Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Atleiskite, — moteris pasilenkia arčiau ir man nusišypso. — Negalėjau neišgirsti jūsų pokalbio. Nenoriu jūsų trukdyti, bet ar jūs tikrai pasakėte, kad telefonas įtaisytas jūsų auskarėlyje?

Spoksau į ją karštligiškai galvodama, ką dar galėčiau atsakyti, jeigu ne „taip“.

— Taip, — galiausiai pratariu.

Moteris prisidengia delnu burną.

— Nuostabu. Kaip jis veikia?

— Jame įmontuota speciali... schema. Visai nauja. Japoniška.

— Man tokio reikia, — ji pagarbiai ir net kiek baimingai spokso į mano penkis dolerius ir devyniasdešimt devynis pensus kainuojančius „Gaires Accessories“ gamybos auskarus. — Kur jie parduodami?

— Tiesą sakant, čia tik mėginys, — skubiai išberiu. — Jų bus galima įsigyti po metų ar kiek vėliau.

— Na, o kaip jums pavyko jį įsigyti? — ji perveria mane agresyviu žvilgsniu.

— Aš... eee... pažįstu japonų. Atleiskite.

— Gal galėčiau pažiūrėti? — ji ištiesia ranką. — Gal galėtumėte minutėlei jį išsiimti? Gal neprieštarautumėte?

— Tiesą sakant, man skambina, — greitai atkertu. — Jau vibruoja.

— Aš nieko nematau, — ji dėbso į mano ausį negalėdama patikėti.

— Aparatėlis labai subtilus, — desperatiškai dėstau. — Jis skleidžia mikrovibracijas. Ee, alio, Matai? Taip, galiu kalbėti.

Sužiopčioju neva atsiprašydama mane užkalbinusios moters, ir ši nenorom ima valgyti toliau. Matau, kaip ji mane rodo visoms draugėms.

— Apie ką čia kalbi? — su panieka mane nužvelgia Sadi. — Kaip telefonas gali būti auskarėlyje? Skamba kaip kokia mįslė.

— Nežinau. Tik nors tu nepradėk klausinėti, — netrykšdama noru knibinėju austrę.

— Ar tu tikrai nežinai, kaip valgyti austres?

— Niekada gyvenime nesu jų valgiusi.

Sadi priekaištingai linguoja galva.

— Paimk šakutę. Vėžiagyviams skirtą šakutę. Pirmyn!

Mesdama į ją įtarų žvilgsnį padarau, kaip ji sako.

— Atkabink austrę, įsitikink, ar ji tikrai atsiskyrė nuo kiaukuto... dabar užspausk citrinos ir ragauk. Štai taip, — Sadi gestais parodo, kaip reikėtų išimti austrę, ir aš pakartoju. — Dabar viską praryk. Iki dugno, kaip sakoma!

Tarsi būčiau prarijusi jūros vandens drebučių. Man kažkaip pavyksta viską nugurgti; tada čiumpu taurę ir užsigeriu mauku šampano.

— Matai? — Sadi pavydžiai žiūri į mane. — Argi neskanu?

— Neblogai, — nenorom atsakau.

Padedu taurę ir minutėlę tyliai žvelgiu į Sadi. Ji sėdi atsilošusi kėdėje, lyg būtų šio restorano šeimininkė, atmetusi vieną ranką, ant kurios kybo karoliukais puoštas rankinukas.

Ji — tik mano smegenų vaisius, sakau sau. Ją sukūrė mano pasąmonė.

Tik... mano pasąmonė nežino, kaip valgyti austres. Juk taip?

— Kas yra? — ji atkiša smakrą. — Kodėl į mane taip žiūri?

Mano smegenys labai iš lėto padaro išvadą — vienintelę įmanomą išvadą.

— Tu — vaiduoklis, tiesa? — galiausiai pratariu. — Tu — ne haliucinacija. Tu esi tikras, realus vaiduoklis.

Sadi abejingai trukteli pečiais, tarsi šis pokalbis jos visai nedomintų.

— Juk taip ?

Sadi ir vėl neatsako. Ji sėdi pakreipusi galvą ir apžiūrinėja nagučius. Gal ji nenori būti vaiduoklis. Na, tada labai blogai. Nes ji — vaiduoklis.

— Tu esi vaiduoklis. Žinau, kad taip. Vadinasi, aš — dvasiaregė ? Kai mane ištinka šis žinojimas, pašiurpsta smegenys. Jaučiuosi nejaukiai. Galiu kalbėtis su mirusiaisiais. Aš, Lara Langton. Visada žinojau :, kad esu kažkokia kitokia.

Tik pagalvokite apie kylančias aliuzijas. Pagalvokite, ką tai reiškia! Gal pradėsiu kalbėtis ir su daugiau vaiduoklių. Su daugybe vaiduoklių. O, Dieve, galėčiau sukurti savo televizijos laidą. Galėčiau keliauti po pasaulį. Galėčiau tapti įžymi! Staiga išvystu save scenoje, bendraujančią su dvasiomis, o susirinkę žiūrovai godžiai mane stebi. Pajutusi užplūdusį malonų jaudulį, pasilenkiu virš stalo.

— Ar pažįsti dar kokių nors mirusiųjų, su kuriais galėtum mane supažindinti?

— Ne, — pyktelėjusi Sadi susineria rankas. — Nepažįstu.

— Ar buvai susitikusi Merlin Monro? Ar Elvį Preslį? Arba... princesę Dianą? Kokia ji? Arba Mocartą! — Man kone svaigsta galva nuo ryškėjančių galimybių. — Stulbinantis dalykas. Turi viską papasakoti! Turi man papasakoti, kaip viskas klostosi... ten.

— Kur? — Sadi atkiša smakrą.

— Ten. Juk supranti...

— Aš niekur nebuvau, — piktai į mane dėbso Sadi. — Nieko nesutikau. Nubudau ir pasijutau tarsi sapne. Labai nemaloniame sapne. Nes aš tenoriu vėrinio, o vienintelis mane suprantantis žmogus atsisako man padėti!

Ji žvelgia į mane tokiu kaltinančiu žvilgsniu, jog mane suima pyktis.

— Na, jei nebūtum atėjusi ir visko sužlugdžiusi, tasai žmogus gal ir norėtų tau padėti. Ar apie tai nepagalvojai?

— Aš nieko nesužlugdžiau!

— Ne, sužlugdei!

— Aš tave išmokiau valgyti austres, tiesa?

— Nenorėjau mokytis valgyti tų prakeiktų austrių! Norėjau, kad neišeitų mano surastas kandidatas!

Minutėlę Sadi jaučiasi priremta prie sienos, bet paskui jos smakras vėl atsikiša.

— Nežinojau, kad jis — tavo kandidatas. Maniau, kad jis — tavo mylimasis.

— Na, dabar mano verslui tikriausiai atėjo galas. Ir aš neišgaliu sumokėti už šitą kvailą maistą. Visur — vienos bėdos, ir dėl visko kalta tik tu.

Paniurusi imu knibinėti šakute kitą austrę. Paskui pažvelgiu į Sadi. Atrodo, kad išgaravo visas jos smarkumas; ji sėdi apsikabinusi kelius, nutaisiusi geibstančios gėlelės išraišką. Ji pažvelgia man į akis, o paskui vėl panarina galvą.

— Atsiprašau, — prataria kone pašnibždomis. — Atsiprašau, kad tau pridariau tiek bėdos. Jeigu galėčiau bendrauti su kuo nors kitu, taip ir daryčiau.

Savaime suprantama, dabar aš pasijuntu blogai.

— Klausyk, — tariu. — Nesakau, kad nenoriu padėti...

— Tai paskutinis mano noras, — kai Sadi pakelia akis, pamatau, kad jos tamsios, aksominės, o lūpos sudėtos „o“ pavidalu; atrodo liūdnai. — Tai vienintelis mano noras. Daugiau nieko nenoriu, daugiau nieko tavęs neprašysiu. Tik to vėrinio. Be jo negaliu ilsėtis. Negaliu... — Ji nutyla ir nusuka akis, tarsi nebegalėtų baigti sakinio. O gal tiesiog nenori baigti.

Nujaučiu, kad tema tikrai jautri. Bet esu per daug suintriguota, kad taip lengvai pasiduočiau.

— Kai sakai, kad „negali ilsėtis“ be vėrinio, — delikačiai surizikuoju, — turi galvoje poilsį sėdint ir mėginant atsipalaiduoti? Ar kalbi apie poilsį iškeliavus... ten ? — sutinku akmeninį jos žvilgsnį ir greitai mėginu pasitaisyti. — Norėjau pasakyti, į Kitą... na, Geresnį... na, Anapusinį... — trinu nosį išpilta karščio ir sutrikusi.

Dieve, vaikštau po minų lauką. Kaip turėčiau suformuluoti? Beje, kokia frazė būtų politiškai teisingiausia?

— Na... kaip iš tikrųjų viskas būna? — pamėginu griebtis kitokios taktikos.

— Nežinau, kaip būna! Žinai, manęs niekas iš niekur nepaleido įdavęs informacinį lapelį, — ji kalba kandžiai, bet žvilgsnyje pastebiu šmėstelėjusį netikrumą. — Nenoriu čia būti. Tiesiog kažkaip čia atsidūriau. Ir žinau tik tiek, kad man reikia vėrinio. Daugiau nieko nežinau. Ir todėl man reikia tavo pagalbos.

Minutėlę abi tylim. Nuryju dar vieną austrę, o mano smegenis bombarduoja trikdančios mintys. Ji — mano antros eilės teta. Tai jos vienintelis ir paskutinis noras. Reikėtų pasistengti dėl kieno nors vienintelio paskutinio noro, net ir tada, kai tasai noras kvailas, ir jo absoliučiai neįmanoma išpildyti.