Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Aš... eee... aš tik... aš norėjau paklausti... — man dreba balsas; atsikrenkščiu. — Ar nenorėtumėte su manimi kur nors nueiti?

Mirtina tyla, tik kažkas paspringsta kavos gurkšniu. Mano skruostai liepsnoja, bet pati laikausi gana ramiai. Matau, kaip už stalo sėdintys žmonės pasikeičia apstulbusiais žvilgsniais.

— Atleiskite? — prataria priblokštas amerikietis.

— Na, pavyzdžiui... į pasimatymą? — surizikuoju ir nežymiai nusišypsau.

Staiga pamatau šalia jo atsiradusią Sadi.

— Atsakyk taip! — rėkia ji amerikiečiui į ausį taip garsiai, kad man norisi vietoj jo susigūžti. — Sakyk „taip“! Sakyk „taip“!

Nustembu pamačiusi, kad amerikietis vis dėlto sureaguoja. Jis pakreipia galvą, tarsi išgirdęs tolimą radijo signalą. Ar jis tikrai ją girdi?

— Jaunoji panele, — griežtokai prataria žilaplaukis vyriškis. — Dabar tikrai ne laikas ir ne vieta...

— Nenoriu niekam trukdyti, — nuolankiai sakau. — Ilgai jūsų nesugaišinsiu. Tik norėčiau išgirsti vienokį arba kitokį atsakymą, — vėl atsigręžiu į amerikietį. — Ar norėtumėte kur nors su manimi nueiti?

— Sakyk „taip ", Sakyk „taip"! — dabar Sadi rėkia nepakeliamai garsiai.

Nerealu. Amerikietis tikrai turėtų kažką girdėti. Jis papurto galvą ir žengia kelis žingsnius atatupstas, bet Sadi teberėkdama seka paskui. Jo akys kaip stiklinės, o jis pats atrodo lyg ištiktas transo.

Salėje niekas nė nekrusteli, neprataria nė žodelio. Visi atrodo sukaustyti šoko; viena moteris prisidengusi veidą ranka, tarsi stebėtų traukinio katastrofą.

— Sakyk „taip“! — Sadi jau kimsta nuo ilgo rėkimo. — Dabar pat! Sakyk“ taip! SAKYK „TAIP“!

Tiesiog komiška žiūrėti, kai ji taip rėkia sulaukdama vos pastebimos reakcijos. Tačiau aš į visa tai žiūrėdama pajuntu gailestį. Sadi atrodo tokia bejėgė — tarsi rėktų už storo stiklo, ir vienintelis ją girdintis žmogus būčiau aš. Sadi pasaulis turėtų būti labai nemalonus, pasijuntu begalvojanti. Ji nieko negali paliesti, su niekuo negali pabendrauti; akivaizdu, kad ji niekada neprisikas prie šio vyruko...

— Taip, — desperatiškai linksi amerikietis.

Mano gailestis išgaruoja.

Taip?

Už stalo sėdintieji aikteli, kažkas mėgina susitvardyti nekikenęs. Visi akimirksniu atsigręžia į mane, o aš laikinai per daug nustėrusi, kad atsakyčiau.

Jis pasakė „taip“.

Ar tai reiškia, jog... man tikrai teks eiti su juo į pasimatymą?

— Puiku! — mėginu atgauti sveiką protą. — Taigi... aš jums parašysiu elektroninę žinutę, gerai? Beje, aš vardu Lara Lington. Štai mano vizitinė... — grabalioju rankinėje.

— Aš — Edas, — vyriškis ir dabar atrodo priblokštas. — Edas Harisonas, — jis kyšteli ranką į švarko kišenę ir išima savo vizitinę kortelę.

— Taigi... ee... iki, Edai! — čiumpu rankinę ir skubu išsinešdinti; salė vis labiau šurmuliuoja. Girdžiu, kaip kažkas klausia: „Kas, po velnių, ji tokia?“, o kita moteris tyliai prataria: „Matai? Tik reikia turėti akis. Su vyrais reikia tiesiai šviesiai. Neverta žaisti. Imi viską ir iškloji. Jeigu būdama tos merginos metų būčiau žinojusi tiek, kiek dabar žino ji...“

O ką aš žinau?

Nieko nežinau, išskyrus tai, jog man reikia iš čia ištrūkti.

Aštuntas skyrius

Aš vis dar ištikta šoko; Sadi mane paveja pirmo aukšto koridoriaus pusiaukelėje. Negalėdama patikėti, mintimis perbėgu visą ką tik patirtą epizodą. Sadi su tuo žmogumi bendravo. Jis tikrai j ą girdėjo. Nesu tikra, kiek girdėjo, bet kad girdėjo pakankamai — akivaizdu.

— Argi jis ne nuostabus? — svajingai klausia Sadi. — Žinojau, kad atsakys „taip“.

— Kas ten nutiko? — murmu negalėdama patikėti. — Na, kai rėkei? Maniau, kad daugiau su niekuo negali kalbėtis, tik su manimi!

— Iš tų kalbų nieko gera neišeina, — sutinka Sadi. — Bet pastebėjau, jog, kai tikrai labai garsiai surėkiu tiesiai žmonėms į ausį, jie lyg ir išgirsta kažkokį tolimą garsą. Tačiau taip darbuotis baisiai sunku.

— Ar anksčiau esi taip mėginusi? Ar esi dar su kuo nors kalbėjusi?

Suprantu, jog skamba absurdiškai, tačiau pajuntu šiokį tokį pavydą, kad ji gali prisigauti ir prie kitų žmonių. Sadi — mano vaiduoklis.

— Ai, persimečiau keliais žodeliais su karaliene, — nerūpestingai sako ji. — Šiaip sau, pokštaudama.

— Ar tu rimtai ?

— Galbūt, — ji meta man šelmišką šypsenėlę. — Tik senoms balso stygoms tokie pokštai — tikras pragaras. Po valandėlės visada būnu priversta baigti, — ji sukosti ir pasitrina kaklą.

— O aš maniau, kad esu vienintelis žmogus, kuriam vaideniesi, — nesusilaikau vaikiškai nepasakiusi. — Maniau, kad aš — ypatinga.

— Tu — vienintelis žmogus, šalia kurio galiu atsirasti akimirksniu, — minutėlę pasvarsčiusi sako Sadi. — Man pakanka apie tave pagalvoti, ir pasijuntu esanti su tavimi.

— Ooo, — sakyčiau, slapčia džiaugiuosi tai girdėdama.

— Na, kaip manai, kur jis mus nusives? — Sadi pakelia žibančias akis. — Į „Savoją“? Dievinu „Savoją“.

Aš vėl sutelkiu visą dėmesį svarstydama susidariusią situaciją. Ar ji rimtai įsivaizduoja, jog mes visi trys eisime į pasimatymą? Į keistą, šmėklišką trijų pasimatymą, dalyvaujant vaiduokliui?

Gerai, Lara. Stenkis mąstyti blaiviai. Tasai vyrukas nė neketina eiti į jokį pasimatymą. Jis suplėšys mano vizitinę kortelę ir visą kaltę suvers pagirioms/vartojamų vaistų dozei/atitinkamam streso lygmeniui, ir aš daugiau niekada jo nebepamatysiu. Jau labiau savimi pasitikėdama žingsniuoju išėjimo link. Vienai dienai beprotysčių pakaks. Turiu darbų.

Vos grįžusi į biurą skambinu Džinai, sėduosi į sukamąją kėdę ir pasirengiu gardžiuotis akimirka.

— Džina Savil.

— Oo, Džina, sveika, — maloniai pratariu. — Čia Lara Lington. Skambinu norėdama dar kartą pasikalbėti apie jūsų šunų draudimo politiką, kurią neabejotinai suprantu ir tikrai palaikau. Man išties aišku, kodėl savo darbo vietą skelbiate zona be augintinių. Tik, štai, vis svarstau, kodėl ši taisyklė negalioja Džeinei Frenšju iš 1416 kabineto.

Cha!

Dar niekada nebuvau susidūrusi su taip nepatogiai besijaučiančia Džina. Iš pradžių ji vis tiek viską neigia. Paskui mėgina pasakyti, jog taip yra dėl atitinkamai susiklosčiusių aplinkybių ir nereiškia jokio precedento. Tačiau pakako paminėti teisininkus ir europines žmogaus teises, ir ji „subliūško“. Širina gali vestis Flešą į darbą! Šis punktas rytoj bus įtrauktas į jos sutartį; ji gaus dar ir krepšį šuniui! Padedu ragelį ir renku Širinos numerį. Ji bus tokia laiminga! Galiausiai galiu pasakyti, kad šis darbas tikrai smagus .

Pasidaro dar smagiau, kai Širina aikteli į ragelį negalėdama patikėti.

— Net negalėjau įsivaizduoti, kad „Sturgis Curtis“ kompanijoje kas nors būtų prisiėmęs tiek vargo, — nepaliauja kartojusi ji. — Štai tau ir skirtumai, kai dirbi su smulkesne firma.

— Prabangia, — pataisau Širiną. — Mes pažįstamos asmeniškai. Pasakyk visiems savo draugams!

— Pasakysiu! Net negaliu patikėti! Beje, kaip išsiaiškinai, kad yra kitas šuo?

Akimirką dvejoju.

— Yra visokių būdų ir priemonių, — galiausiai atsakau.

— Na, tu nuostabi!

Galiausiai visa švytėdama padedu telefoną, pakeliu akis ir pamatau godžiai ir smalsiai į mane spoksančią Keitę.

— Kaip sužinojai apie kitą šunį? — klausia ji.