Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— L&N? — jis kalba nepatikliai. — Jūs man nežinomi.

— Mes ganėtinai nauja kompanija, dirbu aš ir Natalija Maser...

— Manęs nedomina, — nukerta jis.

— Bet galimybė stebuklinga, — skubiai bėriu. — Turėsite progą praplėsti savo veiklos horizontus, Europoje gausu stulbinamo potencialo...

— Atleiskite. Viso geriausio.

— Ir dar dešimties procentų nuolaida sporto prekėms! — desperatiškai šaukiu į nebegyvą ragelį.

Jis nutraukė pokalbį. Jis man net nesuteikė progos.

— Ką jis sakė? — prieina Keitė, viltingai apglėbusi rankomis kavos puodelį.

— Išjungė telefoną. — Keitė deda ant stalo kavos puodelį, o aš susmunku kėdėje. — Mes niekada nieko gero nerasim.

— Ne, rasim! — sako Keitė vėl suskambus telefonui. — Gal skambina koks nors nuostabus administratorius, trokštantis naujo darbo... — Ji nuskuba prie savo stalo ir šauniausios pasaulyje sekretorės mostu pakelia ragelį. — L&N personalo verbavimo kompanija... Oo, Širina! Malonu girdėti! Sujungsiu su Lara. — Keitė plačiai šypsodama pažvelgia į mane; aš jai irgi nusišypsau. Nors viena triumfo akimirka...

Tiksliau, turbūt reikėtų sakyti, jog tai Natalijos triumfas, nes ji įdarbino Širiną, bet visus kitus darbus atlikau aš. Šiaip ar taip, tai kompanijos triumfas.

— Sveika, Širina! — linksmai sveikinuosi. — Ar jau pasirengusi naujam darbui? Žinau, kad tavosios pareigos išties labai šaunios...

— Lara, — įtampos kupinu balsu nutraukia mane Širina. — Yra bėdų.

Man sutraukia skrandį. Ne. Ne. Prašau, jokių bėdų...

— Bėdų? — prisiverčiu kalbėti ramiai. — Kokių bėdų?

— Mano šuo.

— Tavo šuo ?

— Ketinu kasdien vedžiotis Flešą į darbą. Ką tik skambinau personalo tarnybai, norėdama paprašyti įrengti jam guolį, o jie atsakė, jog to padaryti neįmanoma. Jie pasakė, kad laikosi atitinkamos politikos — kabinetuose neleidžia laikyti jokių gyvūnų. Ar gali patikėti?

Ji aiškiai mano, kad ir aš užsikrėsiu jos pykčiu. Spoksau į telefoną negalėdama patikėti savo ausimis. Kaip nutiko, kad staiga čia įsipainiojo šuo?

— Lara? Ar klausaisi?

— Taip! — atsipeikėju. — Širina, paklausyk. Net neabejoju, kad labai myli Flešą. Tačiau vestis į darbą šunis nėra įprasta...

— Įprasta! — nutraukia mane Širina. — Tame pastate yra dar vienas šuo. Kiek kartų ten buvau, tiek kartų jį girdėjau. Todėl ir pamaniau, kad būtų šaunu vestis savo šunelį! Antraip niekada nebūčiau sutikusi ten dirbti! Jie mane diskriminuoja.

— Esu tikra, jog nediskriminuoja, — greitai bėriu žodžius. — Aš tuoj jiems paskambinsiu.

Padedu ragelį ir greitai surenku „Macrosant“ kompanijos personalo skyriaus numerį.

— Labas, Džina. Čia Lara Lington iš L&N personalo verbavimo kompanijos. Norėjau išsiaiškinti vieną smulkmeną. Ar Širinai Mur leista atsivesti į darbą šunį?

— Visame pastate laikomasi atitinkamos politikos — jokių šunų, — maloniai atsako Džina. — Atleisk, Lara, bet taip nutarta saugumo sumetimais.

— Žinoma. Savaime aišku. Suprantu, — trumpam nutylu. — Matai, Širina įsitikinusi, jog tame pastate girdėjo lojantį kitą šunį. Net kelis kartus...

— Ji klysta, — prataria Džina kruopelytę patylėjusi. — Čia nėra jokių šunų.

— Tikrai jokių šunų? Nė vienintelio mažyčio šunelio? — toji menkutė pauzė man sukėlė įtarimų.

— Nė vienintelio mažyčio šunelio, — Džina vėl kalba ramiu balsu. — Kaip minėjau, mes laikomės atitinkamos politikos — jokių šunų.

— Ir tikrai negalėtumėte padaryti išimties Širinai?

— Deja, ne, — ji mandagi, bet nepermaldaujama.

— Na, tada ačiū už sugaištą laiką.

Padedu ragelį ir kelias sekundes tyliai barbenu pieštuku į bloknotą. Čia kažkas yra. Galiu lažintis, kad jie ten laiko šunį. Bet ką galiu padaryti? Juk negaliu dar kartą paskambinti Džinai ir pasakyti: „Aš tavimi netikiu.“

Atsidususi vėl renku Širinos numerį.

— Lara, čia tu? — ji iškart pakelia ragelį, tarsi būtų sėdėjusi prie telefono ir laukusi mano atsakymo, kurį turbūt ir pati žino.

Ji labai sumani, toji Širina, ir labai aktyvi. Įsivaizduoju ją braižančią nesibaigiančias linijas ir visokiausius kvadratėlius; ši manija ją persekioja visur ir visada. Turbūt jai reikia šuns, kad neišsikraustytų iš proto.

— Taip, aš. Skambinau Džinai, ir ji sakė, kad daugiau niekas visame pastate neturi šuns. Ji sako, kad taip nutarta saugumo sumetimais.

Kol Širina virškina informaciją, tylu.

— Jie meluoja, — pagaliau sako ji. — Ten yra šuo.

— Širina... — jaučiuosi taip, tarsi daužyčiau į stalą galvą. — Ar negalėjai kiek anksčiau užsiminti apie šunį? Na, gal kurio nors vieno pokalbio su darbdaviu metu?

— Maniau, kad viskas bus gerai! — mėgina gintis Širina. — Girdėjau lojantį kažkokį šunį! Juk iškart supranti, jeigu kur nors yra šuo. Na, be Flešo aš nedirbsiu. Atleisk, Lara, bet turiu atsisakyti šito darbo.

— Neeee! — sušunku apimta baimės, nė nespėjusi susiturėti. — Norėjau pasakyti... labai prašau nedaryti jokių skubotų sprendimų, Širina! Pažadu, viską sutvarkysiu. Tuoj paskambinsiu.

Sunkiai alsuodama padedu ragelį ir įsikniaubiu veidu į rankas.

— Mėšlas!

— Ką ketini daryti? — surizikuoja paklausti nerimo apimta Keitė. Akivaizdu, kad ji slapta klausėsi mūsų pokalbio.

— Nežinau, — prisipažįstu. — O ką darytų Natalija?

Mes abi instinktyviai sužiūrame į Natalijos stalą — blizgantį ir tuščią. Staiga mane aplanko savo darbo vietoje sėdinčios Natalijos vizija — ji barbena į stalą lakuotais nagučiais, balsas pakeltas iki nežinia kiek decibelų. Jai išvykus, garso stiprumas šiame kabinete sumažėjo maždaug aštuoniasdešimčia procentų.

— Ji turbūt pasakytų Širinai, kad šioji privalo imtis to darbo, ir pagrasintų iškelti bylą, jeigu ji nesutiktų, — pagaliau prataria Keitė.

— Ji tikrai patartų Širinai įveikti save, — linksiu pritardama. — Ji išvadintų Širiną neprofesionalia ir kuoktelėjusia.

Kartą girdėjau, kaip Natalija lupo devynis kailius nuo kažkokio vyruko, abejojusio dėl darbo Dubajuje. Gražu nebuvo.

Esminė tiesa, kurios, atvirai kalbant, niekam nenoriu atskleisti, yra ta, jog sužinojusi, ką Natalija mąsto ir kaip „suka“ savo verslą, iš tikrųjų neprijaučiu daugeliui dalykų. Anksčiau šis darbas mane žavėjo galimybe dirbti su žmonėmis, keisti jų gyvenimus. Kai mes susitikdavom ir Natalija imdavo pasakoti istorijas apie surastus talentus, mane visada domindavo tiek pats sandėris, tiek ir už to sandėrio slypinti istorija. Maniau, jog padėti žmonėms siekti karjeros yra kur kas maloniau nei pardavinėti automobilius. Tačiau neatrodo, kad šis mūsų darbo aspektas būtų labai svarbus.

Na, suprantu, kad esu naujokė. Ir gal dar šiek tiek idealiste, kaip visada sako tėtis. Bet juk darbas neabejotinai yra vienas iš svarbiausių dalykų tavo gyvenime. Darbas turėtų būti išskirtinai tavo — tikrasis, tavasis darbas. Atlyginimas — dar ne viskas.

Taigi turbūt todėl Nataliją lydi sėkmė medžiojant darbuotojus, todėl ji turi daugybę užsakymų, o aš neturiu. Ir būtent dabar tų užsakymų mums labai reikia.

— Vadinasi, mes mėginame pasakyti, kad turėčiau vėl paskambinti Širinai ir užkurti jai pirtį, — sakau nenoromis.

Tylu. Keitės išraiškoje atsispindi mano juntamas skausmas.

— Tiesą sakant, Lara, — dvejodama prataria ji, — tu — ne Natalija. Jos nėra. Vadinasi, tu dabar viršininkė. Vadinasi, turėtum tvarkytis savaip.