Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Ji vėl dingsta. Stengiuosi numaldyti jaudulį ir kantriai laukti. Bet štai taip stovėti už durų tiesiog nepakenčiama. Jeigu ieškočiau aš, tikrai ką nors rasčiau, žinau, kad rasčiau. Pavyzdžiui, dienoraštį, pilną prirašytą Džošo minčių. Arba neišsiųstą pusiau parašytą elektroninę žinutę. Arba... arba eilėraštį. Tik įsivaizduokite...

Nesusilaikau ir pradedu fantazuoti apie tai, kaip ant kažkokios numestos popieriaus skiautės Sadi randa brūkštelėtą eilėraštį. Parašyta kažkas labai paprasta ir tiesmuka, kaip ir pats Džošas.

Kas nutiko — klaida

Dieve , kaip ilgiuos tavęs , Lara,

Myliu tave...

Niekaip nesugalvoju žodžio, kuris rimuotųsi su „Lara“.

— Nubusk! Lara? — Pašokusi atsimerkiu ir prieš save vėl matau Sadi.

— Ar ką nors radai? — žiopteliu.

— Taip. Tiesą sakant, tikrai radau! — Sadi žvelgia į mane triumfuodama. — Kai ką labai įdomaus ir įtikinama.

— O, Dieve, ką gi? — vos begaliu kvėpuoti, mintyse blyksteli įvairios gundančios galimybės. Mano nuotrauka po jo pagalve... dienoraščio ištrauka, atskleidžianti jo apsisprendimą atnaujinti mūsų santykius...

— Šeštadienį jis pietauja su kita mergina.

— Ką? — sutirpsta visos mano fantazijos. Spoksau į ją priblokšta. — Ką turi galvoje sakydama, kad jis pietauja su kita mergina?

— Virtuvėje buvo prisegtas lapelis su užrašu „12.30 — pietūs su Marija“.

Nepažįstu jokios merginos vardu Marija. Džošas nepažįsta nieko vardu Marija.

— Kas toji Marija? — nebesuvaldau jaudulio. — Kas yra Marija?

Sadi gūžteli pečiais.

— Gal nauja jo draugė?

— Nekalbėk taip! — sušunku apimta siaubo. — Jis neturi naujos merginos! Negali turėti! Jis sakė, kad jokios kitos nėra! Jis sakė...

Nutylu jausdama, kaip daužosi širdis. Man niekada net nešovė į galvą, kad Džošas jau dabar galėtų susitikinėti su kita mergina. Nė nepagalvočiau.

Atsiuntęs tą paskutinę elektroninę žinutę jis rašė, jog neketina skubėti ir užmegzti naujų santykių. Jis sakė, jog jam reikia laiko „pamąstyti apie visą savo gyvenimą“. Na, labai ilgai negalvojo, tiesa? Jeigu aš imčiausi mąstyti apie visą savo gyvenimą, užtrukčiau daug daug ilgiau nei šešias savaites. Užtrukčiau... metus! Mažiausiai! Gal dvejus ar trejus.

Mąstymas vaikinams — kaip seksas. Pamąsto dvidešimt minučių — ir viskas, ir daugiau nėra jokios prasmės apie tai kalbėti. Jie nieko nenutuokia.

— Ar ten parašyta, kur jie pietaus?

Sadi linkteli.

— “Martino bistro“.

— “Martino bistro“? — Atrodo, kad man tuoj sutriks kvėpavimas. — Būtent ten įvyko pirmas mūsų pasimatymas! Mes visada ten eidavome!

Džošas vedasi merginą į „Martino bistro“. Merginą, vardu Marija.

— Eik dar kartą, — susijaudinusi mosteliu rodydama į namą. — Visur apieškok! Surask dar ką nors!

— Daugiau neisiu! — prieštarauja Sadi. — Išsiaiškinai viską, ką tau reikia žinoti.

Tiesą sakant, jos žodžiuose yra prasmės.

— Tu teisi, — staiga apsigręžiu ir žingsniuoju toldama nuo namo; einu taip įsigilinusi į savo mintis, jog kone susiduriu su kažkokiu senuku. — Tu teisi. Žinau, kokiame restorane jie pietaus, kuriuo laiku. Nueisiu ir įsitikinsiu savo akimis...

— Ne! — Sadi atsiduria tiesiai man prieš nosį, ir nustebusi sustoju. — Ne todėl tau padėjau! Tu negali jų šnipinėti.

— Man reikia, — suglumusi žvelgiu į Sadi. — Kaip kitaip išsiaiškinsiu, ar Marija tikrai naujoji jo mergina, ar ne?

— Neišsiaiškinsi. Palinkėk jam laimingo kelio, nusipirk naują suknelę ir susirask kitą mylimąjį. Arba kelis.

— Nenoriu kelių mylimųjų, — kartoju užsispyrusi. — Noriu Džošo.

— Na, bet negali jo turėti! Pasiduok!

Man darosi labai labai labai bloga nuo žmonių, nuolat patarinėjančių pasiduoti ir palikti Džošą ramybėje. Tėvai, Natalija, senutė, su kuria kartą įsikalbėjau autobuse...

— Kodėl turėčiau pasiduoti? — išlekia protesto žodžiai. — Kodėl man visi nuolat kartoja, kad turiu pasiduoti? Ir kas gi čia bloga, jei siekiu vieno numatyto tikslo? Bet kokioje kitoje gyvenimo srityje atkaklumas skatinamas ! Už jį apdovanojama ! Na, juk Edisonui niekas nepatarė mesti darbų su elektros lemputėmis, ką? Skotui niekas nepasiūlė pamiršti Pietų ašigalį! Jam niekas nepasakė „nurimk, Skotuk, žemėje dar daug sniegu nuklotų tyrų“. Jis mėgino, ieškojo. Jis nesutiko pasiduoti, kad ir kaip sunkiai viskas klostėsi. Ir jam pavyko!

Baigiu kalbą įsikarščiavusi ir įkaitusi, bet Sadi spokso į mane kaip į kvaišą.

— Skotui nepavyko, — sako ji. — Jis mirtinai sušalo.

Piktai dėbsau į Sadi. Vis dėlto yra itin neigiamai nusiteikusių žmonių.

— Na, vis tiek, — apsigręžiu ir nukulniuoju gatve. — Eisiu į tą restoraną.

— Blogiausia, ką gali padaryti mergina — tai sekti vaikiną pasibaigus meilės romanui, — paniekinamu balsu sako Sadi. Kulniuoju dar greičiau, tačiau jai visai paprasta su manimi suspėti. — Mano kaime buvo mergina vardu Polė; bjauri priekaba. Ji buvo įsitikinusi, kad tasai vyriokas Desmondas ją vis dar myli, todėl visur paskui jį sekiodavo. Taigi mes jai iškrėtėm neįtikimai šaunų pokštą. Mes jai pasakėme, jog Desmondas sode, slepiasi už krūmų, nes yra per drovus, kad tiesiai šviesiai su ja pasikalbėtų. Jai išėjus, vienas vaikinas perskaitė neva Desmondo rašytą meilės laišką. Žinai, tą laišką mes pačios parašėm. Visi kiti slėpėsi krūmuose ir raitėsi iš juoko.

Nors ir nenorėdama, bet susidomiu Sadi istorija.

— Argi to vyruko balsas nebuvo kitoks?

— Jis sakė, kad kalba pakeltu balsu iš nervų. Jis sakė, kad būdamas šalia Polės ima drebėti kaip lapelis. Polė atsakė, jog viską gerai supranta, nes ir jos kojos kaip drebučiai, — Sadi pradeda kikenti. — Paskui mes ją visą amžinybę vadinome Drebučiais.

— Kaip žema! — pasakau apimta siaubo. — Ji taip ir nesuprato, jog tai pokštas?

— Suprato tik tada, kai visame sode pradėjo šnarėti krūmai. Tada ant žolės išsirito mano draugė Banti; ji nebetvėrė juoku, todėl žaidimas baigėsi. Vargšė Polė, — Sadi vėl sukikena. — Ji putote putojo. Ji visą vasarą nesikalbėjo nė su vienu iš mūsų.

— Nesistebiu! — sušunku. — Manau, kad jūs visi buvote labai žiaurūs! Beje, o gal jų meilės romanas nė nebuvo pasibaigęs? Gal jūs atėmėte iš jos tikros meilės galimybę?

— Tikros meilės! — pakartoja Sadi pašaipiai nusijuokdama. — Tu tokia senamadiška!

— Senamadiška? — atsiliepiu netikėdama savo ausimis.

— Tavo meilės dainos ir čiulbesys primena mano močiutę. Tu net nešiojiesi rankinuke mylimojo miniatiūrą, tiesa? Nesigink! Mačiau, kaip į ją dirsčiojai.

Man prireikė minutėlės, kol supratau, apie ką ji kalba.

— Tiesą sakant, tai ne miniatiūra. Tas daiktas vadinamas mobiliuoju telefonu.

— Nesvarbu, kaip vadinamas. Tu tebežiūri į ją meiliomis akimis, o paskui iš mažutyčio buteliuko trauki uostomąją druską...

— Ten buvo raminamasis daktaro Bacho balzamas! — įsiutusi atsakau. Dieve, ji pradeda vynioti mane aplink pirštą. — Vadinasi, tu nori pasakyti, kad netiki meile? Niekada nebuvai įsimylėjusi? Net ir tada, kai buvai ištekėjusi?

Pro šalį einantis paštininkas smalsiai į mane pažvelgia, aš greitai pridedu prie ausies ranką, neva taisydamasi ausinę. Turbūt man reikėtų įsigyti ausines priedangai.

Sadi man neatsako; kai prieinam metro stotelę, sustoju kaip įkirsta ir, staiga apimta nenugalimo smalsumo, nužvelgiu Sadi.