Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Ką tuo nori pasakyti? — man už nugaros pasigirsta spigus balsas; atsigręžusi pamatau manęs link skubančią Sadi. Jos švytėjimas išblėsęs; dabar ji — įtūžio sūkurys. — Tai joks ne vienkartinis pasimatymas! Pažadėjai!

Įžūli mergiotė. Ar nederėtų pasakyti „Dėkoju, Lara, kad taip apsirengei ir atrodai kaip kvaiša“?

— Pažadą ištesėjau! — eidama baro link sušnypščiu puse burnos. — Savo susitarimo dalį įvykdžiau.

— Ne, neįvykdei! — Sadi įniršusi dėbso į mane. — Tu su juo net normaliai nepašokai! Tik liūdnai palingavai.

— Labai blogai, — išsiimu telefoną ir deduosi kalbanti. — Sakei, kad nori į pasimatymą. Suorganizavau. Viskas. Prašyčiau taurę šampano ir džino su toniku, — kreipiuosi į barmeną ir kuičiuosi rankinėje ieškodama pinigų. Sadi tyli; tikriausiai ši tyla reiškia, kad ji kaupiasi itin aršiai šmėkliškai akimirkai. Tačiau pakėlusi akis Sadi nematau. Apsigręžusi išvystu Sadi prie Edo.

Ji spiegia jam į ausį. O, Dieve, ką ji daro?

Kaip įmanydama greičiau sumoku už gėrimus ir lekiu per baro salę. Edo akys įbestos kažkur į tolį; jis ir vėl tarsi įpuolęs į transą. Ženevjeva įpusėjusi kažkokį anekdotą ir, rodos, nė nepastebi hipnotinės Edo išraiškos. Arba ji mano, kad jis „nuplaukė“ didžiai ja susižavėjęs.

— Ir tada pamačiau savo maudymosi kostiumėlio viršutinę dalį! — kvatojasi Ženevjevą. — Jūroje! Taip tos klaidos ir neištaisiau.

— Štai, Edai, — pratariu duodama jam stiklą džino su toniku.

— Oo. Dėkoju, — atrodo, jis atitoko.

— Sakyk dabar! — Sadi staiga metasi pirmyn ir rėkia jam į ausį. — Kviesk ją DABAR!

Kviesti? Kur kviesti? Tikiuosi, ne į dar vieną pasimatymą, ne, tikrai ne, taip nebus, kad ir ko Sadi norėtų...

— Lara, — Edas labai stengiasi žiūrėti man į akis, ir šį kartą kaktoje susimetusios raukšlelės gilesnės nei visada. — Ar norėtum būti mano viešnia per Verslo žmonių vakarienę?

Negaliu patikėti.

Sukrėsta nukreipiu žvilgsnį į Sadi, o ji žiūri į mane triumfuodama, susinėrusi ant krūtinės rankas.

— Gali neatsakyti teigiamai mano vardu, — lengvabūdiškai sučiauška ji. — Dabar tavo valia. Absoliučiai.

Ooooi. Ji šauni. Ji daug sumanesnė nei maniau. Net nenutuokiau, kad ji klausėsi pokalbio.

Negali būti. Niekaip negaliu atsisakyti kvietimo dalyvauti Verslo žmonių vakarienėje. Tai toks svarbus įvykis. Susitiksiu su visu būriu svarbių verslininkų. Galėsiu sukurti savo tinklą... susirinksiu adresus... Tai didžiulė puiki proga. Negaliu pasakyti „ne“. Tiesiog negaliu.

Trauk ją velniai.

— Taip, — galiausiai prakošiu. — Ačiū, Edai. Tu labai malonus. Norėčiau ateiti.

— Gerai. Puiku. Smulkesnę informaciją atsiųsiu vėliau.

Kai kalbamės, atrodo, kad skaitome atvirukuose įrašytas eiles. Sumišusi Ženevjeva dairosi tai į mane, tai į jį.

— Vadinasi, esate pora, — sako ji.

— Ne! — vienbalsiai atsakome.

— Tikrai ne, — pratariu, kad atrodytų svariau. — Mes tikrai ne pora. Na... niekada nė nebuvome. Ir nebūsime per milijoną metų. — Gurkšteliu šampano ir pažvelgiu į Edą. Ar aš tik įsivaizduoju, ar jis iš tikrųjų atrodo kruopelytę įsižeidęs?

Pratempiu dar dvidešimt minučių klausydamasi Ženevjevos rečitalio apie visas kur nors kada nors praleistas atostogas. Tada Edas pažvelgia į mane, į tuščią mano taurę ir sako:

— Neleiskite man jūsų užlaikyti.

Neleiskite jūsų užlaikyti. Puiku, kad nesu įsižiūrėjusi šio vaikino. Jeigu šie žodžiai nėra frazės „tavo draugijoje nebeištversiu nė minutės“ kodas, nežinau, ką dar jie galėtų reikšti.

— Net neabejoju, kad esate susitarusi kur nors vakarieniauti, — mandagiai priduria jis.

— Taip! — linksmai atsakau. — Esu, kaip visada. Žinoma. Metas vakarienei, — mosteliu ranka, tarsi žiūrėčiau į laikroduką. — Vargeli, ar jau taip vėlu? Turiu bėgti. Bičiuliai, su kuriais vakarieniausiu, turbūt jau laukia, — vos susilaikau nepridūrusi: „Lailio“ restorane; vakarieniausime su šampanu.“

— Na, ir aš esu susitaręs, — linkteli Edas. — Tai gal mums reikėtų...

Jis susitaręs. Aišku, kad susitaręs. Tikriausiai jo laukia susitikimai su gerokai aukštesnio rango žmonėmis.

— Taip. Buvo... smagu.

Mes abu atsistojame, mostelime atsisveikindami už stalelio sėdintiems verslininkams ir išeiname iš baro į gatvę.

— Taigi, — Edas dvejoja. — Ačiū už... — jis lyg ir pasilenkia norėdamas pakštelėti man į skruostą, bet paskui persigalvoja ir ištiesia ranką. — Buvo šaunu. Pranešiu apie Verslo žmonių vakarienę.

Jo veidą taip lengva skaityti, kad net graudu. Jis jau dabar svarsto, koks velnias nutiko, kad pakvietė mane į šitą pasimatymą, bet... pakvietęs mane vakarienės viso būrio žmonių akivaizdoje jis nebeturės kur trauktis.

— Na... aš einu ten, — priduria Edas.

— O aš — į kitą pusę, — iškart atsakau. — Dar kartą ačiū. Viso! — greitai apsisuku ir nužingsniuoju šaligatviu. Koks fiasko...

— Kodėl taip anksti eini namo? — piktai sako man į ausį Sadi. — Turėjai pasiūlyti nueiti į naktinį klubą!

— Juk esu susitarusi vakarieniauti su draugais, gal pamiršai? — kandžiai atkertu. — Ir jis susitaręs, — sustoju kaip įkirsta. Aš taip skubėjau su juo išsiskirti, kad pasukau visai į priešingą pusę. Apsigręžiu ir nužvelgiu gatvę, bet Edo niekur nesimato. Tikriausiai jis spruko taip pat greitai, kaip ir aš.

Dabar pasijuntu esanti labai alkana; man truputį savęs gaila. Eidama gatve mąstau, jog tikrai reikėjo su kuo nors susitarti pavakarieniauti. Einu į „Pret A Manger“, greito maisto restoranėlį, ir įdėmiai skaitau sumuštinių baro meniu. Apsisprendžiu nusipirkti sumuštinį, kartoninį puodelį sriubos ir šokoladinį pyragaitį. Va ir paūšiu.

Jau siekiu trintų vaisių kokteilio, kai pro valgančiųjų šurmulį išgirstu pažįstamą balsą.

— Pitai. Sveikas, drauguži. Kaip sekasi?

Mes su Sadi susižvalgome apstulbusios — pažinusios balsą.

Edas?

Nepastebimai pasitraukiu mėgindama slėptis už sveikuolių traškučių lentynų. Mano akys klaidžioja eilėse stovinčiais žmonėmis ir apsistoja ties brangiu lietpalčiu. Štai kur jis. Perka sumuštinį ir kalbasi telefonu. Vadinasi, tokie jo vadinamieji planai vakarieniauti?

— Jis niekur nė neketino vakarieniauti! — sumurmu. — Jis melavo!

— Kaip ir tu.

— Taip, bet... — truputį pykteliu. Net nežinau kodėl.

— Tai gerai. Kaip mama? — Edo balsas aiškiai girdisi klegančiam būry.

Vogčiomis žvalgausi mėgindama rasti geriausią kelią pabėgti. Tačiau restoranėlyje labai daug didelių veidrodžių — veidrodžiai visur. Jis lengvai gali mane pastebėti. Turiu ramiai čia palaukti, kol jis išeis.

— Pasakyk jai, kad advokato laišką perskaičiau. Nemanau, kad pakaks argumentų. Dar šįvakar pasiųsiu jai elektroninį laišką, — minutėlę jis klausosi. — Pitai, man visai nesunku, užtruksiu daugiausia penkias minutes... — ir vėl tyla, dabar trunkanti ilgėliau. — Taip, aš puikiai leidžiu laiką. Šaunu. Viskas... — jis atsidūsta, o kai vėl prabyla, kalba kiek nuvargusiu balsu. — Liaukis. Yra, kaip yra. Pats žinai. Šiandieną buvo keistas vakaras.

Tvirčiau suspaudžiu vaisių kokteilio buteliuką ir nekantraudama laukiu. Ar dabar jis pasakos apie mane?

— Iššvaisčiau marias laiko su pačia kokčiausia moterimi pasaulyje.

Neišvengiu skaudaus dieglio. Nebuvau kokti! Na, gerai, atėjau kiek kitaip apsirengusi...