Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Viskas nėra taip paprasta, — apmaudžiai atsakau. — Ir aš nenoriu jo pamiršti. Žinai, kai kas turi širdis. Kai kurie žmonės neišduoda savo tikrosios meilės. Kai kurie...

Staiga pamatau, kad Sadi vėl užsimerkusi ir niūniuoja.

Patikėkite, man vaidenasi labiausiai kuoktelėjęs vaiduoklis pasaulyje. Vieną akimirką ji rėkia man į ausį, kitą — apiberia įžeidžiamomis replikomis, dar kitą — šnipinėja kaimynus... Įsidedu kąsnį lazanijos ir kramtau įpykusi. Įdomu, ką dar ji matė kaimynų butuose. Gal galėčiau jos paprašyti pašnipinėti tą vaikiną, gyvenantį viršuje, kai jis triukšmauja; įdomu, ką jis iš tikrųjų veikia...

Palaukite.

Oi, Dievuli...

Kone paspringstu maistu. Be jokio įspėjimo galvoje šmėsteli nauja mintis. Kuo puikiausias, tobulas planas. Planas, kuris viską išspręs.

Sadi galėtų šnipinėti Džošą.

Ji galėtų įsigauti į jo butą. Galėtų pasiklausyti jo pokalbių. Galėtų išsiaiškinti, ką jis apie viską galvoja, o paskui man papasakotų, ir aš kaip nors išsiaiškinčiau, kokia mums iškilo bėda, ir galėčiau tą bėdą pašalinti...

Štai kur atsakymas. Štai jis. Štai kodėl ji buvo man atsiųsta.

— Sadi! — pašoku ant kojų varoma svaiginamo adrenalino. — Viską supratau! Žinau, kodėl tu čia! Ogi tam, kad mane ir Džošą vėl suvestum!

— Ne, ne todėl, — iškart paprieštarauja Sadi. — O todėl, kad rasčiau vėrinį.

— Negalėtum čia būti tik dėl kažkokio seno, pigaus vėrinio, — abejingai mosteliu ranka. — Gal tikroji priežastis yra ta, jog turi man padėti! Štai dėl ko buvai čia atsiųsta.

— Aš nebuvau atsiųstai — Sadi mirtinai įžeidė tokia mintis. — Ir mano vėrinys nėra pigus! Ir aš nenoriu tau padėti. Tai tu turėtum man padėti.

— Kas taip sakė? Galiu lažintis, kad tu — mano angelas sargas, — dabar jau rimtai užsikabinu. — Galiu lažintis, kad buvai atsiųsta į žemę parodyti, koks iš tikrųjų puikus mano gyvenimas, kaip filmuose.

Minutėlę Sadi žvelgia į mane tylėdama, paskui apsidairo po virtuvę.

— Nemanau, kad tavo gyvenimas puikus, — sako ji. — Manau, ganėtinai pilkas ir nuobodus. Ir tavo šukuosena baisi.

Dėbteliu į ją įpykusi.

— Tu — tikrai šūdinas angelas sargas!

— Nesu tavo angelas sargas! — atšauna Sadi.

— Iš kur žinai? — įsikarščiavusi mušuosi į krūtinę. — Labai aiškiai jaučiu visa esybe, jog esi čia tam, kad man padėtum susitaikyti su Džošu. Taip man sako dvasios.

— Na, o aš visa esybe labai aiškiai jaučiu, jog neturėčiau tau padėti susitaikyti su Džošu, — akimirksniu atkerta Sadi. — Man dvasios sako šitaip.

Ji moka išvesti iš pusiausvyros. Ką ji išmano apie dvasias? Kuri iš mūsų mato vaiduoklius?

— Na, aš gyva, vadinasi, aš ir vadovauju, — drebiu. — Taigi ir sakau, kad padėti man turi tu. Antraip galiu ir nerasti laiko ieškoti tavo vėrinio.

Nenorėjau visko taip tiesmukai išdrėbti. Bet, kita vertus, ji pati mane išprovokavo savo egoizmu. Na, tikrai. Ji turėtų norėti padėti savo antros eilės dukterėčiai.

Sadi piktai dėbteli į mane, bet aš aiškiai matau, jog ji supranta neturinti iš ko rinktis.

— Labai gerai, — pagaliau prataria Sadi, ir jos pečiai kilsteli nuo gilaus atodūsio. — Mintis siaubinga, bet, kaip matau, neturiu kito pasirinkimo. Ką nori, kad padaryčiau?

Šeštas skyrius

Jau ištisas savaites nebuvau tokia žvali. Ištisus mėnesius. Dabar aštunta ryto, o aš jaučiuosi kaip visai kitas žmogus! Man nebereikia nubusti prislėgtai, rankoje spaudžiančiai ašarom sulaistytą Džošo nuotrauką, ant grindų nebesivolioja degtinės butelis ir neskamba Alanis Morrisette muzika...

Gerai gerai, taip buvo tik vieną kartą.

Bet vis tiek... Tik pažvelkite į mane! Energinga. Atsigavusi. Kuo puikiausiai apvedžiotos akys. Šiugždanti dryžuota palaidinė. Pasirengusi pradėti dieną, pašnipinėti Džošą ir jį susigrąžinti. Net taksi užsisakiau, kad būtų greičiau.

Nueinu į virtuvę ir randu prie stalo sėdinčią Sadi, apsivilkusią jau kitą suknelę. Ši suknelė rausvai violetinė, su tiulio įsiuvais, nuo pečių krintanti klostėmis.

— Oho! — nesusilaikau neprasižiojusi. — Iš kur turi tiek daug skirtingų drabužių?

— Argi ne puiki suknelė? — Sadi atrodo savimi patenkinta. — Žinai, viskas labai paprasta. Aš tik įsivaizduoju save, vilkinčią kokią nors suknelę, ir ji jau ant manęs.

— Ar ši suknelė buvo viena iš tau labiausiai patikusių?

— Ne, ji buvo tokios merginos, kurios vardas, kiek žinau, Cecilija, — Sadi palygina sijono kraštą. — Visada šios suknelės norėjau.

— Tu nugvelbei kitos merginos drabužį? — nesusilaikau nesukikenusi. — Tu jį pavogei?

— Aš nevogiau , — šaltai atsako Sadi. — Nekalbėk nesąmonių.

— Iš kur žinai? — nesusilaikau jai neįgėlusi. — O gal ji irgi vaiduoklis, gal šiandieną ji nori šią suknelę apsivilkti, bet negali? Gal dabar ji kur nors sėdi ir baigia išverkti akis?

— Viskas yra ne taip, — atsako Sadi žvelgdama akmeniniu žvilgsniu.

— Iš kur žinai, kaip yra? Iš kur žinai... — nutylu, nes staiga man šauna puiki mintis. — Ei! Jau žinau! Tau tereikia įsivaizduoti savo vėrinį. Pasistenk mintyse jį išvysti ir turėsi. Greitai užsimerk, įtemptai galvok...

— Ar tu visada tokia nenuovoki? — nutraukia mane Sadi. — Jau mėginau. Mėginau įsivaizduoti triušių kailiukų peleriną ir šokių batelius, bet nieko negavau. Nežinau kodėl.

— Gal gali nešioti tik drabužius vaiduoklius, — minutėlę pasvarsčiusi pratariu. — Drabužius, kurie irgi mirę. Na, kurie jau suplyšę, kieno nors sunaikinti ar dar kaip nors...

Abi minutėlę žvelgiame į rausvai violetinę suknelę. Liūdna galvoti, kad ji suplyšusi. Tiesą sakant, jau geriau nebūčiau apie tai užsiminusi.

— Na, ar tu pasirengusi? — keičiu temą. — Jeigu greitai išvažiuosime, Džošą rasime dar neišėjusį į darbą. — Išsiimu iš šaldytuvo jogurtą ir pakabinu kelis šaukštus. Mane kaitina vien mintis apie tai, jog greitai būsiu netoli Džošo. Iš tikrųjų esu taip susijaudinusi, kad net neįstengiu baigti jogurto. Padedu pusę nuvalgyto indelio į šaldytuvą, šaukštelį įmetu į kriauklę. — Eikš. Skubėkim! — Čiumpu plaukų šepetį iš įprastos vietos vaisių vazoje ir persibraukiu per plaukus. Paskui stveriu raktus ir atsigręžusi pamatau mane apžiūrinėjančios Sadi žvilgsnį.

— Vargeli , tavo rankos tokios putlios, — prataria ji. — Anksčiau nepastebėjau.

— Jos neputlios, — atsakau įsižeidusi. — Tai kieti raumenys, — įtempiu rankų raumenis, ir Sadi pasibaisėjusi nusisuka.

— Dar blogiau, — ji su pasitenkinimu nužvelgia grakščias savo rankas. — Visada garsėjau gražiomis savo rankomis.

— Na, taip, bet šiais laikais mums patinka ryškesnės kūno linijos, — informuoju Sadi. — Mes vaikštome į sporto klubus. Ar tu jau pasirengusi? Taksi bus čia po minutėlės. — Pasigirsta lauko durų skambutis, ir aš pakeliu aparato ragelį.

— Sveiki! Aš jau lipu žemyn...

— Lara? — išgirstu pažįstamą kiek prislopintą balsą. — Mieloji, čia tėtis. Ir mama. Užsukome pažiūrėti, ar tau viskas gerai. Pamanėme, gal pagausime tave prieš darbą.

Spoksau į aparatėlį negalėdama patikėti. Tėtis ir mama? Ir būtent dabar... Ką jie kalba apie „užsukimą“? Mama ir tėtis niekada šiaip sau neužsuka.

— Ee... puiku! — stengiuosi kalbėti linksmai. — Tuoj nulipsiu!