Sophie Kinsella - Trečio dešimtmečio panelė

— Jokių bėdų. Pradėk. — Markas gurkšteli arbatos ir pieštuku nusitaiko į popieriaus lapą; aš pažvelgiu į Sadi.

— Vėrinys buvo suvertas iš karoliukų, — dėsto ji iškėlusi rankas taip, tarsi laikytų įsivaizduojamą papuošalą. — Dvi eilės beveik permatomų stiklinių karoliukų.

— Dvi eilės karoliukų, — pasakau. — Beveik permatomų.

— Aha, — jis linkteli iškart piešdamas apvalius karoliukus. — Tokių?

— Ovalesni, — žvelgdama per petį sako Sadi. — Pailgesni. O tarp karoliukų buvo netikrų deimantų.

— Karoliukai buvo pailgesni, — sakau atsiprašinėdama. — O tarp jų — netikri deimantai.

— Jokių bėdų... — Markas jau trina piešinį ir piešia ovalesnius karoliukus. — Tokie?

Pažvelgiu į Sadi. Ji stebi Marką lyg užhipnotizuota.

— Ir dar laumžirgis, — sumurma ji. — Negalima pamiršti laumžirgio.

Markas dar penkias minutes piešia, trina, paskui vėl piešia, o aš persakinėju Sadi pastabas. Iš lėto, po truputį lape atgyja visas vėrinys.

— Toks jis ir yra, — pagaliau sako Sadi. Ji žiūri į piešinį blizgančiomis akimis. — Štai toks mano vėrinys!

— Kuo puikiausiai, — sakau Markui. — Tiksliai nupiešei.

Minutėlę mes visi apžiūrinėjame piešinį tylėdami.

— Gražus, — pagaliau sako Markas, žvelgdamas į piešinį pakreipęs galvą. — Neįprastas. Jis man kažką primena. — Minutėlę jis žiūri į piešinį suraukęs kaktą, o paskui purto galvą. — Ne. Negaliu prisiminti. — Markas dirsteli į laikrodį. — Deja, turiu lėkti...

— Tai gerai, — skubiai atsakau. — Labai tau ačiū.

Jam išėjus paimu popieriaus lapą ir žvelgiu į vėrinį. Turiu pripažinti, kad vėrinys labai gražus. Kelios ilgos eilės stiklo karoliukų, tviskantys netikri deimantai ir didelis, puošnus laumžirgio formos pakabutis, taip pat inkrustuotas netikrais deimantais.

— Vadinasi, būtent jo mes ir ieškome.

— Taip! — Sadi žiūri tarsi pakylėta. — Būtent! Kur pradėsime ieškoti?

— Turbūt juokauji! — Imu švarkelį ir stojuosi nuo kėdės. — Dabar neketinu nieko ieškoti. Važiuosiu namo ir išgersiu gerą taurę vyno. Paskui suvalgysiu vištienos kormą 4su neraugintos tešlos paplotėliu. Čia toks naujoviškas šiuolaikinis patiekalas, — paaiškinu pamačiusi suglumusį Sadi veidą. — O tada eisiu miegoti.

— O ką aš darysiu? — klausia Sadi staiga nuliūdusi.

— Nežinau!

Išeinu iš kambario ir vėl patenku į vestibiulį. Už durų, iš šalikelėje sustojusio taksi automobilio, lipa pagyvenusių žmonių pora; skubu prie automobilio šaukdama: „Taksi? Ar galėtumėte nuvežti į Kilburną“?

Taksi pajudėjus, pasidedu ant kelių lapą su piešiniu ir vėl žiūriu į vėrinį mėgindama įsivaizduoti, kaip jis atrodo tikrame gyvenime. Stiklo karoliukus Sadi apibūdino kaip šviesiai gelsvus, keičiančius spalvą. Netikri deimantai net piešinyje žaižaruoja visomis vaivorykštės spalvomis. Tikrasis vėrinys turėtų būti stulbinamas. Turbūt ir šio to vertas. Trumputę akimirką pajuntu užplūdusį jaudulį vien nuo minties, kaip būtų, jei iš tikrųjų tą vėrinį rasčiau .

Bet jau po minutėlės atgaunu sveiką protą. Na, juk to vėrinio turbūt apskritai nėra. O jeigu kada nors toks ir buvo, tikimybė rasti nežinia kokį vėrinį, priklausiusį mirusiai senai poniai, kuri prieš daugybę metų jį pametė arba sutraukė, apytikriai lygi... vienai iš trijų milijonų. Ne, vienai iš trijų milijardų.

Sulankstau lapą ir įsikišu į rankinę, paskui atsilošiu sėdynėje. Nežinau, kur yra Sadi, ir man nerūpi. Užsimerkiu nekreipdama dėmesio į be paliovos vibruojantį mobilųjį telefoną ir leidžiu sau kiek pasnūduriuoti. Kokia dienelė...

Ketvirtas skyrius

Kitą dieną man tebuvo likęs vėrinio piešinys. Sadi dingo, ir visas nuotykis atrodo kaip sapnas. Pusę devintos sėdžiu prie stalo, gurkšnoju kavą ir spoksau į piešinį. Kas, trauk viską devynios, man vakar buvo susukę protą? Tikriausiai dėl visko kaltos įtampos neatlaikiusios smegenys. Vėrinys, mergina, šmėkliškas verksmas... akivaizdu, kad visa tai — mano fantazijos vaisiai.

Pirmą kartą pajuntu užuojautą tėvams. Man irgi dėl savęs neramu.

— Labas!

Tai mūsų asistentė Keitė; subilda daromos durys, šlumšteli pasklidusi segtuvų krūva, kurią buvau padėjusi ant grindų, kad iš šaldytuvo galėčiau paimti pieno.

Mūsų kabinetas — ne pats didžiausias pasaulyje.

— Na, kaip laidotuvės?

Keitė kabinasi paltą; mėgindama pasiekti kabliuką, ji lenkiasi tiesiai virš kopijavimo aparato. Laimei, Keitė ganėtinai lanksti.

— Nieko gero. Tiesą sakant, galiausiai atsidūriau policijos nuovadoje. Patyriau kažkokį keistą psichikos sutrikimą.

— Dieve! — Keitė pasibaisėjusi. — Ar dabar jau gerai jautiesi?

— Taip. Na, manau, kad gerai... — privalau tvardytis. Staiga čiumpu vėrinio piešinį, sulankstau, įmetu į rankinę ir užsegu užtrauktuką.

— Tiesą sakant, žinojau, kad kažkas nutiko. — Keitė trumpam nutyla, mėgindama subraukti šviesius plaukus po elastiniu plaukų raiščiu. — Vakar po pietų skambino tavo tėtis ir klausė, ar pastarosiomis dienomis nepatyrei kokio nors sunkaus streso.

Pažvelgiu į ją išsigandusi.

— Tu jam nepasakei , kad Natalija išvyko?

— Ne! Aišku, kad nepasakiau!

Keitė jau gerai išmokyta ir žino, ką galima sakyti mano tėvams, o ko — ne; tai yra jiems negalima sakyti nieko.

— Žodžiu, — pratariu jau gyviau, — nekreipk dėmesio. Dabar man jau viskas gerai. Ar gavome kokių nors žinučių?

— Taip, — Keitė itin uoliai atsiverčia bloknotą. — Vakar kelis kartus skambino Širina. Ji ketina paskambinti šiandien.

— Šaunu!

Širina — geroji mūsų personalo verbavimo kompanijos L&N naujiena. Neseniai mes ją rekomendavome programinės įrangos kompanijai „Marcosant“; ji turėtų dirbti už eksploataciją atsakingo skyriaus direktore. Iš tikrųjų jai reikėtų pradėti darbą kitą savaitę. Tikriausiai skambina norėdama mums padėkoti.

— Dar kas nors? — paklausiu suskambus telefonui. Keitė patikrina, kas skambina, ir išpučia akis.

— Aa, tiesa, dar vienas dalykas, — skubiai beria ji. — Skambino Džaneta iš „Leonido sporto prekių“; norėjo sužinoti naujausią informaciją. Žadėjo paskambinti lygiai devintą ryto. Tikriausiai ji ir skambina, — Keitė įbeda žvilgsnį į panikos kupinas mano akis. — Nori, kad aš atsiliepčiau?

Ne, aš tikrai noriu slėptis po stalu.

— Eee, taip, geriau atsiliepk tu.

Iš nervų man ima gurgti pilvas. „Leonido sporto prekės“ — stambiausias mūsų klientas. Tai didžiulė sportine įranga prekiaujanti kompanija, turinti parduotuvių visoje Jungtinėje Karalystėje; mes pažadėjome jiems surasti rinkodaros direktorių.

Perfrazuoju: Natalija pažadėjo jiems surasti rinkodaros direktorių.

— Tuoj sujungsiu, — pačiu lipšniausiu sekretorės balsu sako Keitė, ir po minutėlės suskamba ant mano stalo esantis telefonas. Beviltiškai pažvelgiu į Keitę ir pakeliu ragelį.

— Džaneta! — sušunku bičiuliškiausiu tonu. — Malonu girdėti. Jau ketinau skambinti.

— Labas, Lara, — pasigirsta pažįstamas kimus Džanetos Greidi balsas. — Skambinu tikėdamasi naujausios informacijos. Maniau, kad galėsiu pasikalbėti su Natalija.

Niekada nebuvau akis į akį susitikusi su Džaneta Greidi. Bet ją įsivaizduoju kokių šešių pėdų ir trijų colių, su ūsais. Kai kalbėjomės pirmą kartą, ji man sakė, jog visa „Leonido sporto prekių“ komanda yra „kietai protaujanti“, „sumaniai lošianti“ ir rinkoje mosuojanti „geležiniu kumščiu“. Skamba kraupiai.