Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Gaila, kad tada nebuvau, — prikandu lūpą. — Na... aš nežinojau.

— Viskas sudėtinga, — Džine man šypsosi neketindama priekaištauti, todėl, savaime suprantama, pasijuntu milijoną kartų prasčiau. — Nesijaudinkit. Ji buvo visai laiminga. Net neabejoju, kad jūs labai gražiai su ja atsisveikinote.

Pagalvoju apie varganas, menkutes Sadi laidotuves tuščioje salėje ir pasijuntu dar blogiau.

— Eee... sakykim. Vaje! — staiga mano dėmesį patraukia viena nuotraukoje matoma detalė. — Palaukite! Ar tai jis ?

— Tai vėrinys su laumžirgiu, — abejingai linkteli Džine. — Jeigu norite, galite pasiimti tą nuotrauką.

Nusikabinu nuotrauką svaigdama iš nuostabos, negalėdama patikėti. Štai jis, vos matomas, kyšantis iš po tetos Sadi šalio klosčių. Štai karoliukai. Štai netikrais deimantais inkrustuotas laumžirgis. Visai toks pat, kaip ji ir nupasakojo. Vėrinys tikras!

— Atsiprašau, kad niekas iš mūsų nedalyvavo laidotuvėse, — atsidūsta Džine, kai vėl nužingsniuojame koridoriumi. — Šią savaitę kilo bėdų dėl kai kurių darbuotojų. Bet per vakarienę prisiminėme ją tostu... Na, štai! Sadi daiktai.

Atėjome į nedidelį sandėlį su apdulkėjusiomis lentynomis; Džine man paduoda batų dėžutę. Dėžutėje randu seną šepetį plaukams metaline nugarėle ir porą senų knygų minkštais viršeliais. Matau ir pačiame dugne švytinčius ringėmis sudėtus karoliukų vėrinius.

— Ar čia viskas ? — nesusilaikau nenusistebėjusi.

— Jos drabužių nepalikome, — Džine mosteli ranka tarsi atsiprašydama. — Tiesą sakant, tie drabužiai net nebuvo jos. Na, ji ne pati juos išsirinko.

— O kur daiktai iš ankstesnio jos gyvenimo? Kur... baldai? Ar suvenyrai?

Džine patraukia pečiais.

— Atsiprašau, bet aš čia dirbu tik penkerius metus, o Sadi jau labai seniai mūsų gyventoja. Juk daiktai lūžta, nusidėvi, pasimeta, ir jų nepakeičia kitais...

— Žinoma.

Mėgindama nuslėpti ištikusį šoką, pradedu kraustyti menkus daiktelius. Žmogus nugyvena šimtą penkerius metus, ir lieka tik tiek? Batų dėžutė?

Prisikasusi prie surizgusių vėrinių ir segių pačiame dugne, pajuntu augantį jaudulį. Išnarplioju visus karolius, ieškau geltono stiklo, netikrų deimantų žybsnio, laumžirgio...

Jo čia nėra.

Nepaisydama staiga užslinkusios negeros nuojautos, kresteliu karolių ringes ir gražiai jas ištiesinu. Iš viso trylika vėrinių. Ieškomo vėrinio tarp jų nėra.

— Džine, nerandu vėrinio su laumžirgiu.

— Oo, varge! — susirūpinusi Džine žvelgia man per petį. — Turėtų būti! — Ji paima kitą vėrinį, suvertą iš mažyčių purpurinių karoliukų, ir švelniai nusišypso. — Tai dar vienas jos mėgstamas vėrinys...

— Bet aš tikrai ieškau būtent vėrinio su laumžirgiu, — suprantu, kad kalbu suirzusiu tonu. — Ar jis galėtų būti kur nors kitur?

Džine atrodo suglumusi.

— Keista. Paklauskime Harietos. Ji tvarkė kambarį.

Nuseku paskui Džinę koridoriumi, žengiame pro duris su užrašu „Personalas“. Už durų — nedidelis jaukus kambarėlis; senuose gėlėtuose foteliuose sėdi trys slaugės ir geria arbatą.

— Harieta! — Džine kreipiasi į rausvaskruostę merginą su akiniais. — Tai Sadi antros eilės dukterėčia Lara. Ji nori to dailaus vėrinio su laumžirgiu, kurį nešiodavo Sadi. Gal kur nors jį matei?

O, Dieve. Kodėl jai reikėjo pasakyti būtent šitaip? Dabar atrodysiu kaip koks siaubingas visko besigviešiantis personažas iš „Skrudžo Makdako“.

— Vėrinio reikia ne man, — skubu pasiaiškinti. — Man jo reikia... geriems tikslams.

— Sadi dėžutėje jo nėra, — aiškina Džine. — Gal žinai, kur vėrinys galėtų būti?

— Nėra? — stebisi Harieta. — Na, gal jo apskritai tame kambaryje nebuvo. Žinai, neprisimenu, kad būčiau jį mačiusi. Atleisk, žinau, kad daiktus turėjau aprašyti. Tačiau tą kambarį tvarkėme skubėdamos, — ji žvelgia į mane ir tęsia gindamasi, — tada turėjome tiek darbų...

— Gal numanote, kur tasai vėrinys galėtų būti? — bejėgiškai žvelgiu į slauges. — Ar galėjo kas nors kur nors jį padėti? Ar galėjo kas nors jį padovanoti kokiai nors kitai slaugos namų gyventojai?

— Dėvėtų daiktų išpardavimas! — išgieda kampe sėdinti liesa tamsiaplaukė slaugė. — Jis nebuvo netyčia parduotas per dėvėtų daiktų išpardavimą, ką?

— Dėvėtų daiktų išpardavimas? — pasisuku, kad geriau ją matyčiau.

— Prieš du savaitgalius buvome suorganizavę labdaros renginį. Visi slaugos namų gyventojai ir jų šeimos aukojo ką galėdami. Buvo ir malonių niekučių stalelis su įvairiais senais papuošalais.

— Ne, — purtau galvą. — Sadi niekada nebūtų paaukojusi savo vėrinio. Tas papuošalas jai buvo ypatingas.

— Ir aš taip sakau, — trukteli pečiais slaugė. — Daiktai keliavo iš kambario į kambarį. Visur buvo pilna visa ko prikrautų dėžių. Gal kas netyčia tą vėrinį paėmė.

Ji kalba taip abejingai, kad staiga pasijuntu pykstanti už Sadi.

— Bet juk taip klysti negalima! Žmonių daiktai turėtų būti laikomi saugiai! Vėrinys negali taip imti ir pradingti!

— Rūsyje yra seifas, — susirūpinusi įsiterpia Džine. — Prašome, kad tikrai vertingus daiktus mūsų gyventojai laikytų būtent ten. Na, žiedus su deimantais ir panašiai. Jeigu vėrinys buvo vertingas, jis tikrai turėjo būti užrakintas...

— Tiesą sakant, jis nebuvo vertingas, na, man taip atrodo. Jis tiesiog buvo... svarbus. — Atsisėdu trindama kaktą, mėgindama surikiuoti mintis. — Tai ar galėtume jį rasti? Ar žinote, kas dalyvavo išpardavime?

Slaugės pasikeičia abejonių kupinais žvilgsniais, aš atsidustu.

— Galite neatsakyti. Nežinote.

— Žinome! — tamsiaplaukė slaugė staiga padeda arbatos puodelį. — Ar dar turime loterijos dalyvių sąrašą?

— Loterijos dalyvių sąrašas! — pakartoja nušvitusi Džine. — Žinoma! Kiekvienas, atėjęs ko nors įsigyti, nusipirko loterijos bilietą, — aiškina man ji. — Jie visi paliko savo pavardes ir adresus, jeigu kartais laimėtų. Pagrindinis laimėjimas — butelis „Baileys“ likerio, — išdidžiai priduria Džine. — Dar turėjome „Yardley“ dovanų rinkinį...

— Ar turite sąrašą? — ją nutraukiu. — Gal galėtumėte man parodyti?

Po penkių minučių jau gniaužiu rankoje keturių puslapių vardų ir adresų sąrašo kopiją. Iš viso šešiasdešimt septyni loterijos dalyviai.

Šešiasdešimt septynios galimybės.

Ne, „galimybė“ — per stiprus žodis. Šešiasdešimt septyni menkučiai šansai.

— Na, dėkoju, — nusišypsau mėgindama neatrodyti per daug įbauginta. — Aš patikrinsiu šį būrį. O jeigu jūs ką nors rasite...

— Žinoma! Mes visos ieškosime, tiesa? — Džine kreipiasi į visas kambaryje esančias slauges, ir trijulė linkteli.

Vėl nuseku koridoriumi paskui Džinę; mums priėjus prie lauko durų, ji susimąsto.

— Lara, mes turime lankytojų knygą. Nežinau... gal norėtumėt joje pasirašyti?

— Aa, — trypčioju nesumodama, ką atsakyti. — Ee... taip. Kodėl gi ne?

Džine paima didelę knygą raudonais viršeliais ir sklaido lapus.

— Visi mūsų gyventojai turi savo puslapius. Bet Sadi puslapyje niekada nebuvo daug įrašų. Na, o kadangi jūs pas mus apsilankėte, pamaniau, gal būtų gražu, kad pasirašytumėt, net jei jos ir nebėra... — Džine nurausta. — Gal kvailai elgiuosi?

— Ne. Jūs labai miela, — vėl pajuntu kaltę. — Turėjome čia lankytis dažniau.

— Na, štai, — Džine sklaido kreminius puslapius. — Oi, tik pažvelkite! Šiais metais ji buvo sulaukusi vieno lankytojo! Prieš kelias savaites. Aš atostogavau, todėl ir nemačiau.