Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Ar ilgai čia būni?

— Penkis mėnesius.

— Kaip tau patinka Londonas?

— Nedaug ką mačiau.

— Oi, būtinai turi pamatyti! — nesusilaikau entuziastingai nešūktelėjusi, kaip esu įpratusi. — Turėtum aplankyti Londono akį, Kovent Gardeną, tada nuplaukti į Grinvičą...

— Galbūt, — jis santūriai nusišypso ir gurkšteli džino. — Aš būnu labai užimtas darbe.

Tai labiausiai nevykęs argumentas, kokį tik esu girdėjusi. Kaip galima atvykti į miestą ir nė nemėginti jo apžiūrėti? Žinojau , kad šis vyrukas man nepatiks. Pakeliu akis ir pamatau paniurusią Sadi, sunėrusią rankas.

— Tas barmenas labai užsispyręs, — sako ji. — Eik ir pasakyk, kad pakeistų muziką.

Ar ji išprotėjo ? Vogčiom dėbtelėjusi į Sadi, atsigręžiu į Edą ir mandagiai nusišypsau.

— Na, Lara, o ką jūs veikiate? — akivaizdu, kad ir jis jaučiasi privaląs palaikyti pokalbį.

— Aš — personalo verbuotoja.

Edas akimirksniu sunerimsta.

— Bet jūs nedirbate „Sturgis Curtis“ kompanijoje?

— Ne, turiu savo kompaniją — L&N personalo paieškos firmą.

— Gerai. Nebūčiau norėjęs jūsų įžeisti.

— O kuo blogi „Sturgis Curtis“? — nesusilaikau nepaklaususi.

— Jie — tikri pragaro grobuonys, — jo veidą iškreipia siaubas, ir man norisi sukikenti. — Jie mane kamuoja kasdien. Gal norėčiau to darbo? Gal mane domintų anas darbas? Jie imasi visokių gudrybių, kad tik prasmuktų pro mano sekretorę... Na, noriu pasakyti, jog jie tikrai geri , — jis trukteli pečiais. — Jie net paprašė, kad per Verslo žmonių organizuojamą vakarienę prisėsčiau prie jų stalo.

— Ohohooo, — man nepavyksta nuslėpti nuostabos. Niekada nedalyvavau Verslo žmonių vakarienėje, bet skaičiau apie tai žurnale. Vakarienė visada rengiama Londone ir būna labai prabangi. — Na, ar ketini dalyvauti?

— Vakarienės metu sakysiu kalbą.

Jis sakys kalbą? Vaje vaje, turbūt jis tikrai labai didelis ir svarbus žmogus. O aš nė nenumaniau. Pakeliu akis ketindama išreikšti nuostabą Sadi, bet ji kažkur dingusi.

— O jūs ar dalyvausite? — mandagiai klausia Edas.

— Ee... šiais metais — ne, — mėginu sudaryti įspūdį, jog tai tik laikina pertrauka. — Šiais metais mano firma neįstengė suburti viso stalo.

Nereikia pamiršti, kad už vieno stalo gali susėsti dvylika žmonių, o vakarienė kainuoja penkis tūkstančius svarų; L&N personalo verbuotojų firmoje dirba lygiai du žmonės, o firmos sąskaitoje — minus penki tūkstančiai svarų.

— Aa, — jis linksi galva.

— Bet neabejoju, kad kitais metais dalyvausime, — skubu pasakyti. — Turbūt užsisakysime du stalus. Žinai, padarysim viską kaip pridera. Turbūt iki to laiko būsime gerokai išaugę... — nutylu. Net nežinau, kodėl taip stengiuosi padaryti tam vyrukui įspūdį. Akivaizdu, kad jam tikrai neįdomu, ką porinu.

Gurkštelėjusi kokteilio susivokiu, kad nutilo muzika. Atsigręžusi pažvelgiu į barmeną, o jis stovi už baro, prie grotuvo, aiškiai kovodamas — mėgindamas elgtis pagal savo valią, bet kartu sunkiai įstengdamas priešintis į ausį kažką spiegiančiai Sadi. Ką ji sumanė?

Galiausiai, pralaimėjęs kovą, barmenas ima iš dėžutės kompaktinę plokštelę ir kiša ją į grotuvą. Po minutėlės bare pasklinda gergždžianti senoviška Kolo Porterio stiliaus muzika. Sadi prisklendžia prie mūsų stalelio ir visa švytinti atsistoja Edui už nugaros.

— Pagaliau! Žinojau, kad tas vyriškis turės savo stalčiuje ką nors tinkama. O dabar iškviesk Larą šokti! — paliepia ji Edui ir pasilenkia prie pat jo ausies. — Iškviesk ją šokti!

O, Dieve. Tik ne šitai...

Pasipriešink jai! mintimis siunčiu žinutę Edui. Neklausyk. Būk tvirtas. Siunčiu jam pačius stipriausius telepatinius signalus. Bet iš to nieko gera. Sadi bliaunant Edui į ausį, jo veidą iškreipia skaudi sutrikusio žmogaus grimasa. Jis atrodo taip, tarsi tikrai tikrai nenorėtų vemti, bet neturėtų jokio kito pasirinkimo.

— Lara, — jis atsikrenkščia ir pasitrina skruostą. — Gal norėtumėt... pašokti?

Jeigu atsisakysiu, gerai žinau, kad Sadi išlies ant manęs visą pyktį. Juk ji taip norėjo šokti; būtent todėl čia ir esame — kad ji galėtų pašokti su Edu.

— Gerai.

Vargiai tikėdama tuo, ką darau, padedu taurę ir stojuosi. Nuseku paskui Edą prie nedidelio tuščio lopinėlio tarp baro kėdžių; jis stabteli ir atsisuka į mane. Akimirką spoksome vienas į kitą, paralyžiuoti susiklosčiusios situacijos siaubo.

Šimtaprocentinis šokiams nepalankus scenarijus. Mes ne šokių aikštelėje. Čia ne klubas, čia — baras. Daugiau niekas nešoka. Per garsiakalbius vis dar sklinda gergždžianti džiazo grupės muzika, kažkoks vyriokas dainuoja apie savo gražius batus. Jokio ritmo, nieko. Mes niekaip negalime šokti.

— Šokite! — Sadi purpčioja tarp mūsų kaip gyvsidabris — tikras nekantros verpetas. — Šokite abu! Šokite!

Nevilties kupinomis akimis Edas pradeda nerangiai trypčioti linguodamas į abu šonus, kiek įmanydamas stengdamasis įsiklausyti į muziką. Jis taip varganai atrodo, jog imu jį kopijuoti tik tam, kad jis nors šiek tiek geriau pasijaustų. Niekada gyvenime nemačiau labiau nepasitikinčio šokėjo.

Akies kampučiu matau į mus atgręžtus veidus. Mano suknelė siūbuoja pirmyn atgal, barška karoliai. Edo akys žvelgia kažkur į tolį, tarsi jo siela būtų ištrūkusi iš kūno.

— Atsiprašau, — pro mus praneria vienas iš baro padavėjų, nešinas padėkliuku su sąskaita.

Mes ne tik esame šokiams netinkamoje vietoje, bet dar ir visiems maišomės po kojom. Tai pati skaudžiausia patirtis mano gyvenime.

— Šok taip, kaip reikia! — atsigręžiu ir pamatau su siaubu į mane žiūrinčią Sadi. — Čia joks ne šokis!

O ko ji iš mūsų tikisi? Valso?

— Atrodai taip, tarsi klampotum po purvą! Štai kaip reikia šokti.

Sadi pradeda šokti kažką panašaus į trečio dešimtmečio čarlstoną, kilnodama kojas, alkūnes ir kraipydama kelius. Jos veidas palaimingas, girdžiu, kaip ji niūniuoja pritardama muzikai. Gerai, kad nors kažkam linksma.

Man bežiūrint ji pristraksi prie Edo ir ranka apglėbia jį per pečius. Dabar ji švelniai braukia delnu jam per skruostą.

— Argi jis ne dieviškas? — ji perbraukia abiem rankom jam per krūtinę, apkabina liemenį ir nuslysta per nugarą.

— Ar tu jį jauti? — sumurmu netikėdama savo akimis, ir Sadi krūpteli, tarsi būčiau netikėtai ją užklupusi.

— Šitai visai nesvarbu, — ginasi ji. — Be to, tai ne tavo reikalas.

Aišku, ji nieko nejaučia. Nepaisant to, jai smagu. Ar man vis tiek reikia ją stebėti?

— Sadi! — sušnypščiu pamačiusi, kaip jos ranka slenka dar žemiau.

— Atsiprašau, ką pasakėte? — akivaizdžiai stengdamasis Edas mėgina sutelkti į mane dėmesį. Jis vis dar svyruoja iš vieno šono į kitą nė nenumanydamas, jog dvidešimt trejų metų mergiotė grabalioja visą jo kūną.

— Sakiau... baikim, — atplėšiu akis nuo Sadi, mėginančios krimstelėti jam ausį.

— Ne! — įpykusi protestuoja Sadi. — Dar!

— Puiki mintis, — sako Edas ir iškart pasuka mūsų kėdžių link.

— Edas? Edas Harisonas? — kelią jam pastoja šviesiaplaukė moteris. Ji vilki samaninėmis kelnėmis ir baltais marškiniais, o veide atsispindi piktdžiugiška nuostaba. Matau, kaip prie stalelio jai už nugaros susėdę keli puikiai apsirengę verslininkai godžiai mus stebi. — Taip ir maniau, kad čia tu! Ir tu ką tik... šokai?