Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

Kaip gali būti internetiniai sukčiai? — norėjau sušukti. Mes neprisijungę prie interneto!

Padėti norėjo tik viena moteris; ji vardu Eilina Roberts. Tiesą sakant, ji man buvo kaip rakštis, nes pasakodama apie tai, ką nusipirko sendaikčių turgelyje, manęs gailėdama ir klausinėdama, ar nemanau susiverti kito panašaus vėrinio, nes Bromlyje yra nuostabi karoliukų parduotuvė, pralaikė mane prie telefono dešimt minučių.

Ach...

Pasitrinu kaistančią ausį, taip ilgai prispaustą prie telefono, ir suskaičiuoju iš sąrašo išbrauktus vardus. Dvidešimt trys. Liko keturiasdešimt keturi. Niekam tikusi mintis. Niekada nesurasiu to kvailo vėrinio. Ištiesiu nugarą, sulankstau sąrašą ir įsidedu į rankinę. Likusiems paskambinsiu rytoj. Galbūt.

Einu į virtuvę, įsipilu taurę vyno ir kišu į orkaitę lazaniją, kai pasigirsta jos balsas:

— Ar radai mano vėrinį?

Krūpteliu, trenkiu galvą į orkaitės dureles ir pakeliu akis. Ant praviro lango palangės sėdi Sadi.

— Prieš pasirodydama duok kokį nors ženklą! — surinku. — Beje, kur buvai? Kodėl staiga mane palikai?

— Tie namai mirtinai nemalonūs, — ji pakelia smakrą. — Pilni senių. Turėjau išsinešdinti.

Ji kalba kone linksmai, bet žinau, kad jai buvo labai nemalonu ten sugrįžti. Turbūt todėl ji dingo ilgam.

— Bet ir tu buvai sena, — primenu Sadi. — Tuose namuose buvai seniausia. Žiūrėk, čia tu! — Kišu ranką į švarkelio kišenę ir ištraukiu nuotrauką, kurioje ji susiraukšlėjusi ir pražilusi. Vos įžiūrimai truktelėjo Sadi veido raumenukas; paskui ji metė į nuotrauką paniekos kupiną žvilgsnį.

— Čia ne aš.

— Tu! Nuotrauką man davė slaugos namų sesutė. Ji sakė, jog nuotraukoje pavaizduota tu, švenčianti šimtas penktąjį gimtadienį! Turėtum didžiuotis! Gaudavai telegramų iš karalienės...

— Noriu pasakyti, kad čia ne aš. Niekada taip nesijaučiau. Širdyje niekas taip nesijaučia. Štai kaip aš jaučiuosi, — Sadi išskečia rankas. — Štai taip. Pana trečioj dešimty. Visą gyvenimą. O išorė — tai tik... apvalkalas.

— Na, vis tiek, sumaniusi išeiti, turėjai mane įspėti. Palikai mane visai vieną!

— Tai ar gavai vėrinį? Ar jį turi? — Sadi veidas sušvinta viltimi, ir aš nesusilaikau nesusiraukusi.

— Atleisk. Jie turėjo dėžutę su tavo daiktais, bet vėrinio su laumžirgiu joje nebuvo. Niekas nežino, kur jis dingo. Man tikrai labai gaila, Sadi.

Pasirengiu įniršio priepuoliui, šmėkliškam riksmui... bet nieko neišgirstu. Ji tik nežymiai krusteli, tarsi kas nors būtų sumažinęs įtampą.

— Bet aš ieškau toliau, — priduriu. — Skambinu kiekvienam, kas tik buvo sendaikčių turgelyje; na, gal kas nors tą vėrinį nupirko. Visą popietę kalbėjau telefonu. Tiesą sakant, darbas tikrai nelengvas, — pridedu. — Ganėtinai alinamas.

Dabar iš Sadi tikiuosi šiokio tokio dėkingumo. Kokios nors malonios kalbelės apie tai, kokia aš šauni, kaip ji vertina visas mano pastangas. Tačiau Sadi neramiai atsidūsta ir dingsta perėjusi kiaurai sieną.

— Taigi nėra už ką, — sužiopčioju jai pavymui.

Einu į svetainę, pradedu junginėti televizoriaus kanalus, ir tada vėl pasirodo Sadi. Dabar ji atrodo gerokai įsilinksminusi.

— Gyveni su labai savitais žmonėmis! Ten, viršuje, kažkoks žmogus užgulęs aparatą ir kažką niurna.

— Ką? — spoksau į ją. — Sadi, tau negalima šnipinėti mano kaimynų!

— Ką reiškia „pakraipyk pusrutuliukus“? — klausia ji nekreipdama dėmesio į mano pastabą. — Taip dainavo per radiją kažkokia mergina. Skamba kaip nesąmonė.

— Tai reiškia... pašok. Nekreipk dėmesio.

— Bet kodėl „pusrutuliukus“? — Sadi vis tiek stebisi. — Ar tai reiškia batelių nosių formą?

— Aišku, kad ne! Pusrutuliukai yra... — atsistoju ir pliaukšteliu sau per užpakalį. — Taip ir šoki, — parodau kelis gatvės šokio judesius, paskui pažvelgiu į Sadi, kuri nebetveria juoku.

— Atrodai kaip ištikta traukulių priepuolio! Tai ne šokis!

— Tai modernus šokis, — dėbteliu į ją ir atsisėdu.

Aš jautriai reaguoju į kitų pastabas apie mano šokių judesius. Gurkšteliu vyno ir perlieju Sadi kritišku žvilgsniu. Dabar ji spokso į televizorių ir išpūtusi akis žiūri „Ist Endo gyventojus“.

— Kas čia?

— “Ist Endo gyventojai“. Tokia pramoginė televizijos laida.

— Kodėl jie taip pykstasi?

— Nežinau. Visada taip būna, — vėl gurkšteliu vyno.

Negaliu patikėti, kad mirusiai savo antros eilės tetai aiškinu apie tai, kas yra „Ist Endo gyventojai“ ir „pakraipyk pusrutuliukus“. Tikriausiai turėtume kalbėtis apie reikšmingesnius dalykus?

— Klausyk, Sadi... kas tu? — staiga pagauta smalsumo klausiu išjungdama televizorių.

— Ką turi galvoje klausdama, kas aš? — įsižeidusi klausia ji. — Aš — mergina. Visai kaip tu.

— Mirusi mergina, — primenu. — Vadinasi, ne visai kaip aš.

— Gali man šito nepriminti, — lediniu balsu atsako Sadi.

Žiūriu, kaip ji įsitaiso ant sofos krašto, aiškiai mėgindama atrodyti natūraliai, nors jai negalioja jokie traukos dėsniai.

— Ar turi kokių nors ypatingų antžmogiškų galių? — griebiuosi kitokios taktikos. — Ar gali sukelti gaisrą? Arba ištįsti ir tapti visai plonyte?

— Ne, — vėl įsižeidusi atsako Sadi. — Beje, aš ir taip plona .

— Ar turi priešų, kuriuos dabar galėtum įveikti? Kaip Bafi?

— Kas toji Bafi?

— Vampyrų žudikė, — paaiškinu. — Ją rodo per televiziją. Ji įveikia demonus ir vampyrus...

— Nepasakok tokių absurdų, — šiurkščiai nukerta mane Sadi. — Vampyrų nebūna.

— Na, vaiduoklių irgi nebūna! — atšaunu. — Ir jokie čia ne absurdai! Nejau nieko nežinai? Daugelis vaiduoklių grįžta, kad nugalėtų tamsiąsias blogio jėgas, kad išvestų žmones į šviesą ir panašiai. Jie padaro ką nors teigiama. O ne tik sėdi ir žiūri televizorių.

Sadi trukteli pečiais, tarsi norėdama pasakyti „ar man rūpi?“

Gurkšnoju vyną įtemptai galvodama. Akivaizdu, jog ji čia ne tam, kad išgelbėtų pasaulį nuo tamsiųjų jėgų. Gal ji ketina nušviesti varganą žmonijos būtį, atskleisti gyvenimo prasmę ar dar ką nors... Gal turėčiau iš jos mokytis...

— Vadinasi, pragyvenai visą dvidešimtą amžių, — surizikuoju. — Tikrai žavu. O koks buvo... ee... Vinstonas Čerčilis? Arba Džonas Ficdžeraldas Kenedis? Kaip manai, ar tikrai jį nužudė Li Harvis Osvaldas?

Sadi spokso į mane, lyg būčiau idiote.

— Iš kur galiu žinoti?

— Iš tur! — atsakau gindamasi. — Juk tu atklydusi iš istorijos! Kaip žmonės gyveno Antrojo pasaulinio karo metais? — Mano nuostabai, Sadi veidas visai nieko nesako. — Nejau neprisimeni ? — klausiu negalėdama patikėti.

— Aišku, kad prisimenu, — Sadi susitvardo. — Buvo šalta, liūdna, buvo užmušti daugelio žmonių draugai, ir aš mieliau apie tai negalvočiau, — ji kalba glaustai ir aiškiai, tačiau vos pastebima dvejonė kursto mano smalsumą.

— Ar prisimeni visą savo gyvenimą? — atsargiai paklausiu.

Jos prisiminimai turėtų apimti daugiau nei šimtmetį. Kaip, po galais, ji įstengia juos visus suvaldyti?

— Viskas panašu į... sapną, — sakytum sau pačiai sumurma Sadi. — Kai kurios atkarpos miglotos, — ji suka aplink pirštą sijono kraštelį ir nežinia kur klaidžioja žvilgsniu. — Prisimenu viską, ką man reikia prisiminti, — galiausiai sako ji.

— Tu pati pasirenki, ką prisiminti, — patikslinu.

— Nepasakyčiau, — jos akyse blyksteli kažkokia nenusakoma emocija, ir Sadi nusuka akis, tarsi norėdama baigti pokalbį. Ji atsistoja priešais židinį ir pažvelgia į mano nuotrauką. Tai suvenyras iš Madam Tiuso muziejaus; stoviu išsišiepusi šalia vaškinio Brado Pito.