Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Jums reikėtų užduoti sau vienintelį klausimą, — palinkstu į priekį sutelkusi visą dėmesį. — Ar tokia galimybė dar kada nors pasitaikys? Jūs gavote unikalią progą dirbti su žinomo prekių ženklo atstovais, panaudoti visus jau atskleistus talentus ir pripažintus vadovo gebėjimus...

— Noriu šampano! — didžiam mano siaubui, Sadi materializavosi tiesiai man prieš nosį. Ji tiesia ranką į mano taurę ir nori ją paimti, bet ranka perveria taurę kiaurai. — Kad tu prasmegtum! Negaliu paimti! — ji vėl ištiesia ranką, paskui — dar kartą, o tada piktai dėbteli į mane. — Kaip siutina!

— Liaukis! — piktai sušnypščiu.

— Atleiskite? — Klaivas suraukia vešlius antakius.

— Sakau ne jums, Klaivai! Kažkas gerklėje įstrigo... — Čiumpu stiklinę ir gurkšteliu vandens.

— Ar dar nesuradai mano vėrinio? — kaltinamu tonu klausia Sadi.

— Ne! — sumurmu slėpdamasi už stiklinės. — Išeik.

— Tai kodėl čia sėdi? Kodėl jo neieškai?

— Klaivai! — desperatiškai mėginu vėl sutelkti dėmesį. — Atleiskite. Ką dabar sakiau?

— Pripažinti vadovo gebėjimai, — be menkiausios šypsenėlės atsako Klaivas.

— Teisybė! Pripažinti vadovo gebėjimai! Ee... taigi svarbiausia...

— Ar dar niekur neieškojai? — Ji prikiša galvą visai prie manosios. — Nejau tau nerūpi , surasi vėrinį ar ne?

— Taigi... noriu pasakyti, kad... — man vis sunkiau sekasi sukaupti valią ir nekreipti į Sadi dėmesio, vis sunkiau susilaikyti jos nenudaužus. — Mano galva, šis darbas — svarbus strateginis veiksmas; tai pats geriausias tramplinas jūsų ateičiai, be to...

— Turi surasti mano vėrinį! Tai labai svarbu! Labai labai...

— Be to, gerai žinau, kad specialūs jums pateikti pasiūlymai...

— Liaukis mane ignoravusi! — Sadi veidas beveik liečia mano skruostą. — Liaukis kalbėjusi! Liaukis...

— Užsičiaupk ir palik mane ramybėje!

Šūdas.

Nejau man tikrai išsprūdo?

Sprendžiant iš nuostabos sklidinų varliškų Klaivo akių žvilgsnio, atsakymas, sakyčiau, teigiamas. Nutilo ir prie dviejų gretimų staliukų klegėję pokalbiai, matau, kaip sustoja pažiūrėti arogantiškasis mūsų padavėjas. Atrodo, kad visoje salėje nutilo dzingsėję peiliai ir šakutės, šurmuliavę pietaujantieji. Atrodo, kad net ir omarai išsirikiavo prie akvariumo sienų pasižiūrėti.

— Klaivai! — kone dusdama nusijuokiu. — Aš nenorėjau... savaime suprantama, kalbėjau ne su jumis...

— Lara, — Klaivas persmelkia mane nedraugišku žvilgsniu. — Labai prašau elgtis pagarbiai ir pasakyti man tiesą.

Juntu, kaip užsiliepsnoja skruostai.

— Aš tik... — desperatiškai krenkščiu. Ką galiu pasakyti?

Kalbėjausi su savimi. Ne.

Kalbėjausi su vizija. Ne.

— Aš ne kvailys, — nutraukia mane Klaivas paniekinamu tonu. — Ir šitaip man nutinka jau ne pirmą kartą.

— Tikrai? — suglumusi į jį pažvelgiu.

— Turėjau su tuo taikstytis per tarybos posėdžius, per direktorių susirinkimus, pietus... Visur tas pats. Jau „BlackBerry“ labai blogai, bet tos prakeiktos laisvų rankų įrangos — tikra baisybė. Ar žinote, kiek eismo nelaimių nutinka dėl tokių kaip jūs kaltės?

Laisvų rankų įranga... ar jis mano, kad...

Jis mano, kad aš kalbėjausi telefonu!

— Aš ne... — automatiškai prabylu, bet paskui nutylu. Pokalbis telefonu — tinkamiausias protu suvokiamas pasiaiškinimas. Turėčiau jo ir griebtis.

— Tikrai kažkoks pragaras, — jis žaibuoja akimis žiūrėdamas į mane ir sunkiai alsuodamas. — Kalbama telefonu dalykinių pietų metu. Tikimasi, kad aš nepastebėsiu. Velniška nepagarba.

— Atleiskite, — nuolankiai pratariu. — Aš... aš išjungsiu telefoną, — drebančia ranka paliečiu ausį dėdamasi išjungianti aparatėlį.

— Beje, kur jis? — jis dėbso suraukęs kaktą. — Aš jo nematau.

— Labai mažas, — skubu atsakyti. — Beveik nepastebimas.

— Ar tai naujas „Nokia“?

Jis dar atidžiau įsistebeilija į mano ausį. Šūdas.

— Iš tikrųjų jis... ee... įsegtas į auskarą, — tikiuosi, kad mano žodžiai nuskambės įtikinamai. — Naujos technologijos. Klaivai, tikrai labai atsiprašau, kad mane išblaškė. Aš... aš neįvertinau situacijos. Bet tikrai iš visos širdies noriu jus įdarbinti „Leonido sporto prekėse“. Taigi, jeigu tik galėčiau tęsti tai, ką mėginau pasakyti...

— Turbūt juokaujat.

— Bet...

— Manote, kad dabar imsiuosi kokių nors bendrų reikalų? — jis nemaloniai nusijuokia. — Jūs dirbate taip pat neprofesionaliai, kaip ir jūsų partnerė, ir tai šį tą sako. — Didžiam mano siaubui, jis atitraukia kėdę ir atsistoja. — Ketinau suteikti jums progą, bet dabar galite pamiršti.

— Ne, palaukite! Prašau! — pratariu apimta panikos, bet jis jau žingsniuoja tarp vėpsančių pietautojų staliukų.

Žvelgdama į tuščią kėdę jaučiu, kaip mane išpila karštis, o paskui nupurto šaltis. Drebančia ranka paimu šampano taurę ir nugurgiu tris gerus gurkšnius. Štai taip. Aš susimoviau. Žlugo didžiausia mano viltis.

Ir dar — ką jis turi omenyje sakydamas, kad dirbu taip pat neprofesionaliai, kaip ir mano partnerė? Ar jis girdėjo apie tai, kaip Natalija prašapo išvykusi į Goa? Ar jau visi žino?

— Ar ponas dar grįš? — mano transą išsklaido prie stalelio priėjęs padavėjas. Jis laiko medinę lėkštę, ant kurios padėtas sidabriniu gaubtu apvožtas indas.

— Nemanau.

Spoksau į stalą; nuo patirto pažeminimo man liepsnoja skruostai.

— Ar jo patiekalus nunešti atgal į virtuvę?

— Ar man vis tiek teks už juos sumokėti?

— Deja, taip, ponia, — jis globėjiškai nusišypso. — Kadangi patiekalai buvo užsakyti, viskas pagaminta iš šviežių...

— Tada aš suvalgysiu.

— Viską? — jis atrodo mažumėlę apstulbęs.

— Taip, — maištingai kilsteliu smakrą. — Kodėl ne? Jeigu jau už viską moku, galiu ir suvalgyti.

— Labai gerai, — padavėjas nulenkia galvą, padeda priešais mane lėkštę ir nuima sidabrinį gaubtą. — Pustuzinis šviežių austrių grūstame lede.

Niekada gyvenime nesu valgiusi austrių. Visada maniau, kad jos šlykščios. Žvelgiant iš arti austrės atrodo dar šlykščiau. Bet dabar apie tai negalvoju.

— Ačiū, — tarsteliu.

Padavėjas nueina, o aš spoksau įbedusi akis į šešias austres panosėje. Esu pasiryžusi iki galo atbūti šiuos pietus. Tačiau man keistai spaudžia skruostikaulius, ir jei nesitvardyčiau, man imtų virpėti apatinė lūpa.

— Austrės! Dievinu austres.

Negaliu patikėti, bet prieš mane vėl išdygsta Sadi. Ji lėtai sėdasi į tuščią Klaivo kėdę, apsidairo ir sako:

— O čia gana miela. Ar jie turi kabaretą?

— Aš tavęs negirdžiu, — įnirtusi sumurmu. — Aš tavęs nematau. Tu neegzistuoji. Nueisiu pas gydytoją, jis man išrašys vaistų, ir aš tavimi atsikratysiu.

— Kur dingo tavo mylimasis?

— Jis ne mano mylimasis, — tyliai atkertu. — Mėginau su juo sutarti verslo klausimais, bet per tave viską sugadinau. Tu viską sužlugdei. Viską.

— Oo, — ji pakelia antakius, rodos, nė neketindama apgailestauti. — Nesuprantu, kaip galėjau sužlugdyti, jeigu neegzistuoju.

— Bet sužlugdei. O dabar įklimpau su tomis kvailomis austrėmis, kurių nenoriu, už kurias neišgaliu sumokėti; net nežinau, kaip jas valgyti...

— Austres valgyti visai paprasta!

— Ne, nepaprasta.

Staiga pastebiu prie gretimo stalelio sėdinčią, raštuota suknele vilkinčią šviesiaplaukę moterį, baksnojančią tobula šukuosena pasipuošusią draugę ir rodančią į mane. Kalbuosi su oru. Atrodau kaip pamišėlė. Kuo greičiau stveriu bandelę ir tepuosi sviestą; stengiuosi vengti Sadi akių.