Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Kaip jis gali taip elgtis? Ar jis širdies neturi? Jis vilki mano marškinius mūsų restoranėlyje. Ir dar šypsosi tai mergiotei taip, tarsi daugiau nieko kita aplink nė nebūtų. Dabar jis ima ją už rankos ir pajuokauja; aš negirdžiu, bet po jo žodžių ji atmeta galvą ir nusijuokia parodydama dantų pastos išbalintus dantis.

— Atrodo, jie puikiai vienas kitam tinka, — linksmai sako Sadi man į ausį.

— Ne, netinka, — sumurmu. — Tylėk.

Metrdotelis juos palydi iki stalo prie lango. Nuleidusi galvą įkišu į kišenę ranką ir įjungiu mikrofoną. Girdisi prastai, viskas traška braška, bet vis dėlto išgirstu jo balsą.

— ... ir visai nekreipė dėmesio. Žinoma, pasirodo, tas prakeiktas navigatorius mane nukreipė visai ne į tą Notre Dame , — jis žaviai jai nusišypso, o ji kikena.

Aš taip įpykusi, kad jau noriu šokti nuo stalelio. Tai mūsų anekdotas! Tai mums taip nutiko! Paryžiuje galiausiai atsidūrėme ne prie tos Notre Dame , o tikrosios niekada taip ir nepamatėme. Ar jis pamiršo, jog keliavo su manimi? Ar jis ketina išbraukti mane iš savo gyvenimo?

— Ar nemanai, kad jis atrodo labai laimingas? — tarsteli Sadi.

— Jis nėra laimingas! — pagiežingai dėbteliu. — Dabar jis absoliučiai viską neigia.

Jie užsisako butelį vyno. Puiku. Dabar man teks stebėti, kaip jie įsilinksmina. Dedu į burną kelias alyvuoges ir kramsnoju didžiai nelaiminga. Sadi nutūpė į kėdę priešais mane ir žvelgia gailestingomis akimis.

— Juk įspėjau, nebūk priekaba.

— Ir nesu priekaba! Aš tik mėginu... jį suprasti, — pateliūskuoju taurėje vyną. — Mūsų draugystė nutrūko taip staiga. Jis ėmė ir paliko mane. Supranti, norėjau stengtis ir dirbti, kad mūsų santykiai būtų dar geresni. Norėjau apie viską pasikalbėti. Na, pavyzdžiui, ar turime jaustis vienas kitam įsipareigoję? O gal tie santykiai turėtų būti kitokio pobūdžio? Bet jis nesikalbėjo. Jis man nesuteikė galimybės.

Pažvelgiu į Džošą, kuris šypsosi Marijai, kol padavėjas kemša butelį. Tarsi stebėčiau pirmąjį mūsų pasimatymą. Viskas buvo taip pat — šypsenos, trumpos smagios istorijos ir vynas. Kur buvo suklysta? Kaip nutiko, kad galiausiai sėdžiu kampe ir slapta jo klausausi?

Ir tada man šauna į galvą nepaprastai aiškus sprendimas. Ryžtingai pasilenkiu prie Sadi.

— Eik ir jo paklausk.

— Ko paklausti? — vypteli Sadi.

— Kas buvo blogai! Paklausk Džošo, ką aš blogai dariau! Priversk jį kalbėti garsiai, kaip privertei Edą Harisoną. Tada bent jau žinosiu!

— Negaliu, — iškart prieštarauja Sadi.

— Ne, gali! Įlįsk jam į galvą! Priversk kalbėti! Tik taip ir galėsiu ką nors iš jo išgauti... — nutylu, nes prie stalelio prieina padavėjas su bloknotėliu. — Oo, sveiki. Norėčiau... eee... sriubos. Dėkoju.

Padavėjui nuėjus spoksau į Sadi maldaujamu žvilgsniu.

— Prašau. Jau taip toli nužengiau... Taip labai stengiausi...

Akimirką Sadi tyli, paskui perverčia akimis.

— Labai gerai.

Ji dingsta ir po minutėlės atsiduria prie Džošo stalo. Stebiu juos galingai besidaužančia širdimi. Nekreipdama dėmesio į zvimbesį, įstumiu ausinę giliau į ausį ir klausausi vilnijančio Marijos juoko — ji pasakoja kažkokią istoriją apie jodinėjimą. Ji kalba su vos žymiu airišku akcentu, kurio anksčiau nejaučiau. Vėl pakėlusi akis pamatau, kaip Džošas pila jai į taurę vyno.

— Atrodo, tavo vaikystė buvo nuostabi, — sako jis. — Turėtum daugiau man papasakoti.

— O ką norėtum sužinoti? — juokiasi ji lauždamasi duonos. Atkreipiu dėmesį, kad atlaužto gabaliuko į burną nededa.

— Viską, — šypsosi jis.

— Ilgokai užtrukčiau.

— Aš neskubu, — dabar Džošo balsas kiek gilesnis. Stebiu apimta siaubo. Įsivaizduoju, kaip jų žvilgsniai smelkiasi vienas į kitą, skleisdami virpulius. Dabar jis kiekvieną akimirką gali paimti jos ranką arba padaryti ką nors dar blogiau. Ko Sadi laukia ?

— Na, gimiau Dubline, — šypsosi ji. — Trečias vaikas iš trijų.

— Kodėl nutarei palikti Larą? — Sadi balsas taip skardžiai nuskamba ausinėse, jog kone pašoku nuo kėdės. Nė nepastebėjau, kaip ji priplaukė prie Džošo kėdės.

Džošas ją išgirdo, tikrai sakau. Jis net nebaigė pilti gazuoto vandens.

— Visą vaikystę kentėjau nuo dviejų vyresnių brolių, — akivaizdžiai nieko nenutuokdama toliau dėsto Marija. — Jie buvo tokie negeri...

— Kodėl nutarei palikti Larą? Kas buvo negerai? Pasikalbėk apie tai su Marija. Džošai, pasikalbėk!

— ... lovoje rasdavau varlių, rasdavau jų ir kuprinėje... o kartą radau net dubenėlyje su dribsniais! — Marija juokiasi ir žiūri į Džošą aiškiai laukdama, kol jis kaip nors sureaguos. Tačiau jis sėdi sustingęs kaip statula, o Sadi rėkia jam į ausį: „Pasakyk pasakyk, pasakyk!“

— Džošai? — Marija pamoja jam prieš nosį. — Ar girdėjai nors žodelį, ką pasakojau?

— Atleisk, — jis pasitrina skruostą. — Nesuprantu, kas nutiko. Ką sakei?

— Ai, nieko, — gūžteli pečiais ji. — Tik pasakojau apie savo brolius.

— Apie brolius! Teisingai! — tikrai labai stengdamasis jis sutelkia į ją dėmesį ir žavingai nusišypso. — Na, ar jie labai globojo mažąją savo sesutę?

— Geriau pasisaugok! — nusišypso ji ir gurkšteli vyno. — O kaip tu? Turi brolių ar seserų?

— Pasakyk, kodėl išsiskyrei su Lara! Kuo ji tau neįtiko?

Matau, kaip Džošas vėl nežinia kur įsispokso. Atrodo, lyg mėgintų sugauti tolimą slėniuose čiulbančios lakštingalos aidą.

— Džošai? — Marija pasilenkia. — Džošai!

— Atleisk, — jis atitoksta ir papurto galvą. — Atleisk! Kaip keista. Ką tik mąsčiau apie savo buvusiąją Larą.

— Oo, — Marija vis dar šypsosi tokia pat plačia šypsena, bet matau, kad lūpų kampučiuose atsirado nemaloni įtampa. — Ir kaip?

— Nežinau, — Džošas suglumęs susiraukia. — Tik svarsčiau, kas tarp mudviejų buvo negerai.

— Santykiai nutrūksta, — nerūpestingai tarsteli Marija ir atsigeria vandens. — Ir kas žino kodėl? Visko nutinka.

— Taip, — Džošo žvilgsnis vis dar kažkur klaidžioja, ir čia nieko keista, nes Sadi lyg sirena spiegia jam į ausį: „Pasakyk, kas buvo negerai! Garsiai pasakyk!

— Na, — Marija keičia temą, — kaip tau sekėsi šią savaitę? Man buvo tikras pragaras dirbti su tuo klientu. Prisimeni, su tuo, apie kurį pasakojau?

— Manyčiau, ji buvo per smarki, — lepteli Džošas.

— Kas?

— Lara.

— Ooo, tikrai? — matau, kaip Marija stengiasi atrodyti susidomėjusi.

— Ji man skaitydavo apie „žmonių tarpusavio santykius“ iš kažkokio žurnaliūkščio ir nuolat pasakodavo, kaip mes panašūs į kokią nors vieną ar kitą porą. Valandų valandas. Galėdavau pasiusti. Kodėl jai reikia viską analizuoti? Kodėl jai reikia išnarstyti po siūlelį kiekvieną vaidą ar pokalbį?

Jis nuryja gurkšnį vyno, o aš spoksau į jį per visą restoraną ištikta šoko. Net neįtariau, kad jis taip jautėsi.

— Tikrai turėjo įkyrėti, — užjausdama sako Marija. — Na, kaip praėjo tasai svarbus susirinkimas? Sakei, kad viršininkas turėjo padaryti kažkokius ypatingus pareiškimus?

— Kas dar? — rėkia Džošui Sadi, nustelbdama Mariją. — Kas dar?

— Visą vonios kambarį ji užgriozdindavo visokiausiais kremais ir kitokiu šlamštu, — Džošas suraukia kaktą prisimindamas. — Kiekvieną kartą norėdamas nusiskusti turėdavau brautis pro dėželes ir buteliukus. Galima išeiti iš proto.