Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Ar tu įsitikinusi?

— Ką tik ten buvau! Jis ten! Eik! Pakviesk jį! — Sadi stengiasi mane stumte įstumti.

— Palauk! — žengiu kelis žingsnius atatupsta, stengdamasi viską permąstyti. Negaliu eiti aklai. Turiu numatyti planą.

1. Pasibelsti ir įeiti į nepažįstamo vyriškio kabinetą.

2. Natūraliai, maloniai pasisveikinti.

3. Pakviesti jį į pasimatymą.

4. Kone numirti iš nuostabos, kai jis iškvies apsaugą.

5. Labai labai mikliai sprukti lauk.

6. Jokiu būdu nepasakyti savo vardo. Tada galėsiu pabėgti, viską ištrinti iš atminties; niekas niekada nesužinos, jog čia buvau aš. Gal jis net pamanys, kad viską tik susapnavo.

Viskas užtruks ilgiausiai trisdešimt sekundžių, o tada Sadi teks liautis mane kamuoti. Puiku, leiskimės į žygį. Prieinu prie durų stengdamasi nekreipti dėmesio į staiga pradėjusią pašėlusiai daužytis širdį. Giliai įkvepiu, pakeliu ranką ir tyliai pabeldžiu.

— Visai nieko nesigirdėjo! — man už nugaros šūkteli Sadi. — Belsk garsiau! O tada iškart įeik. Jis viduje! Pirmyn!

Užsimerkusi garsiai pabeldžiu, pasuku rankeną ir žengiu į kabinetą.

Į mane sužiūra dvidešimt už apskrito konferencijų stalo susėdusių kostiumuotų žmonių. Gale stalo stovintis žmogus nutyla nutraukęs skaidrėmis iliustruotą pranešimą.

Sustingusi spoksau į juos.

Čia ne kabinetas. Čia konferencijų salė. Stoviu priešais draugiją, kurioje man ne vieta, susirinkime, kuriame man ne vieta, ir visi laukia, kol ką nors pasakysiu.

— Atsiprašau, — pagaliau sumikčioju. — Nenorėjau pertraukti. Tęskite.

Akies krašteliu pamatau porą tuščių vietų. Menkai tesusivokdama, ką daranti, atitraukiu kėdę ir sėduosi. Šalia sėdinti moteris minutėlę žvelgia į mane kažkuo abejodama, o paskui stumteli bloknotą ir rašiklį.

— Dėkoju, — sumurmu.

Net negaliu patikėti. Niekas man neliepia išeiti. Nejau jie nesupranta, kad man čia ne vieta? Priekyje stovėjęs vyrukas vėl pradėjo kalbėti, keli žmonės užsirašinėja. Vogčiomis nužvelgiu sėdinčiuosius už stalo. Salėje susirinkę maždaug penkiolika žmonių. Sadi vyrukas galėtų būti bet kuris iš jų. Kitoje stalo pusėje sėdintis vaikinas smėlio spalvos plaukais atrodo visai mielas. Ir pranešimą skaitantis vyriškis ganėtinai žavus. Jo plaukai tamsūs, banguoti, akys šviesiai mėlynos; jis pasirišęs tokį patį kaklaraištį, kokį gimtadienio proga padovanojau Džošui. Vyriškis ranka vedžioja per rodomą grafiką ir kalba labai gyvai.

— ...taigi metai iš metų klientų pasitenkinimo kreivė kyla ir kyla...

— Štai čia sustokite, — atsigręžia prie lango stovėjęs vyras, kurio anksčiau nė nepastebėjau. Jis kalba su amerikietišku akcentu, vilki tamsiu kostiumu; kaštonų spalvos plaukai sušukuoti į viršų. Tarp antakių matosi gilios „V“ pavidalo raukšlelės; jis žiūri į vyriškį banguotais plaukais taip, tarsi šis jį asmeniškai būtų didžiai nuvylęs. — Mes nekalbame apie klientų pasitenkinimo kreives. Manęs nedomina darbas, kurį klientas įvertina aukščiausiu balu. Mane domina darbas, kurį aukščiausiu balu vertinu aš.

Vyriškis banguotais plaukais atrodo užkluptas iš pasalų, ir aš pajuntu jam užuojautą.

— Žinoma, — sumurma jis.

— Visi, čia kalbėję, pabrėžia ne tuo dalykus, — suraukęs antakius amerikietis nužvelgia sėdinčiuosius prie stalo. — Mes čia susirinkome ne tam, kad greitai sukurtume konkrečią taktiką. Mes turėtume paveikti strategiją. Sukurti kažką nauja. Kadangi aš čia jau...

Jo nebesiklausau, nes pamatau į kitą tuščią kėdę įplaukiančią Sadi. Pastumiu bloknotą arčiau jos ir užrašau: KURIS VYRAS?

— Tas, kuris panašus į Rudolfą Valentiną, — atsako ji lyg nustebusi, kad man apskritai iškilo toks klausimas.

Dėl Dievo...

IŠ KUR GALIU ŽINOTI, KAIP ATRODO TASAI PRAKEIKTAS RUDOLFAS VALENTINAS? — užrašau. — KURIS?

Galiu lažintis, kad ji kalba apie tą vyriškį banguotais plaukais. Na, nebent tai šviesiaplaukis vaikinas, sėdintis tiesiai prieš mane; jis visai gražus. O gal ji turi galvoje tą vyrioką su ožio barzdele?

— Aišku, kad jis! — Sadi mosteli rodydama į kitą salės pusę.

VYRIŠKIS, SKAITANTIS PRANEŠIMĄ? — užrašau, kad iki galo įsitikinčiau.

— Ne, kvailiuke! — kikena Sadi. — Jis! — ji atsiduria priešais susiraukusį amerikietį ir ilgesingai į jį žiūri. — Ar ne puikus balandėlis?

— Tas?

Ojoj... Prabilau garsiai. Visi į mane atsigręžia, o aš mėginu apsimesti krenkščianti ir atsiprašinėjanti.

TIKRAI TAS? — užrašau ant lapo, kai Sadi sugrįžta.

— Jis nuostabus! — ji sako man į ausį kiek įsižeidusi.

Abejodama nužvelgiu amerikietį ir stengiuosi būti teisinga. Sakyčiau, jis atrodo visai neblogai, jeigu vertintume iš tradicinių perspektyvų. Jo plaukai nubraukti nuo plačios, kampuotos kaktos, sušukuoti į viršų, jis šiek tiek įdegęs, iš po nepriekaištingai baltų rankogalių matosi riešus apaugę tamsūs plaukeliai. Jo akys tikrai skvarbios. Jis turi visiems lyderiams būdingą magnetizmą. Stiprios rankos, ryžtingi gestai. Kalbėdamas prikausto dėmesį.

Bet, atvirai kalbant... Jis absoliučiai ne mano skonio. Per smarkus. Per daug susiraukęs. Atrodo, kad visi kiti, sėdintys salėje, jo bijo.

— Apie tai ir kalbame, — jis paima plastikinį segtuvą ir tylėdamas pasiunčia jį per rankas vyriokui su ožio barzdele. — Vakar vakare surašiau keletą punktų dėl Moriso Farkuharo konsultavimo firmos. Paprasta atmintinė. Gal padės.

— Oo, — vyriokas su barzdele sėdi apstulbęs. — Na... dėkoju. Labai malonu, — susimąstęs jis sklaido lapus. — Ar galėčiau visu tuo pasinaudoti ?

— Čia tik bendro pobūdžio mintys, — sako amerikietis, metęs kreivą šypsenėlę, kurios tą sekundę sumirksėjus buvo galima nė nepastebėti. — Taigi, jei kalbėsime apie paskutinį punktą...

Iš savo vietos matau, kaip vyriokas su barzdele godžiai šiurena prirašytus puslapius.

— Kada, po velnių, jis turėjo laiko tokiam darbui? — jis murma kaimynui, kuris tik gūžčioja pečiais.

— Turiu eiti, — amerikietis staiga pažvelgia į laikrodį. — Atsiprašau, kad užgrobiau susirinkimo laiką, Saimonai, tęsk.

— Tik norėčiau pateikti vieną klausimą, — skuba kelti ranką vaikinas smėlio spalvos plaukais. — Ar kalbėdamas apie inovatyvią procedūrą turite galvoje...

— Greičiau! — staiga ausyse vėl suskamba Sadi balsas, ir aš pašoku. — Kviesk jį į pasimatymą! Jis išeina! Juk pažadėjai! Kviesk! Pa-kvieskpa-kvieskpakviesk...

— Gerai!!!!!! — keverzoju krūpčiodama. — TIK DUOK MAN SEKUNDĖLĘ LAIKO.

Sadi nusliūkina į kitą salės pusę ir viltingai žvelgia į mane. Po minutėlės ji ima nekantraudama mojuoti rankomis, tarsi mane kviesdama.

Ponas amerikietis Susiraukėlis baigė atsakinėti jaunuoliui smėlio spalvos plaukais ir kemša į portfelį kažkokius savo popierius.

Negaliu to padaryti. Kažkoks absurdas.

— Pirmyn! Pirmyn! — Sadi mėgina mane pastumti. — Pakviesk!

Jaučiu smilkiniuose tvinkčiojantį kraują. Po stalu dreba kojos. Kažkaip prisiverčiu pakelti ranką.

— Atleiskite, — pratariu laibai pyptelėdama.

Ponas amerikietis Susiraukėlis atsigręžia ir sutrikęs mane nužvelgia.

— Atsiprašau, bet, kiek žinau, mūsų niekas nesupažindino. Jums teks man atleisti, nes aš skubu...

— Norėčiau paklausti.

Visi sėdintieji už stalo atsisuka į mane pažiūrėti. Girdžiu, kaip vienas vyras šnabžda šalia sėdinčiajam: „Kas ji?“

— Gerai, — atsidūsta amerikietis. — Dar vienas trumpas klausimas. Koks jis?