Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Kaip nemalonu! — per daug linksmai sako Marija. — Beje...

— Ir dar visokiausios smulkmenos... Pavyzdžiui, duše ji dainuodavo. Na, nieko, kad dainuodavo, bet tą pačią dainą kiekvieną nelemtą dieną?.. Be to, ji nenorėjo pradėti mąstyti plačiau ir matyti daugiau. Ji nesidomėjo kelionėmis, nesidomėjo tais pačiais dalykais, kurie įdomūs man... Pavyzdžiui, kartą nupirkau jai Viljamo Eglstono nuotraukų albumą — maniau, galėsime apie jį pasikalbėti ar dar ką... Bet ji tik pervertė lapus nė trupučio nesusidomėjusi... — atrodo, kad Džošas staiga pastebėjo Mariją, kuriai jau paskaudo veido raumenis nuo pastangų atrodyti įdėmiai ir mandagiai besiklausančiai. — Šūdas, Marija, atleisk! — jis abiem rankom pasitrina skruostus. — Nesuprantu, kodėl man neina iš galvos Lara. Pakalbėkime apie ką nors kita.

— Taip, gerai, pakalbėkime, — sustingusia šypsena šypsosi Marija. — Norėjau papasakoti apie savo klientą — tą priekabų tipą iš Sietlo. Prisimeni?

— Aišku, kad prisimenu! — Džošas siekia vyno taurės, bet paskui persigalvoja ir paima stiklinę su vandeniu.

— Sriubos? Atleiskite, panele, ar jūs neužsisakėte sriubos? Atsiprašau?

Staiga susivokiu, jog šalia mano stalelio stovi padavėjas su padėklu, ant kurio — sriuba ir duona. Nė nenutuokiu, kiek laiko jis mėgino atkreipti į save mano dėmesį.

— Oo, taip, — greitai tarsteliu gręždamasi į jį. — Taip, dėkoju.

Padavėjas pastato lėkštę, aš paimu šaukštą, bet negaliu valgyti.

Mane per daug pribloškė Džošo žodžiai. Kaip jis galėjo taip jaustis ir niekada nieko nesakyti? Jeigu jį pykdė mano dainavimas, kodėl jis nieko nesakė? O dėl to fotografijų albumo... maniau, kad knygą jis pirko sau! Sau, o ne man! Ir kaip galėjau žinoti, kad tos nuotraukos jam taip labai svarbu?

— Nagi! — atsklendžia Sadi ir nutupia į kėdę prieš mane. — Buvo įdomu. Dabar žinai, kas buvo negerai. Dėl dainavimo sutinku, — priduria ji. — Tavo klausa ganėtinai prasta.

Nejau ji neturi nė gramo užuojautos?

— Na, dėkoju, — tyliai atsakau ir nukabinusi nosį žiūriu į sriubą. — Žinai, kas blogiausia? Jis niekada nieko panašaus nepasakė man į akis. Absoliučiai nieko! Būčiau galėjusi viską sutvarkyti! Būčiau viską sutvarkiusi, — laužau į gabalėlius duonos riekę. — Jeigu tik jis būtų suteikęs man progą...

— Gal dabar jau eisim? — Sadi pradeda nuobodžiauti.

— Ne! Mes dar nebaigėme! — giliai įkvepiu. — Eik ir jo paklausk, kuo jam patikau.

— Kuo jam patikai? — dvejodama Sadi žiūri į mane. — Ar esi tikra, kad kuo nors patikai?

— Taip! — sušnypščiu įpykusi. — Aišku, kad patikau! Pirmyn!

Sadi praveria lūpas, tarsi mėgintų kažką pasakyti, paskui trukteli pečiais ir grįžta prie Džošo stalo. Dar giliau įgrūdu ausinę ir metu žvilgsnį į Džošą. Jis gurkšnoja vyną ir, kol Marija kalba, metaliniu virbeliu baksnoja alyvuoges.

— ...treji metai — ilga atkarpa, — pro traškesį ir ūžesį išgirstu smagų balsą. — Taip, sudėtinga viską nutraukti, bet jis buvo neteisus, o aš niekada dėl nieko nesigailėjau ir nesigręžiojau atgal. Manau, iš tikrųjų norėčiau pasakyti, kad... santykiai nutrūksta, bet reikia keliauti pirmyn, — ji sriūbteli vyno. — Supranti, apie ką kalbu?

Džošas automatiškai linksi, bet aš aiškiai matau, kad jis negirdi nė žodelio. Jis kažkur žiūri suglumęs ir stengiasi pakreipti galvą kuo toliau nuo į ausį spiegiančios Sadi: „Kuo tau Lara patiko? Dėl ko ją mylėjai? Pasakyk! Pasakyk!“

— Man patiko, kad ji tokia energinga, — desperatiškai beria žodžius Džošas. — Ir tokia įdomi. Ji visada būdavo pasipuošusi kokiu nors gražiu vėriniu, įsikišusi į plaukus pieštuką ar dar kaip nors... Ir ji tikrai viskuo džiaugdavosi. Supranti, kai kurioms merginoms tu padarai kokį nors malonumą, o jos tai įvertina kaip savaime suprantamą dalyką; ji niekada taip nesielgdavo. Ji tikrai miela. Tokia pralinksminanti ir atgaivinanti.

— Ar tik mes vėl nekalbame apie tavo buvusią merginą? — Marijos balsas plieninis; net aš susiraukiu. Džošas, atrodo, susivokė, ko prikalbėjęs.

— Šūdas! Marija, nenutuokiu, koks kipšas į mane įlindo. Net nesuprantu, kodėl apie ją galvoju, — jis trinasi kaktą ir atrodo toks suglumęs, jog kone imu jo gailėtis.

— Jeigu nori žinoti, tu vis dar jos apsėstas, — atšauna Marija.

— Ką? — Džošas prapliumpa nervingai juoktis. — Aš neapsėstas! Manęs ji visai nedomina!

— Tai kodėl man pasakoji, kokia ji buvo šauni? — Nesitverdama savame kailyje žiūriu, kaip Marija meta servetėlę, atitraukia kėdę ir stojasi. — Paskambink, kai išmesi ją iš galvos.

— Aš ir išmečiau ją iš galvos! — piktai rikteli Džošas. — Jėzau Kristau! Kažkoks suknistas absurdas. Iki šios dienos apie ją nė negalvojau, — jis taip pat stumteli kėdę, norėdamas atkreipti Marijos dėmesį. — Marija, paklausyk manęs. Mes su Lara draugavome. Buvo gera, bet ne puiku. Ir paskui viskas baigėsi. Galas.

Marija tik purto galvą.

— Ir būtent todėl kas penkias minutes pradedi apie ją kalbėti.

— Nepradedu! — Džošas kone klykia iš įsiūčio; keli prie gretimų stalelių sėdintys žmonės į jį sužiūra. — Paprastai taip nebūna! Aš jau ištisas savaites apie ją nekalbu ir net nepagalvoju! Neįsivaizduoju, koks velnias man darosi šiandien!

— Tau pačiam reikia viską išsiaiškinti, — nepasakytum, kad piktai prataria Marija. Ji paima rankinę. — Iki pasimatymo, Džošai.

Jai mikliai išvingiavus tarp stalų ir išėjus iš restorano, priblokštas Džošas susmunka kėdėje. Susikivirčijęs jis atrodo dar žavingiau nei būdamas laimingas. Man kažkaip pavyksta sutramdyti sunkiai numaldomą norą pulti prie jo, apsivyti jį rankomis ir pasakyti, kad jis vis tiek niekada nenorėjo būti su tokia zirzekle, dantų pasta išsišveitusia mergiote.

— Ar dabar patenkinta? — prie mano stalelio grįžta Sadi. — Užtvėrei kelią į tikrą meilę. O aš maniau, kad tavo įsitikinimai neleistų to padaryti.

— Tai nebuvo tikra meilė, — suraukusi antakius žvelgiu į Sadi.

— Iš kur žinai?

— Iš tur. Žinau. Užsičiaupk.

Mes abi tylėdamos žiūrime, kaip Džošas apmoka sąskaitą, pasiima švarką ir stojasi ketindamas išeiti. Jis kietai susičiaupęs, žingsnis jau nebe toks lengvas; pajuntu kaltės dyglį. Tačiau prisiverčiu nepasiduoti tokiems pojūčiams. Žinau, kad elgiuosi teisingai. Ir ne tik dėl savęs, bet ir dėl Džošo. Galiu padaryti taip, kad mums pavyktų, žinau, kad galiu.

— Valgyk pietus! Paskubėk! — nutraukia mano svajones Sadi. — Dabar mums reikia eiti namo. Tau reikia pradėti ruoštis.

— Kam? — sutrikusi žvelgiu į Sadi.

— Mūsų pasimatymui!

O, Dieve, dar ir šitai.

— Pasimatymas tik po šešių valandų, — pareiškiu. — Be to, einame tik išgerti. Nėra ko skubėti.

— O aš vakarėliams rengdavausi visą dieną, — Sadi meta į mane smerkiamą žvilgsnį. — Čia mano pasimatymas. Tu atstovauji man. Privalai atrodyti dieviškai.

— Atrodysiu kiek įmanydama dieviškiau, aišku? — Nuryju pilną šaukštą sriubos.

— Bet tu dar nė neišsirinkai suknelės! — Sadi šokinėja iš nekantros, — o jau beveik antra valanda! Dabar mums reikia eiti namo. Dabar pat!

Dėl Dievo...

— Gerai. Kaip pasakysi, — stumteliu lėkštę su sriuba, — vis tiek jau ataušo. Eime.

Visą kelią namo įtemptai mąstau. Džošas pažeidžiamas. Jis sutrikęs. Dabar pats tinkamiausias metas vėl įžiebti mūsų meilę. Tačiau turiu pasinaudoti tuo, ką sužinojau. Turiu pasikeisti.