsų priėjus apsaugininkui, Sadi persisveria per mane ir žiūri į dvarą.

— Dievuli, — ji pažvelgia į mane negalėdama patikėti, tarsi kas nors jai būtų iškrėtęs pokštą. — Namas didžiulis. Kaip, po galais, jis tapo toks turtingas?

— Jau sakiau, — tyliai pratariu duodama vairuotojui pasą. Vairuotojas jį perduoda apsaugininkui, ir jiedu tariasi, tarsi būčiau kokia nors teroriste.

— Sakei, kad jis turėjo kavos parduotuvių, — Sadi suraukia nosį.

— Taip. Tūkstančius. Visame pasaulyje. Jis tikrai labai žinomas.

Pauzė. Paskui Sadi sako:

— Man patiktų būti žinomai.

Jos balse išgirstu melancholišką gaidelę ir automatiškai žiojuosi pasakyti: „Gal dar kada nors būsi!“ Bet paskui, prisiminusi tikrąją tiesą, užsičiaupiu, ir man pasidaro truputį liūdna. Jai jau nėra jokių „kada nors“, tiesa?

Dabar automobilis važiuoja keliuku; nesusilaikau kaip vaikas nespoksojusi pro langą. Dėdės Bilo dvare buvau tik kelis kartus gyvenime ir nuolat pamirštu, koks jis įspūdingas ir bauginamas. Tai karalių Jurgių laikų stiliaus namas su bemaž penkiolika miegamųjų ir rūsiu su dviem baseinais. Dviem.

Tikrai nepradėsiu nervintis, griežtai sau tariu. Čia tik namas. O jis — tik žmogus.

Bet... o, Dieve. Viskas taip didinga. Visur plyti vejos, trykšta fontanai, sodininkai karpo gyvatvores, o mums priėjus prie įėjimo, švarutėlaičiais laiptais manęs pasitikti leidžiasi juodu kostiumu vilkintis aukštas vaikinas su tamsiais akiniais ir nedidukėmis ausinėmis.

— Lara, — jis spusteli man ranką, tarsi būtume seni draugai. — Aš — Damianas. Dirbu Bilui. Jis jūsų laukia. Nuvesiu jus į kabinetų flygelį. — Mums žingsniuojant čežančiu žvyru, jis nerūpestingai priduria: — Apie ką konkrečiai norėjote pasikalbėti su Bilu? Atrodo, niekam taip ir neaišku.

— Tai... eee... asmeniška. Atleiskite.

— Nieko nieko, — jis nusišypso. — Puiku. Mes jau einam, Sara, — prataria jis į mikrofonėlį prie ausinių.

Šoninis flygelis toks pat įspūdingas, kaip ir centrinis pastatas, tik jau kitokio stiliaus — modernus, vienas stiklas ir nerūdijantis plienas. Kaip pagal laikrodį mūsų pasitikti išeina mergina, taip pat vilkinti nepriekaištingai pasiūtu juodu kostiumėliu.

— Labas, Lara. Sveika atvykusi. Aš — Sara.

— Čia su jumis ir atsisveikinsiu, Lara, — Damianas vėl blyksteli dantimis ir apsigręžęs nugurgžda žvyreliu.

— Man garbė susipažinti su Bilo dukterėčia! — lydėdama mane į pastatą sako Sara.

— Ai. Na, ee, dėkoju.

— Nežinau, ar Damianas buvo užsiminęs, — ji pasiūlo man atsisėsti ir pati sėdasi priešais, — bet svarsčiau, ar galėtumėte man pasakyti, ką ketinate aptarti su Bilu. To klausiame visų jo lankytojų. Tiesiog, kad galėtume jį parengti, išsiaiškinti, kas būtina... tada visiems palengvėja gyvenimas.

— Damianas manęs klausė. Tačiau reikalas asmeniškas. Atleiskite.

Maloni Saros šypsena nė akimirkai neprigęsta.

— Būtų gerai, kad nurodytumėte nors pačius bendriausius dalykus. Gal nors apytiksliai?

— Tikrai nenorėčiau diskutuoti, — jaučiu, kaip raustu. — Atleiskite. Tai... šeimos reikalai.

— Žinoma! Puiku. Minutėlei atsiprašysiu.

Ji nueina į priimamojo kamputį; matau, kaip ji kažką murma į mikrofoną. Sadi dėbso į Sarą minutę ar dvi, o paskui vėl atsiranda šalia manęs. Mano nuostabai, ji net kreta iš juoko.

— Kas yra? — klausiu labai tyliai. — Ką ji sakė?

— Ji sakė, jog nemano, kad esi agresyvi, bet vis dėlto reikėtų iškviesti daugiau apsaugos.

— Ką? — nesusivaldau nesušukusi, ir Sara akimirksniu į mane atsigręžia.

— Atsiprašau, — linksmai jai pamoju. — Aš tik, ee, nusičiaudėjau... Ką dar ji sakė? — sušnabždu, kai Sara vėl nusigręžia.

— Tikriausiai tu dėl kažko pyksti ant Bilo. Gal dėl darbo, kurio jis tau neparūpino?

Pykstu? Dėl darbo? Sutrikusi spoksau į Sadi, bet po sekundėlės man prašviesėja. Laidotuvės. Žinoma.

— Kai dėdė Bilas mane matė paskutinį kartą, vidury laidotuvių pareiškiau, jog buvo įvykdyta žmogžudystė. Turbūt jis visiems pasakė, kad aš — tikra psichopate!

— Argi ne šaunus pokštas? — kikena Sadi.

— Nejuokinga! — piktai atšaunu. — Turbūt jie visi mano, kad čia atėjau jo nužudyti, ar dar ką! Ar suvoki, kad dėl visko esi kalta tu ? — greitai nutylu, nes grįžta Sara.

— Taigi, Lara! — jos balsas skaidrus, bet kupinas įtampos. — Vienas Bilo komandos žmogus susitikimo metu pasėdės kartu, na, kad šį tą užsirašytų. Ar gerai?

— Sara, paklausykite, — mėginu kalbėti kiek įmanydama ramiau, kaip itin blaivaus proto žmogus. — Aš ne beprotė. Niekam nejaučiu jokios pagiežos. Man nereikia, kad kas nors ką nors užrašinėtų. Tiesiog noriu pasikalbėti su dėde akis į akį. Penkias minutes. Tiek ir tenoriu.

Minutėlę ji tyli. Sara vis dar prisiklijavusi ryškią šypseną, tačiau jos akys laksto tarp durų ir manęs.

— Gerai, Lara, — galiausiai prataria ji. — Bus taip, kaip pageidaujate.