Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Turėjau lygiai tokį patį rinkinį, — ji godžiai žiūri į dėžutę. — Tai geriausi lūpų dažai, kokie tik buvo sukurti. Išmokysiu tave, kaip reikia tinkamai dažytis.

Dėl Dievo meilės...

— Dėkoju, žinau, kaip tinkamai dažytis lūpas...

— Nė nenutuoki, — kategoriškai nukerta Sadi. — Bet aš tave išmokysiu. Ir dar sugarbanosime tau plaukus. Čia ir žnyples parduoda, — ji rodo į seną kartoninę dėželę, kurioje įdėtas kažkoks keistos išvaizdos senovinis metalinis prietaisas. — Jeigu pasistengsi, atrodysi daug daug geriau, — ji vėl kažkur nusisuka. — Tik jei rastume kokias nors padoriai atrodančias kojines...

— Sadi, liaukis! — sušnypščiu. — Turbūt išprotėjai! Neketinu vilktis nieko iš šitų...

— Vis dar prisimenu tą nuostabų pasirengimo vakarėliui kvapą, — Sadi trumpam užsimerkia ir tarsi sustingsta. — Lūpų dažai ir svylantys plaukai...

— Svylantys plaukai? — suspiegiu apimta siaubo. — Tikiuosi, nesvilinsi man plaukų!

— Nesinervink! — nekantrauja Sadi. — Mes tik kartais svilindavom plaukus.

— Kaip jums sekasi, viskas gerai? — šalia manęs atsiranda gintarais barškanti Nora, ir aš pašoku iš netikėtumo.

— Oi. Taip, dėkoju.

— Ar jūs ypač domitės trečiu dešimtmečiu? — ji pasilenkia prie stiklinio prekystalio. — Turime kelis stebuklingus originalius daiktelius. Visi ką tik įsigyti neseniai įvykusiame aukcione.

— Taip, — mandagiai linkteliu. — Būtent juos ir apžiūrinėjau.

— Tik nesu tikra, kam būdavo naudojamas šitas... — ji paima puošnų indelį, įstatytą į apskritą žiedą. — Keistas daikčiukas, tiesa? Gal čia koks nors medalionas?

— Indelis skaistalams, — pervertusi akimis sako Sadi. — Nejau šiais laikais niekas nieko nebenutuokia?

— Manau, tai indelis skaistalams, — nesusilaikau atsainiai neleptelėjusi.

— Aaa! — atrodo, padariau Norai įspūdį. — Jūs — tikra žinovė! Gal žinote, kaip naudotis šiomis senomis plaukų garbanojimo žnyplėmis? — Ji išima metalinį prietaisą ir atsargiai varto rankose. — Tikriausiai reikėjo būti labai įgudusiam. Tik, deja, tais laikais negyvenau.

— Naudotis paprasta, — paniekinamu balsu sako man į ausį Sadi. — Parodysiu.

Dzingteli durų varpelis; įeina dvi merginos ir pradeda aikčioti ir šūkčioti, apžiūrinėdamos prekes.

— Kokia nuostabi vietelė, — girdžiu, kaip žavisi viena iš jų.

— Atleiskite, — nusišypso Nora. — Netrukdysiu jums žvalgytis. Jeigu norėsite ką nors pasimatuoti, pasakykite.

— Gerai, — ir aš jai nusišypsau. — Dėkoju.

— Pasakyk, kad nori pasimatuoti bronzinę suknelę! — neatstoja Sadi. — Pirmyn!

— Liaukis! — sušnypščiu, kai moteris nueina. — Nenoriu jos matuotis!

Sadi suglumusi.

— Bet tu turi pasimatuoti. Kas bus, jei ji tau netiks?

— Neturiu matuotis, nes jos nevilkėsiu! — nebetveriu pykčiu. — Atsitokėk! Dabar dvidešimt pirmas amžius! Nesirengiu dažytis prieštvaniniu lūpdažiu ir garbanotis plaukų žnyplėmis! Nesivilksiu tos suknelės eidama į pasimatymą! Tiesiog dabar taip nebūna!

Kelias akimirkas Sadi per daug apstulbusi, kad įstengtų atsakyti.

— Bet juk tu pažadėjai, — ji perveria mane milžiniškomis įskaudinto žmogaus akimis. — Pažadėjai, kad galėsiu tau išrinkti suknelę.

— Maniau, kad kalbi apie normalius drabužius! — įpykusi atsakau. — Apie dvidešimt pirmo amžiaus drabužius! Ne apie tokius, — paimu suknelę ir pamojuoju ja Sadi panosėje. — Kažkoks absurdas! Maskaradinė suknelė!

— Bet jeigu nevilkėsi mano išrinktos suknelės, ir pats pasimatymas visai nebus mano. Tada jis bus tavo pasimatymas! — Sadi jau pradeda kalbėti pakeltu balsu; nujaučiu, kad tuoj ims spiegti. — Apskritai galiu likti namie! Eik pas jį pati viena!

Atsidustu.

— Sadi, klausyk...

— Jis — mano vyras! Tai mano pasimatymas! — aistringai šūkčioja Sadi. — Mano! Ir taisyklės mano! Tai mano paskutinė proga pasilinksminti su vyriškiu, o tu nori viską sugadinti vilkėdama kažkokius siaubingus, klaikius drabužius...

— Nenoriu sugadinti...

— Pažadėjai, kad viską darysi taip, kaip norėsiu aš! Juk pažadėjai !

— Liaukis ant manęs rėkusi! — traukiuosi prisidengdama ausį. — Jėzau!

— Ar jums viskas gerai? — vėl prieina Nora ir įtariai mane nužvelgia.

— Taip, — stengiuosi nurimti. — Aš tik... ee... kalbėjau telefonu.

— Aaa, — jos veidas pragiedrėja. Ji linkteli žvelgdama į bronzinę šilko suknelę, kurią tebelaikau rankose. — Norite ją pasimatuoti? Nuostabus drabužis. Pasiūta Paryžiuje. Ar matėte perlamutrines sagutes? Jos išskirtinės.

— Aš... eee...

— Juk pažadėjai! — Sadi stovi už kokių trijų colių nuo manęs atkišusi smakrą, žvelgdama deginančiomis akimis. — Pažadėjai! Tai mano pasimatymas! Mano! Mano!

Ji — kaip be perstojo veikianti gaisrininkų mašinos sirena. Atmetu galvą mėgindama mąstyti blaiviai. Niekaip neištversiu, jeigu Sadi man spiegs visą vakarą. Man sprogs galva.

Gerai, pasitiksiu savo lemtį, juk vis tiek Edas Harisonas mano, kad esu nevisprotė. Koks skirtumas, jei nueisiu į pasimatymą su prieštvanine suknele?

Sadi teisi. Šis vakaras jos. Todėl viską turiu daryti taip, kaip nori ji.

— Gerai, — galiausiai pratariu prarėkdama primygtinai reikalaujantį Sadi balsą. — Įkalbėjai. Pasimatuosiu suknelę.

Dešimtas skyrius

Jeigu mane pamatys koks nors pažįstamas, numirsiu. Numirsiu.

Išlipusi iš taksi greitai apsidairau nužvelgdama visą gatvę. Ačiū Dievui, nieko nesimato. Dar niekada gyvenime neatrodžiau taip absurdiškai. Štai kas nutinka, kai mirusiai antros eilės tetai leidi rūpintis savo išvaizda.

Vilkiu toje pačioje parduotuvėje pirktą suknelę, kurią vos įstengiau užsisegti. Akivaizdu, kad trečiame dešimtmetyje papai niekam nerūpėjo. Kojas įspraudžiau į šokių batelius. Man ant kaklo kabo šešios eilės ilgų karolių. Galvą juosia juodas plaukų raištis, siuvinėtas blizgančiais juodais karoliukais ir puoštas styrančia plunksna.

Plunksna!..

Mano plaukai susukti į daugybę senamadiškai atrodančių bangelių ir garbanų; geležinėmis žnyplėmis teko darbuotis apie dvi valandas. Kai viskas buvo padaryta, Sadi primygtinai pareikalavo ištepti plaukus kažkokia keista pomada, kurią rado vintažinėje krautuvėlėje; dabar liečiant plaukus jie atrodo kieti kaip akmuo.

O kalbant apie grimą... Nejau trečiajame dešimtmetyje jiems tikrai šitai buvo gražu? Mano veidas nubarstytas šviesiais milteliais, skruostai lengvai patepti skaistalais, akys storai apvestos juodais dažais, vokai nutepti ryškiai žalia pasta iš senos plastikinės dėžutės. Dar ir dabar gerai nežinau, kas ant mano blakstienų — kažkoks keistas lipnus tepalas, kurį Sadi pavadino „kosmetika“. Ji privertė mane pašildyti jį puode ir paskui užtepti ant blakstienų.

Labą dieną, juk turiu naują „Lancome“ tušą. Atsparus vandeniui, su lanksčiu šepetėliu, visa kita... Bet Sadi nesusidomėjo. Ji buvo per daug susijaudinusi plušėdama su visais tais kvailais senoviškais dažais ir pasakodama, kaip abi su Banti ruošdavosi vakarėliams, pešiodavo viena kitai antakius ir kartais truktelėdavo iš plokščių gertuvėlių.

— Pasirodyk, — šalia atsiranda Sadi ir atidžiai mane nužvelgia. Ji vilki auksine suknele, su pirštinaitėmis iki alkūnių. — Tau reikia paryškinti lūpas.

Nėra prasmės mėginti teptis puikiu subtilios spalvos „Mac“ lūpų blizgiu. Atsidususi išsiimu iš rankinuko indelį su lipnia koše ir dar labiau paryškinu storai priteptas Kupidono lanko formos lūpas.