Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Ar man tave su jais sujungti? — Keitė nebesitveria savame kailyje.

— Taip, o kodėl gi ne? — mėginu kalbėti ramiu, savimi pasitikinčio žmogaus balsu, tarsi kiekvieną dieną turėčiau reikalų su policija. Tarsi būčiau detektyve Džeinė Tenison iš „Tiesioginių įtariamųjų“. — Sveiki, kalba Lara Lington.

— Lara, čia konsteblė Deivis, — vos išgirdusi jos balsą prisimenu save sėdinčią kabinete, pasakojančią, kaip treniruojuosi greitojo ėjimo srityje, kaip rengiuosi olimpinėms žaidynėms, o ji viską užsirašinėja sėdėdama absoliučiai nieko nesakančiu veidu. Ką sau maniau?

— Sveiki. Kaip laikotės?

— Ačiū, Lara, gerai, — ji kalba maloniai, bet kategoriškai. — Dabar esu netoliese, todėl pamaniau, kad galėčiau užsukti į jūsų biurą pasišnekėti. Ar jūs šiuo metu neužsiėmusi?

O, Dieve. Pasišnekėti? Nenoriu šnekėtis.

— Taip, šiuo metu neužsiėmusi, — kone suspiegiu suakmenėjusi. — Laukiu! Iki pasimatymo!

Padedu ragelį visa iškaitusi. Kodėl ji ir toliau kapstosi vis giliau? Juk įprasta, kad policija nuolat skiria baudas automobilių vairuotojams ir nekreipia dėmesio į žmogžudystes. Kodėl jie negalėtų ignoruoti šitos žmogžudystės?

Pakeliu akis ir pamatau į mane spoksančią Keitę; jos akys — kaip lėkštelės.

— Ko policija nori? Ar mes pakliuvom į bėdą?

— Oi, ne, — greitai atsakau. — Nėra ko jaudintis. Skambina dėl mano antros eilės tetos nužudymo.

— Nužudymo? — Keitė prisidengia delnu burną.

Vis pamirštu, kaip baisiai nuskamba žodis „nužudymas“, kai imi ir įmeti jį į paprastą sakinį.

— Ee... taip. Na, žodžiu... Ką veikei savaitgalį?

Mano gudrybė ją prablaškyti nesuveikia. Sutrikusi Keitės išraiška nesikeičia. Iš tikrųjų ji tik dar labiau būgštauja.

— Niekada nesakei, kad tavo antros eilės teta buvo nužudyta! Čia toji pati, kurios laidotuvėse neseniai buvai?

— Mhmm, — linkteliu.

— Nieko keista, kad buvai tokia nusiminusi! Oi, Lara, tikrai baisu. Kaip ji buvo nužudyta?

Dievulėli... Tikrai nenoriu leistis į smulkmenas. Bet neįsivaizduoju, kaip kitaip galėčiau baigti šį pokalbį.

— Nunuodyta, — galiausiai sumurmu.

— Kas nunuodijo?

— Na, — atsikrenkščiu. — Jie dar nežino.

— Jie nežino ? — Keitė rimtai supyksta. — Bet ar jie ieško? Ar turi pirštų atpaudus? Dieve, iš tos policijos — jokios naudos! Jie uoliai dirba, kai reikia išrašyti baudos kvitus, bet kai kas nors nužudomas, jiems visai nerūpi...

— Manau, kad jie stengiasi kiek įmanydami, — greitai atsakau. — Tikriausiai jie man pateiks atnaujintą ataskaitą. Tiesą sakant, turbūt jie jau rado kaltininką.

Net man kalbant neduoda ramybės siaubinga mintis. O kas, jei visa tai — tiesa? Kas, jei konsteblė Deivis čia atvyksta pasakyti, kad rado žmogų su randu ir į kasytę supinta barzda? Ką tada darysiu?

Staiga mintyse išvystu sulysusio barzdoto žmogaus su randu ir aršiomis akimis vaizdinį; jis užrakintas policijos vienutėje, daužo kumščiais į duris ir rėkia: „Jūs suklydote! Niekada tos senos ponios nepažinojau!“, o jaunas policijos pareigūnas žiūri pro dvigubą stiklą sunėręs rankas ir sako patenkintas: „Jis ilgai neatlaikys“.

Minutėlę jaučiuosi tikrai labai kalta. Kokią čia košę užviriau?

Suburzgia prie durų įrengtas aparatėlis, ir Keitė pašoka atsakyti.

— Gal išvirti arbatos? — paspaudusi mygtuką klausia ji. — Ar man pasilikti, ar išeiti? Ar tau reikia moralinės paramos?

— Ne, gali eiti, — stengdamasi išlikti rami, atitraukiu kėdę, alkūne kliudau į krūvelę sudėtus laiškus ir užsigaunu ranką mėgindama juos surinkti. — Man viskas bus gerai.

Viskas bus gerai, karštligiškai sau kartoju. Čia tik menkas reikaliukas.

Bet man sunkokai sekasi. Vos tik pamatau pro duris žengiančią konsteblę Deivis, avinčią storapadžiais batais, mūvinčią sulaidytomis kelnėmis ir dvelkiančią autoritetu, pajuntu, kaip mano ramybė virsta į vaikišką paniką.

— Ar radote žudiką? — nekantraudama lepteliu. — Ar jau ką nors pasodinote?

— Ne, — sako detektyve Deivis, keistai į mane žiūrėdama. — Nieko nepasodinome.

— Ačiū Dievui, — su palengvėjimu atsipučiu ir tik paskui susigriebiu, kaip visa tai galėjo nuskambėti. — Na... o kodėl ne? Ką jūs veikiate per ištisas dienas?

— Paliksiu jus vienas, — išeidama sako Keitė ir iškart be garso priduria žvelgdama į mane už konsteblės nugaros: — Beviltiška!

— Prisėskite, — parodau kėdę ir einu į savo vietą už stalo, mėgindama sudaryti dalykiškos specialistės įspūdį. — Na, kaip klostosi reikalai?

— Lara, — konsteblė Deivis ilgai žvelgia į mane rūstoku žvilgsniu. — Po pirminės apklausos išsiaiškinome, jog nėra jokių prielaidų teigti, kad jūsų antros eilės teta buvo nužudyta. Kaip teigiama gydytojo ataskaitoje, ji mirė sava mirtimi, tiksliau, nuo senatvės.

— Senatvės? — nutaisau šokiruoto žmogaus išraišką. — Na, tikras absurdas.

— Kadangi neradome jokių įkalčių, leidžiančių daryti kitokias prielaidas, bylą nutrauksime. Ar galėtumėte pateikti kokių nors savų įkalčių?

— Eee... — nutylu, tarsi nuosekliai svarstyčiau jos pateiktus būgštavimus. — Na, konkrečių įkalčių gal ir negalėčiau pateikti. Ne, negalėčiau.

— Ką galėtumėte pasakyti apie telefoninę žinutę? — Ji išsitraukia popieriaus lapelį. — „Slaugės to nepadarė.“

— Aa, žinutė. Taip, — kelis kartus linkteliu mėgindama laimėti laiko. — Supratau, kad savo pareiškime padariau nedidelę klaidą. Tik norėjau viską patikslinti.

— O tasai „vyriškis su barzda“? Pirmajame pareiškime apie jį nė nebuvo užsiminta.

Negalima neišgirsti jos balse nuskambėjusio sarkazmo.

— Taip taip, žinoma, — kosteliu. — Na, jį prisiminiau staiga. Prisiminiau, kad mačiau jį sėdintį aludėje; pamaniau, kad jis įtartinai atrodė... — nutylu visa iškaitusi. Konsteblė Deivis žiūri į mane kaip mokytoja, sučiupusi per geografijos egzaminą sukčiaujantį mokinį.

— Lara, nesu įsitikinusi, ar jūs žinote, — ramiu, lygiu balsu dėsto konsteblė, — tačiau policijos laiko gaišinimas yra kriminalinis nusižengimas, galintis užtraukti įkalinimo bausmę. Jeigu tyčia pateikėte melagingus kaltinimus...

— Nieko nedariau tyčia! — sušunku apimta siaubo. — Aš tik...

— Na, ką?

Ji įbedusi į mane akis. Ji manęs taip lengvai nepaleis. Staiga rimtai išsigąstu.

— Klausykite, aš atsiprašau, — pratariu apimta panikos. — Nenorėjau gaišinti jums laiko. Tiesiog labai aiškiai pajutau, kad mano teta buvo nužudyta. Bet gal... blaiviai ir ramiai apie tai pamąsčius... klydau. Gal ji tikrai mirė nuo senatvės. Prašau manęs netraukti baudžiamojon atsakomybėn, — skubiai priduriu.

— Šįkart nepateiksime jums kaltinimų, — konsteblė Deivis pakelia antakius. — Tačiau nepamirškite mano įspėjimo.

— Gerai, — nugurgiu įstrigusį gumulą. — Dėkoju.

— Byla nutraukta. Norėčiau, kad pasirašytumėte šį dokumentą, patvirtinantį, jog pasikalbėjome... — ji paduoda lapą popieriaus su spausdinto teksto pastraipa, kurioje teigiama: „Aš, čia pasirašiusioji, išklausiau įspėjimą ir daugiau nevarginsiu policijos.“ Na, kažkaip panašiai.

— Gerai, — nuolankiai linkteliu ir suraizgau parašą. — Tai kas dabar nutiks mano... mano... — neprisiverčiu pasakyti. — Kas nutiks mano tetai?

— Nustatyta tvarka palaikai bus perduoti artimiausiems giminaičiams, — dalykiškai atsako konsteblė Deivis. — Tikėtina, bus suorganizuotos kitos laidotuvės.